Rimčiausiai svarstomi du variantai – dar labiau sugriežtinti tarptautines sankcijas ir „įšaldymas už įšaldymą“ politika, kurią palaiko Kinija. Remiantis šia politika, JAV turėtų užbaigti karines pratybas su Pietų Korėja, o Pchenjanas sustabdytų balistinių raketų ir branduolinių ginklų bandymus.
Vis dėlto abi idėjos sulaukė kritikos.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kurio šaliai JAV ir Europos Sąjunga (ES) skyrė sankcijas už Ukrainos Krymo pusiasalio aneksiją, sankcijų galimybę atmetė.
„Juk jie (Šiaurės Korėjoje) verčiau valgys žolę, bet neatsisakys šios (branduolinės) programos, jeigu nesijaus saugūs“, – antradienį sakė Kremliaus vadovas.
JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley pavadino politikos „įšaldymas už įšaldymą“ idėją „įžeidžiančia“.
Štai tokios priemonės jau buvo išbandytos, tačiau neatnešė norimo rezultato.
Derybos: užburtas ratas
Dešimtajame dešimtmetyje, kai JAV valdė Billo Clintono administracija, tiesioginės derybos tarp JAV ir Šiaurės Korėjos baigėsi susitarimu, kuriuo Pchenjanas pažadėjo visiškai užbaigti branduolinio ginklo programą. Už tai jam buvo pažadėti du lengvojo vandens reaktoriai ir sunkiojo naftos distiliato siuntos.
Skaičiuojama, kad šiuo metu Kim Jong Uno režimas turi daugiau nei 60 branduolinių galvučių.
Laikydamasi šio susitarimo, Šiaurės Korėja 1994–2003 metais įšaldė branduolinio ginklo programą. Kaip pastebi Ginklų kontrolės asociacija, be šio įšaldymo, „Šiaurės Korėja šiandien būtų galėjusi turėti pakankamai plutonio daugiau nei šimtui branduolinių galvučių“.
Skaičiuojama, kad šiuo metu Kim Jong Uno režimas turi daugiau nei 60 branduolinių galvučių.
Susitarimas pradėjo braškėti baigiantis B.Clintono kadencijai, kai abi šalys neįvykdė kai kurių reikalavimų. O George'o Busho administracija iš šio susitarimo visiškai pasitraukė.
Tiesa, 2003-iaisiais G.Busho administracija, bandydama atkalbėti Pchenjaną nuo savo branduolinių ambicijų, dalyvavo šešių šalių derybose: kalbėjo su Kinija, Japonija, Šiaurės Korėja, Rusija ir Pietų Korėja.
Per 2003–2008 metais vykusius šešis derybų ratus Šiaurės Korėja buvo įkalbinta įšaldyti branduolinę programą ir įsipareigoti visiškai jos atsisakyti.
Pirmąjį branduolinio ginklo bandymą Šiaurės Korėja atliko 2006-aisiais, todėl tuomet pasaulio lyderiai dar aiškiau suvokė derybų svarbą.
Per 2003–2008 metais vykusius šešis derybų ratus Šiaurės Korėja buvo įkalbinta įšaldyti branduolinę programą ir įsipareigoti visiškai jos atsisakyti.
Šis susitarimas žlugo tuomet, kai Šiaurės Korėja neleido inspektoriams patikrinti su branduoline programa susijusių patalpų.
Baracko Obamos bandymas tiesiogiai kalbėtis su Pchenjanu buvo trumpas ir nesėkmingas. Vėliau B.Obamos administracija ėmėsi „strateginės kantrybės“ politikos – visiškai izoliuoti Šiaurės Korėją ir nebandyti jos įkalbėti pakeisti savo elgesio.
D.Trumpo administracija pareiškė užbaigianti „strateginės kantrybės erą“, savo laikyseną Pchenjano atžvilgiu pavadino „maksimaliu spaudimu ir įsitraukimu“. Vis dėlto kritikai mano, kad tokia pozicija labai primena B.Obamos santykį su Šiaurės Korėja.
„Trumpo administracijos politika popieriuje atrodo logiška, – teigė Ginklų kontrolės asociacijos vykdomasis direktorius Darylas Kimballas. – Problema yra ta, kad ji efektyviai neįgyvendino visų priemonių, o beveik visas dėmesys skiriamas bandymui padidinti spaudimą.“
„Nebuvo bandyta ieškoti diplomatinio sprendimo, o ir taip ribotai politikai dar labiau pakenkė impulsyvūs prezidento „Twitterio“ įrašai bei grasinimai imtis karinių veiksmų. Jie tik dar labiau sustiprino Šiaurės Korėjos paranoją, kad JAV puls ar bandys nuversti šalies lyderius“, – mano D.Kimballas.
Šiaurės Korėja sako esanti atvira dialogui su JAV tuo atveju, jei Vašingtonas sustabdys „priešišką“ politiką, įskaitant karines pratybas su Pietų Korėja ir sankcijas. JAV neketina įgyvendinti šių reikalavimų tol, kol Pchenjanas ir toliau vykdys branduolinius bei balistinių raketų bandymus.
