Anot autoriaus, nesunku suprasti, kodėl JAV Libijos atvejį suvokia kaip sėkmės istoriją. Juk branduolinių ginklų atsisakė žiaurus despotas, pasižymėjęs terorizmo finansavimu.
Vis dėlto jei tas despotas, Muamaras Kadhafi, šiandien būtų gyvas, greičiausiai nusiginklavimo nelaikytų naudingu susitarimu. Būtent todėl ir Šiaurės Korėjai šis modelis gali atrodyti ne itin patrauklus.
Artėjant susitikimui su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu, D.Trumpas ir J.Boltonas turi panašių lūkesčių kaip ir Libijos atveju. Vis dėlto analitikai teigia, kad netikėta linkme pasisukęs M.Kadhafi likimas verčia Pchenjaną nepasitikėti Vašingtonu.
Libijos istorija galėjo būti kitokia
P.Bakeris rašo, kad prezidento George'o W.Busho patarėju dirbęs J.Boltonas žvelgia į Libiją pro 2003-2004 m. įvykių prizmę, kuomet M.Kadhafi sutiko perkelti savo branduolinę įrangą į patalpas JAV Tenesio valstijoje.
Kim Jong Unas greičiausiai prisimena, kas nutiko vėliau: 2011 m. prezidentas Barackas Obama su Europos sąjungininkėmis Libijoje ėmėsi karinių veiksmų, kad užkirstų kelią civilių žudynėms. Tuo pat metu sukilėliai gavo progą ne tik nuversti M.Kadhafi, bet ir jį nužudyti.
Ar M.Khadafi būtų atsisakęs branduolinės programos, jei būtų žinojęs, kas nutiks? Ar JAV ir Europa būtų panaudojusios jėgą prieš branduolinių ginklų turinčią šalį? P.Bakerio manymu, atsakymas greičiausiai yra neigiamas.
Panašiai mąstoma ir Šiaurės Korėjoje. Kim Jong Unas ir jo tėvas sukaupė branduolinį arsenalą tam, kad apsisaugotų nuo bet kokios intervencijos, primenančios tą, kuri buvo įvykdyta Libijoje.
Būtent todėl Pchenjanas reikalauja, kad bet kokio susitarimo atveju JAV pažadėtų nevykdyti intervencijos.
„Girdėjau tiesiogiai iš kinų, kad Libijos modelis Pchenjane nekelia pasitikėjimo, – sakė B.Obamos administracijos valstybės sekretoriaus pavaduotojas Antony Blinkenas. – Labai nerimauju, kad Libijos ir Trumpo sprendimo pasitraukti iš Irano branduolinio susitarimo derinys siunčia neteisingą žinutę Kim Jong Unui ir panaikina bet kokių derybų viltį.“
A.Blinkenas: „Girdėjau tiesiogiai iš kinų, kad Libijos modelis Pchenjane nekelia pasitikėjimo. Labai nerimaujau, kad Libijos ir Trumpo sprendimo pasitraukti iš Irano branduolinio susitarimo derinys siunčia neteisingą žinutę Kim Jong Unui ir panaikina bet kokių derybų viltį.“
Šį mėnesį J.Boltonas priminė Libijos pavyzdį kalbėdamas CBS ir „Fox“ televizijos kanaluose.
„Galvojame apie Libijos modelį 2003 m., 2004 m., – J.Boltonas kalbėjo „Fox“. – Yra akivaizdžių skirtumų. Libijos programa buvo daug mažesnė, tačiau tai iš esmės buvo susitarimas, kurį mes sudarėme.“
Anot D.Trumpo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, svarbiausia – patikrinti Šiaurės Korėją ir įsitikinti, kad ji yra nuoširdžiai pasiruošusi atsisakyti branduolinių ginklų.
„Tai būtų strateginio sprendimo atsisakyti branduolinių ginklų įrodymas, – J.Boltonas sakė CBS eteryje. – Viskas nebūtinai turi atrodyti taip pat, kaip Libijoje, tačiau (turi būti – red.) kažkas konkretaus ir apčiuopiamo. Gali būti, kad Kim Jong Unas turi idėjų, mes turėtumėme jį išklausyti.“
Savanoriškai nusiginklavo nedaugelis
P.Bakeris primena, kad branduolinio amžiaus istorijoje tik keturios šalys savanoriškai atsisakė branduolinių ginklų. 1989 m. Pietų Afrikos Respublika (PAR) užbaigė slaptą branduolinę programą sunaikindama šešias bombas. Ukraina, Baltarusija ir Kazachstanas atsisakė jų teritorijose buvusių branduolinių ginklų po Sovietų Sąjungos (SS) žlugimo 1991 m.
Tiesa, ukrainiečiai turi priežasčių gailėtis tokio sprendimo. 1994 m. pasirašant Budapešto memorandumą Kijevo branduolinių ginklų atsisakymą lydėjo JAV, Jungtinės Karalystės (JK) ir Rusijos pažadai gerbti šalies suverenumą ir sienas.
Vis dėlto 2014 m. Rusija okupavo Krymo pusiasalį ir ėmė remti Rytų Ukrainoje kovojančius separatistus. Vienas Ukrainos parlamento narys tuomet sakė, kad „dabar manoma, jog Ukraina padarė didelę klaidą“ atsisakydama branduolinių ginklų.
Tokios šalys kaip Brazilija ir Taivanas bandė pasigaminti branduolinių ginklų, tačiau galiausiai atsisakė tokių planų. Manoma, kad Iranas neturėjo ginklų, tačiau vystė branduolinę programą, kuri, panašu, buvo skirta jų gamybai.
