Visa karinė retorika, raketų bandymai, kuriami planai užpulti JAV karinę bazę Guame – tai daugiausia triukšmas ir mažai realių veiksmų. Nors dauguma Vakarų valstybių gyventojų supranta, kad Pchenjano išpuolis prieš Pietų Korėją, Japoniją ar JAV būtų savižudiškas, jie praleidžia pro ausis tai, kad Šiaurės Korėja netgi negalėtų pradėti karo su savo priešininkais – netgi jei norėtų.
Šiaurės Korėja dažnai neteisingai suprantama kaip neprognozuojama atsiskyrusi valstybė, valdoma išprotėjusių diktatorių dinastijos. Tai neteisinga analizė, ir jos kartojimas yra neatsakingas. Kaip teigė Šiaurės Korėjos ekspertai, tokie kaip Narushige'as Michishitas, šalies vadovai likusio pasaulio atžvilgiu elgiasi nuosekliai ir strategiškai.
Bandant suprasti režimo elgesį itin svarbu atskirti strategiją ir taktiką. Taip, Šiaurės Korėja dažnai naudoja užklupimą nepasiruošus kaip taktiką, ir taip pat ji gerai praktikuojasi sėdama baimę Vakarų gyventojams. Tačiau tai nėra išprotėjusio pykčio spazmai – tai dalis labai nuoseklios nacionalinės strategijos, skirtos išsaugoti esamą režimą.
Šiaurės Korėja turi mažiausiai tris tikslus: išlaikyti pasaulio dėmesį tikintis, kad vieną dieną bus pasirašyta taikos sutartis su JAV ir jos sąjungininkėmis, demonstruoti pagrįstą karinį atgrasymą ir nukreipti dėmesį nuo vidinių problemų, kurios galėtų sukelti socialinius neramumus ar net revoliuciją šalies viduje.
Šiaurės Korėjos ekspertas Hazelis Smithas aiškina, kad Pchenjano vyriausybė toli gražu nėra vienas žmogus ar netgi šeima. Nuo pat įkūrimo 1948 metais ją sudaro daug žaidėjų, kurie ir varžosi, ir bendradarbiauja, siekdami išlaikyti esamą vyriausybės struktūrą. Tad, nors yra tam tikrų piktnaudžiavimo valdžia apraiškų, vadovų prioritetai išlieka tie patys – išlaikyti šalį stabilia, atremti politines rizikas, išvengti finansiškai katastrofiško karinio konflikto.
Juntami nepritekliai
Šiaurės Korėja puikiai supranta, kad vien degalų ir atsargų atžvilgiais ji beveik neturi lėšų susimokėti už bet kokio masto karinę kampaniją, nors ir turi vieną didžiausių pasaulio kariuomenių.
Teoriškai ji galėtų būti finansuojama Kinijos ar Rusijos, tačiau šios šalys nebeturi galingų ideologinių interesų, kurie patrauktų į Šiaurės Korėjos pusę, jei kiltų karas. Kinija ypač siekia sumažinti įtampą – dėl savo pačios komercinių interesų.
Šiaurės Korėjos konfrontacija bent iš dalies yra ekonominė. Pažvanginusi ginklais ji gali tikėtis ekonominių nuolaidų iš likusio pasaulio ilgesniu laikotarpiu. Netgi naujausios sankcijos gali būti greitai panaikintos, o užsienio investicijos apsaugotos, jei deeskalacijos potencialas ir praplėsta prekyba pasirodytų pakankamai prasminga.
Dėl to logiška svarstyti, kad savo pačios saugumui užtikrinti Šiaurės Korėja nerizikuotų daugiau, nei atlikdama atsitiktinius raketų ar branduolinius bandymus. Raketos, kurios tariamai paruoštos Guamo bazės atakai, yra tiesiog būdas parodyti naujai strateginei galimybei – šiuo atveju pajėgumą surengti tikslų smūgį strategiškai svarbiam JAV taikiniui.
Tuo pat metu, jei Donaldas Trumpas gali būti toks pats racionalus kaip Kim Jong Unas, Šiaurės Korėja gali būti užtikrinta, kad kol JAV ar jos sąjungininkų piliečiai nebus užpulti Šiaurės Korėjos ginklais, JAV greičiausiai nerizikuos jokiais kariniais veiksmais Korėjoje.
JAV viduje tikrai nėra daug troškimo misijai, kuri gali greitai tapti politiškai abejotinu, brangiu ir pavojingu karu.
Kaip rašo „Busines Insider“, pasaulis turėtų taikyti kitokią spaudimo priemonę režimui: diplomatinius ir ekonominius paskatinimus už vykdomas reformas, komercines investicijas ir sumažintas karines išlaidas. Turėtų prasidėti diskusijos apie politinę laisvę, ekonominį augimą, taiką ir klestėjimą. Koncentravimasis ties Kim Jong Uno masinio naikinimo ginklais niekam nepadeda – bent jau ne eiliniams korėjiečiams.
