Pirmąjį užsikrėtimo koronavirusu atvejį nustačius dar sausio 23 dieną, turtingas miestas-valstybė kruopščiai sekė artimus kiekvieno užsikrėtusiojo kontaktus, o gatvėse tuo pat metu buvo išlaikomas normalumo jausmas.
Sienos buvo užvertos šalių, iš kurių, tikėtina, buvo galima atvežti virusą, piliečiams, tačiau verslai ir toliau veikė. Testavimas bei gydymas buvo nemokamas visiems gyventojams, rašo „The New York Times“.
Tačiau pastarosiomis dienomis užsikrėtimų skaičius sparčiai išaugo.
Ketvirtadienio duomenimis, šalyje registruota 11 178 užsikrėtimo atvejų ir 12 mirčių. Kovo 15 dieną, kai protrūkis Singapūre atrodė beveik sukontroliuotas, buvo nustatyta tik 200 užsikrėtimo atvejų, rašo „The Guardian“.
Daugiausia naujai užsikrėtę asmenys – perpildytuose bendrabučiuose gyvenantys imigrantai darbininkai.
Augant užsikrėtimų skaičiui, Singapūras atsisakė strategijos, anksčiau padėjusios išlaikyti normalaus gyvenimo įspūdį. Balandžio 8 dieną buvo uždarytos mokyklos, dabar viešumoje privaloma dėvėti apsaugines kaukes.
Šimtai tūkstančių imigrantų darbininkų buvo karantinuoti perpildytuose bendrabučiuose. Juose per dieną nustatoma šimtai naujų užsikrėtimo atvejų.
„Esu labai išsigandęs, žinoma. Čia yra COVID, todėl negalima išvykti“, – „The New York Times“ sakė darbininkas Moniras iš Bangladešo. Jam neleidžiama palikti bendrabučio nepaisant reikalingos medicininės pagalbos.
„Kaip ožkos, vežamos į skerdyklą“
Singapūrui labai svarbūs menkai apmokami darbininkai iš užsienio. Jų čia – maždaug milijonas. Darbininkai stato dangoraižius, plauna grindis ir dirba užimtame uoste.
Imigrantai darbininkai gyvena didžiuliuose bendrabučiuose, kurie paprastai stovi miesto prieigose tarp pramoninių pastatų – toli nuo miesto centre žvilgančių dangoraižių ir prabangių viešbučių. Du „The Guardian“ kalbinti darbininkai tikino, kad kambariuose gyvena su dar 12 žmonių. Tačiau paprastai gyventojų viename kambaryje būna dar daugiau.
Pasak darbininkų, kambariuose itin karšta, visi miega ant grindų. Vienas iš kalbintų darbininkų sakė bijąs naudotis nešvariais bendrais tualetais.
Žmogaus teisių gynėjų grupės tikina, kad imigrantams darbininkams pandemijos pradžioje buvo skiriama mažai dėmesio, nors jie gyvena ankštose erdvėse ir po kelias valandas per diena praleidžia sausakimšuose sunkvežimiuose keliaudami iš vienos statybvietės į kitą.
„Darbininkai sunkvežimių priekabose yra susispaudę kaip ožkos, vežamos į skerdyklą“, – „The Guardian“ sakė tapatybės nenorėjęs atskleisti darbininkas.
Aktyvistai tikina dar vasarį įspėję, kokią grėsmę koronavirusas gali kelti darbininkams. Kovą kampanijos „Laikini darbuotojai taip pat rūpi“ grupė tikino, kad „protrūkis šioje bendruomenėje yra nenuneigiamas“.
Vietos aktyvistė Kokila Annamalai „The Guardian“ sakė besibaiminanti, kad COVID-19 plitimas darbininkų bendrabučiuose gali pakurstyti ksenofobiją ir rasizmą.
Ją privertė nerimauti komentarai internete, kuriuose kaltė imigrantams verčiama dėl neva nepakankamo švaros laikymosi ir valgymo įpročių.
„Yra ir blogesnis požiūris, kad jie (migrantai – red.) didina statistiką ir verčia mus prastai atrodyti pasaulio akyse, todėl turėtų vykti namo“, – sakė ji.
Singapūro vidaus reikalų ir teisės ministras Kasiviswanathanas Shanmugamas pasmerkė tokius komentarus. Vis dėlto, aktyvistai tikina, kad ir vyriausybės žinutės nėra veiksmingos. Darbininkai raginami „būti atsakingais“, visą laiką dėvėti kaukes, pranešti apie simptomus bendrabučio operatoriui ir vienas nuo kito laikytis metro atstumo.
Profesoriaus iš Naujosios Zelandijos Massey universiteto tyrimas rodo, kad tokios taisyklės dažnai nėra praktiškos. Dauguma iš 100 tyrime apklaustų darbininkų tikino, kad jiems niekada nepavyksta laikytis tokio atstumo. Daugiau nei pusė apklaustųjų apibūdino savo kambarius kaip nehigieniškus.
Dar praėjusią savaitę darbininkai skundėsi neturintys pakankamai muilo nusiplauti rankas.