2015 m. Teheranas su B.Obamos administracija pasirašė susitarimą dėl programos atsisakymo. Vis dėlto dabar D.Trumpas tą susitarimą smerkia ir ketina iš jo pasitraukti iki gegužės 12 d.
Panašiai ir Libija. Šalis neturėjo branduolinių ginklų, tačiau vykdė jų gamybos programą. 2003 m. M.Kadhafi inicijavo slaptas derybas su G.W.Busho administracija bei JK: pažadėjo nutraukti programą mainais už tarptautinių sankcijų palengvinimą.
Anot autoriaus, toks sprendimas atspindėjo metų metus dėtas pastangas užbaigti šalies izoliaciją. Vis dėlto esminis susitarimas buvo pasirašytas keletą dienų po to, kai buvo rastas nuverstas Irako lyderis Saddamas Husseinas.
Tuomet JAV invazija Irake buvo pateisinama kaip bandymas nuversti režimą, turintį masinio naikinimo ginklų.
Panašu, kad M.Kadhafi nenorėjo sulaukti S.Husseino likimo.
Labai skirtingos situacijos
Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Robertas Josephas, padėjęs G.W.Bushui sudaryti susitarimą su M.Kadhafi, sekmadienį teigė, esą J.Boltonas yra teisus prisimindamas Libiją.
„Manau, kad Johnas nusimano šiuo klausimu“, – teigė R.Josephas.
R.Josephas: „Žiūrėkite, Libija nėra Šiaurės Korėja. Libijos programa buvo kur kas labiau pažengusi nei manėme, tačiau kur kas mažiau pažengusi nei šiandieninės Šiaurės Korėjos.“
„Žiūrėkite, Libija nėra Šiaurės Korėja, – pridūrė jis. – Libijos programa buvo kur kas labiau pažengusi nei manėme, tačiau kur kas mažiau pažengusi nei šiandieninės Šiaurės Korėjos. Neabejojama, kad Libija nekėlė tokios karinės grėsmės, kokią šiandien kelia Šiaurės Korėja. Abi situacijos yra skirtingos.“
„Tačiau jūs nesakote, kad darysime viską taip pat, kaip darėme su Libija, – kalbėjo R.Josephas. – Jūs ruošiatės pasinaudoti praeityje išmoktomis pamokomis. Jei to nedarysite, baigsime ten, kur baigėme jau daugybę kartų per pastaruosius 25 metus. O tai būtų nesėkmė.“
R.Josephas teigė, kad viena iš Libijoje išmoktų pamokų, kurias reikia pritaikyti derantis su Šiaurės Korėja, yra nuoširdus Kim Jong Uno sprendimas visiškai atsisakyti branduolinės programos.
Kita būtina pritaikyti pamoka – visų įmanomų įrankių, įskaitant žvalgybą, ekonominius svertus, diplomatiją ir jėgos grėsmę, panaudojimas. Taip pat būtina reikalauti galimybės „bet kur, bet kada“ patikrinti visas potencialiai su branduoline programa susijusias patalpas.
Vis dėlto kai kurie specialistai tikina, kad situacijos tokios skirtingos, jog nėra naudinga jų lyginti.
„Libija vargiai turėjo branduolinių ginklų programą, – sakė Robertas Einhornas iš Brookings instituto. – Ji turėjo dėžes su centrifugos dalimis ir nežinojo, ką su jomis daryti. JAV transportiniai lėktuvai galėjo nusileisti ir pasiimti visą programą su savimi.“
R.Einhornas: „Tuo tarpu Šiaurės Korėja turi branduoliniu ginklus. Nežinome jų skaičiaus. Ji turi patalpas, skirtas branduolinių ginklų gamybai. Mes nežinome, kur jos visos yra. Patikrinti, ką jie turi, ir visa tai išardyti, užtruktų metų metus.“
„Tuo tarpu Šiaurės Korėja turi branduolinių ginklų. Nežinome jų skaičiaus. Ji turi patalpas, skirtas branduolinių ginklų gamybai. Mes nežinome, kur jos visos yra. Patikrinti, ką jie turi, ir visa tai išardyti užtruktų metų metus“, – pridūrė jis.
Iš pradžių intervenciją neigė
Autoriaus teigimu, M.Kadhafi mirtis nėra tiesiogiai susijusi su 2003 m. sudarytu susitarimu dėl nusiginklavimo. Praėjus beveik aštuoneriems metams po susitarimo su G.W.Bushu, Libijos diktatorius susidūrė su 2011-ųjų Arabų pavasario metu kilusiu nepasitenkinimu.
Jis pažadėjo sunaikinti oponentus, įskaitant civilius. Todėl B.Obama ir Europos sąjungininkės įsikišo siekdamos jį sustabdyti.
B.Obamos administracija tuo metu neigė bent kiek nors susijusi su intervencija ir anksčiau įvykusiu branduolinių ginklų atsisakymu. Vis dėlto R.Josephas teigia, kad B.Obama galėjo geriau apgalvoti pasekmes.
„Jie priėmė sprendimą pradėti intervenciją neturėdami plano kitai dienai ar suvokimo, kokią branduolinio nusiginklavimo žinutę tai siųs“, – pridūrė jis.
Šiaurės Korėja apie tai užsiminė jau anksčiau. 2011-aisiais Šiaurės Korėjos naujienų agentūra paviešino užsienio reikalų ministro pareiškimą, esą susitarimas dėl branduolinio nusiginklavimo su Libija yra „invazijos taktika siekiant nuginkluoti šalį“.
„Libijos krizė tarptautinę bendruomenę moko liūdnos pamokos“, – teigė Šiaurės Korėjos užsienio reikalų ministras.
P.Bakeris rašo, kad kiekviena pusė išmoko labai skirtingas pamokas.