„Užstrigome užburtame rate, kai abi pusės tikina esančios atviros deryboms, tačiau nebuvo įgyvendinta daugybė sąlygų. Todėl derybos ir neįvyko“, – teigia D.Kimballas.
Sankcijos: praktikuotasi jas apeiti
Tarptautinės sankcijos Šiaurės Korėjai buvo skirtos daugiau nei prieš dešimtmetį, o praeitą mėnesį dar labiau sugriežtintos.
Pirmąsias griežtas sankcijas Pchenjanui JAV skyrė B.Obamos valdymo metais. Vis dėlto Šiaurės Korėja ir toliau tęsia branduolinę bei balistinių raketų programą ir tikisi surasti partnerių, kurie, pažeisdami tarptautinę teisę, su juo vystytų verslą.
Andrea Berger iš JAV Midlberio tarptautinių studijų instituto teigė, kad iki 2016-ųjų Šiaurės Korėjai skirtos sankcijos buvo ribotos, tarptautinė bendruomenė nerodė pakankamai dėmesio jų įgyvendinimui, o Pchenjanas sugebėjo nuo sankcijų išsisukti.
A.Berger: „Jie sugeba apeiti mūsų keliamas kliūtis greičiau, nei mes galime jas sukurti. Taip yra todėl, kad jie tai daryti praktikavosi keletą dešimtmečių.“
Todėl dabar Šiaurės Korėja yra pajėgi įgyvendinti daugybę uždraustos programos dalių.
„Jie sugeba apeiti mūsų keliamas kliūtis greičiau, nei mes galime jas sukurti, – sakė A.Berger. – Taip yra todėl, kad jie tai daryti praktikavosi keletą dešimtmečių.“
D.Kimballas pažymėjo, kad vien sugriežtintos tarptautinės sankcijos nesustabdys Šiaurės Korėjos branduolinių ir balistinių raketų bandymų, kadangi „jie (Šiaurės Korėjoje) yra įsitikinę esantys pajėgūs užkirsti kelią tam, ką jie laiko JAV agresija“.
Spaudimas Kinijai: lyderis nepasiduoda
D.Trumpo administracija ir sąjungininkės skatina Kiniją daryti didesnį spaudimą Šiaurės Korėjai. Tačiau Pekinas, geriausias Pchenjano politinis draugas ir didžiausias prekybos partneris, Šiaurės Korėjai daro ribotą įtaką, net jei savo tikslu įvardijo Korėjos pusiasalį be branduolinių ginklų.
Kinijos ekspertai teigė „esantys žemiausiame santykių su Šiaurės Korėja taške“. Pekinas, nenorintis nestabilios kaimynystėje esančios Šiaurės Korėjos, kaip išeitį iš šios aklavietės siūlo „įšaldymas už įšaldymą“ politiką.
Kinija suvaidino pagrindinį vaidmenį šešių šalių derybose, įtikinusiose Kim Jong Ilo režimą pristabdyti branduolinio ginklo programą. Vis dėlto šalies santykiai su Kim Jong Unu yra kur kas sudėtingesni – dabartinis režimo lyderis mažiau pasiduoda įsakymams iš Pekino.
Kariniai veiksmai: paranojos sustiprinimas
D.Trumpas iškėlė galimybę (tiesa, kol kas nelabai tikėtiną), kad JAV pirmoji puls Šiaurės Korėją. Praeitą mėnesį JAV prezidentas kalbėjo itin griežtai: grasino į agresiją atsakyti „ugnimi ir įniršiu“, teigė, kad JAV ginklai yra „parengti ir užtaisyti“, o JAV branduolinio arsenalo pakaktų nubausti Pchenjaną.
Ekspertai tikina, kad taktinis smūgis Šiaurės Korėjai nepanaikintų visų jos branduolinių pajėgumų, kadangi didžiąją dalį atsargų Pchenjanas gerai slepia.
Tokia pozicija, tik sustiprinanti Šiaurės Korėjos baimę, kad JAV nori ją sunaikinti, neturės jokios realios naudos. Ekspertai tikina, kad taktinis smūgis Šiaurės Korėjai nepanaikintų visų jos branduolinių pajėgumų, kadangi didžiąją dalį atsargų Pchenjanas gerai slepia.
Karinis smūgis Šiaurės Korėjai gali paskatinti atsakomuosius jos veiksmus. Tokiu atveju pavojuje atsidurtų milijonų žmonių, įskaitant JAV karinį personalą Japonijoje ir Pietų Korėjoje, gyvybės.
Šiaurės Korėjos krizė tokia sudėtinga ne todėl, kad nėra galimų jos sprendimo variantų. Bėda slypi tame, kad daug tų variantų jau spėta išbandyti, tačiau jie nebuvo veiksmingi.