Sajdnajos karinis kalėjimas yra už 30 km nuo Damasko. Kalėjimas yra Gynybos ministerijos jurisdikcijoje, o jam vadovauja Karo policija.
Dažniausiai kaliniai į šį kalėjimą perkeliami po to, kai kelis mėnesius ar net metus buvo kalinti kitoje vietoje. Tokie perkėlimai paprastai vykdomi po slaptų karinių teismų. Kiti atgabenti kaliniai net nebūna matę teisėjo, net nežino, kuo yra kaltinami ar kiek laiko bus uždaryti.
„Amnesty International“ kalbėjosi su dešimtimis tų, kurie sugebėjo išgyventi šiame kalėjime ir ištrūkti gyvi. 65 Sajdnajos kalėjime kankinti žmonės sutiko su visomis detalėmis papasakoti apie košmarus, kuriuos jie ten patyrė – kasdienius mušimus, žeminantį elgesį, badą ir troškulį bei kasdien mirštančius jų likimo brolius.
Šis kalėjimas tarptautinei žiniasklaidai ir žmogaus teisių gynėjams yra tarsi juodoji skylė – jie ten negali patekti, nėra jokių pastarojo meto šio pastato nuotraukų.
Pagal buvusių kalinių parodymus buvo sukurtas kalėjimo 3D modelis – dabar kiekvienas gali virtualiai pasivaikščioti po šią siaubingą įstaigą ir atskirose kamerose išgirsti asmenines kalinių istorijas. Viską sustiprina girdimi kankinamų kalinių šauksmai ir prižiūrėtojų šūksniai.
Sukurtą interaktyvų modelį žiūrėkite čia.
Kalėjime kankintas teisininkas Sameris pasakojo, kad su įkalintaisiais buvo elgiamasi kaip su gyvuliais.
„Jie norėjo būti kaip galima labiau nežmoniški. Mačiau kraują, jis liejosi tarsi upė. Niekada neįsivaizdavau, kad žmonija gali pasiekti tokį žemą lygį, kad žmonės nematytų jokios problemos kitus žudyti tiesiog čia ir dabar“, – kalbėjo jis.
Šiame kalėjime nėra tardymo – kankinimas nėra priemonė informacijai išgauti, o tik žmogų pažeminti, nubausti. Kaliniams net nesuteikiama proga „prisipažinti“ ir išsigelbėti nuo tolesnių kankinimų.
„Atrodė, kad Sajdnajoje kankinimų ir mušimų tikslas buvo mirtis, tarsi kažkokia natūralios atrankos forma – siekta kuo greičiau, kai tik jie atvyksta, atsikratyti silpniausiais“, – pasakojo kitas buvęs kalinys.
Kaliniai neturi galimybės gauti teisininko pagalbos. Yra atvejų, kai artimiesiems valdžios atstovai praneša, kad kalinys mirė, kai jis tuo tarpu toliau laikomas Sajdnajoje.
Kitas buvęs kalinys šį kalėjimą apibūdino kaip „siaubingiausią vietą žemėje“. „Netekau penkerių savo gyvenimo metų, beveik numiriau ten, – sakė jis „The Guardian“. – Noriu, kad kalėjimas išliktų – tam, kad ateities kartos pamatytų, kokia tai siaubinga vieta.“
Kalėjimo atkūrime iš pasakojimų bendradarbiavo „Amnesty International“ ir Teismo architektūros agentūra Londono universitete.
„Kadangi nėra jokių Sajdnajos kalėjimo nuotraukų, mes buvome priklausomi nuo išgyvenusiųjų prisiminimų – kad ten buvusieji atkurtų, kas vyko kalėjimo viduje. Naudodami architektūrinius ir akustinius modeliavimus, mes padėjome liudininkams atkurti kalėjimo architektūrą ir tai, ką jie patyrė būdami uždaryti“, – sakome „Amnesty International“ pranešime.
Projekto ataskaitoje teigiama, kad mažiausiai 17 tūkst. žmonių yra mirę režimo kalėjimuose Sirijoje nuo pilietinio karo pradžios 2011 m.
„Šioje ataskaitoje pateikiamose siaubo istorijoje su žiauriomis detalėmis atkuriami baisūs kankinimai, kuriuos žmonės nuolat patyrė nuo tos akimirkos, kai buvo sulaikyti, – sakė „Amnesty International“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos programos direktorius Philipas Lutheris. – Ši kelionė dažnai buvo pražūtinga – sulaikytiesiems pavojus jų gyvybei grėsė kiekvienoje arešto stadijoje.“
