Sekmadienis – solidarumo su Baltarusija diena, protestams šalyje tęsiantis jau pusę metų. Protestuotojai reikalauja autokrato Aliaksandro Lukašenkos atsistatydinimo, politinių kalinių paleidimo ir naujų rinkimų.
Kartu su protestais tęsiasi ir represijos. Žmogaus teisių gynėjų organizacijos „Viasna“ sausio atskaitoje skelbiama, kad Baltarusijoje yra 220 politinių kalinių, prognozuojama, kad šis skaičius smarkiai išaugs. Baudžiamosios bylos iškeltos daugiau nei tūkstančiui žmonių, ypač nerimą kelia žmogaus teisių aktyvistų persekiojimas.
„Viasna“ ekspertai pastebi, kad represijos Baltarusijoje intensyvėja, o žmogaus teisių situacija – blogėja.
Visuomenė pasikeitė
Baltarusių analitikė Kaciaryna Šmacina sako, kad per pastarąjį pusmetį pasikeitė visuomenės požiūris: ji suprato, kad protestuotojų yra dauguma, kad dauguma žmonių nėra patenkinti status quo ir režimu. Be to, teigia K.Šmacina, žmones aplankė moralinės pergalės pojūtis, atgimė baltarusiška tapatybė.
„Prieš masinius protestus didelė Baltarusijos visuomenės dalis buvo apolitiška. O tai, kad vis daugiau žmonių vienijasi, kuria pilietines iniciatyvas, jau savaime yra pergalė“, – 15min sakė ji.
Paklaustas apie protestuotojų laimėjimus, V.Jurkonis siūlo įsivaizduoti panašaus pobūdžio klausimą Adolfui Ramanauskui Vanagui 1948 metais.
„Spalvas sutirštinu ir mums skausmingas paraleles sąmoningai pateikiu, jog suprastumėt, kad tai nėra kompiuterinis žaidimas ar akademikų paplepėjimas apie pilietinės visuomenės galią Baltarusijoje. Dešimtys tūkstančių suimtų, tūkstančiai priverstų išvykti, šimtai kankinimus patyrusių ir suluošintų, beveik dešimt nužudytų. Tai yra Baltarusijos režimo sąskaitoje ir nepaisant to, žmonės turi valios ir drąsos tęsti protestą. Esminis protestų rezultatas visų pirma yra režimo demaskavimas.
Protestai į paviršių iškėlė sisteminę prievartą, valdžios institucijų savitiksliškumą ir korupciją, kurią ilgus metus maskavo cenzūra ir prievartinė savicenzūra, skatino nuolatinis režimo tikinimas, kad žmogus, kuriam kyla klausimų, yra vienišas bei izoliuotas keistuolis. Pokalbiai apie režimo brutalumą ir nusikaltimus protestų dėka gali vykti ne tik virtuvėse, bet jau atvirai, taip pat ir tarptautinėje bendruomenėje“, – 15min teigė politologas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nutekintas įrašas rodo Baltarusijos režimo planus įkurti stovyklą politiniams kaliniams
Pasak V.Jurkonio, antruoju laimėjimu galima įvardyti A.Lukašenkos „daugiavektorinės užsienio politikos“ demaskavimą.
„Pilietinė diplomatija, nepaisant to, kad neturi režimo tebevaldomos, bet dabar nieko neveikiančios infrastruktūros, per pusę metų Baltarusijai atidarė duris, kurios iki šiol negalėjo būti atidarytos dėl paprasčiausio turinio nebuvimo.
Valstybinė Baltarusijos diplomatija yra greitųjų kreditų paieška, o pilietinė demokratija remiasi kaimyniniais, kultūriniais, vertybiniais principais, kokius matome Aleksejevič knygose – pilietinė visuomenė, kuri reflektuoja save ir Europą“, – teigė jis.
Abejingumas – režimo ramstis
Baltarusija nėra lūžio taške, kai kyla grėsmė A.Lukašenkos režimui. Jei pirmaisiais protesto mėnesiais jo pozicija susvyravo, dabar autokratas vėl sutelkė galią, sako K.Šmacina.
Pagrindiniais režimo ramsčiais ji įvardija represinius mechanizmus, saugumo aparato darbuotojus ir besitęsiančią Rusijos paramą A.Lukašenkai.
Analitikei antrinantis V.Jurkonis režimo ramsčiu įvardija ir dalies tarptautinės bendruomenės bei dalies visuomenės abejingumą ir baimę.
„1948-aisiais turbūt irgi tikėjomės daugiau paramos iš Vakarų, todėl kartais stebina kai kurių „racionaliai mąstančių“ nuostaba: o ką mes dar galime padaryti? Juk valstybės narės, o ne Baltarusijos piliečiai ar Sviatlana Cichanouskaja, balsuoja tokiose tarptautinėse institucijose kaip Jungtinės Tautos ar ESBO“, – teigė politologas.
Pasaulio dėmesys pastaruoju metu nukrypo į ir Rusiją. Kai sausį į šalį grįžo opozicionierius Aleksejus Navalnas, prieš pusmetį apnuodytas nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, jis netrukus buvo įkalintas. Du savaitgalius daugiau nei 100-ame miestų vyko protestai, kurie buvo brutaliai malšinami. Iš viso sulaikyta daugiau nei 10 tūkst. žmonių.
Vakarai kalba apie naujas sankcijas Rusijai, o analitikai prognozuoja, kad prieš rudenį vyksiančius parlamento rinkimus šalies laukia neramūs metai.
K.Šmacina sako, kad, viena vertus, protestai Rusijoje, kai demonstracijų dalyviai reiškia paramą baltarusiams, gali įkvėpti.
„Tačiau bijau, kad Rusijos lyderystei patiriant spaudimą namuose, ji bus linkusi Baltarusijoje išlaikyti autoritarinę sistemą, remti status quo“, – tikino analitikė.
V.Jurkonis, kalbėdamas apie situaciją Rusijoje, sako nesąs tikras, ar tinkama ją apibūdinti žodžiu „neramumai“.
„Tikiuosi, kad tai mums padės suprasti, jog tai, kas vyksta kaimynystėje, nėra vieno politiko ar vienos šalies klausimas. Kad tai nėra tik epizodinis „neramumas“.
Didesnis žmonių mobilumas, kartų kaita, savo spalvas ir galimybes įnešančios technologijos keičia žmonių požiūrį į režimo valstybes. Mes iš savo istorijos žinome, kad laisvę galima bandyti pažaboti, uždaryti už grotų, bet nužudyti ją yra nepaprastai sunku“, – 15min teigė politologas.
Kas toliau?
Žiemą protestų pobūdis pasikeitė: didžiulės minios nebesirenka miestų centruose, protestuotojų grupės žygiuoja miegamuosiuose rajonuose.
K.Šmacina sako, kad represijų mastas Baltarusijoje šiuo metu didesnis, nei bet kada anksčiau, todėl tokioje teroro atmosferoje nereikia tikėtis, jog protestai tikslą pasieks per vieną naktį.
Pasak analitikės, Baltarusijos demokratinė opozicija ir aktyviausi protestuotojai tikisi, kad pavasarį vėl galės konsoliduotis.
„Protesto potencialas niekur nedingo. Žiemos mėnesiais jis mažiau matomas, tačiau jis išliks.
Vis dėlto ir režimas naudojasi šiuo laikotarpiu, kad susidorotų su bet kokiomis politinėmis ar pilietinėmis iniciatyvomis, yra daugiau politinių kalinių ir t.t. Neaišku, ar tokioje represyvioje aplinkoje tiek daug protestuotojų ir vėl galės pasirodyti gatvėse“, – 15min teigė ji.
Pasak V.Jurkonio, tarptautinės bendruomenės lojalumo žmogaus teisėms ir teisės viršenybės principams neturi apibrėžti protestų apimtys.
„Medžiagos principinei pozicijai apstu ir prisiminkime, kad niekas nepasikeitė, nes nusikaltimai jau yra įvykdyti: kankinimai, koncentracijos stovyklos, nukentėjusiųjų ir jiems padedančių asmenų persekiojimas, finansinis aktyvistų persekiojimas.
Galima tikėtis, galima prognozuoti, bet esu ne kartą girdėjęs pastabas, kad 10 tūkst. žmonių Minske yra per mažai, reikia bent šimto. Pasirodė šimtas tūkstančių, du. Kas mums nuo to pasikeitė? Mūsų ryžtas nuo to pasikeitė? Mes laukiam ko? Pusės milijono? Trijų? Minske? Ar jau Lietuvoje? Kada baltarusiai mūsų dėmesio nusipelnys dėl to, ką daro, o ne dėl to, kokią antraštę galėsime parašyti ar kiek click’ų galėsime sugeneruoti?“, – teigė politologas.
