„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Sirijos konfliktas gražųjį Libaną verčia benamių prieglauda

Nebaigti statyti ir nebegyvenami namai, garažai, tvartai, vištidės, palaikės palapinės – nuo karo Sirijoje pasprukusiems žmonėms prisiglausti tinka viskas. Libano vyriausybė, nusprendusi nestatyti pabėgėlių stovyklų, dabar raško savo klaidos vaisius: pusė, o gal ir visas milijonas naujakurių šią šalį verčia lūšnynu.
Pabėgėlių būstai
Pabėgėlių būstai / Eglės Digrytės nuotr.

Lūšnynai pakelėse

Palei Siriją besidriekiančio ir trečdalį Libano teritorijos užimančio Beqaa slėnio, kuriame pabėgėlių – jau mažiausiai 115 tūkstančių, pakelės nusagstytos palaikėmis atvykėlių palapinėmis. 

Jų sienas ir stogus atstoja išlankstytos dėžės, kilimai, lentos, didžiulės brezento, audeklo bei polietileno skiautės. Ne geresnis vaizdas ir stovykloje, iškilusioje vidury lauko slėnio pietuose, kur šiaip turėtų ganytis avių kaimenė arba banguoti javai.

Eglės Digrytės nuotr./Sirijos pabėgėlių stovyklos vadovas Talalas Ahmadas
Eglės Digrytės nuotr./Sirijos pabėgėlių stovyklos vadovas Talalas Ahmadas

Seniau čia kurdavosi sezoniniai darbuotojai iš Sirijos. Kai konfliktas įsisiūbavo, pas darbininkus ėmė važiuoti artimieji, beveik visi – iš Homso miesto. Šiandien laikinoje gyvenvietėje, anot jos vadovo Talalo Ahmado, – apie 250 pabėgėlių, antra tiek įsikūrę gretimoje stovykloje. Abi toliau auga. Vieną dieną kovo pradžioje atkeliavo 20 asmenų šeima, kiek anksčiau – moteris su 7 vaikais, be nežinia kur esančio vyro. Jai skirta tuščia palapinė, kiti sušelpė užklotu, duona. „Mums nėra svetimų“, – tikino vienas pabėgėlis.

Stovykloje – maždaug 70 palapinių. Neseniai buvo daugiau, bet įsiplieskęs gaisras dešimtį sunaikino. Kai kurios palapinės turi grindis, kitos statomos tiesiai ant žemės. Malkomis kūrenami šildytuvai menkai gelbsti. Kovą, nors saulė jau gana maloniai šildo, naktimis atvėsta taip, kad praverčia ir pirštinės, o žiemą slėnyje būna šalčių.

Vienoje palapinėje – trys šeimos

Dviejų kambarių palapinėje glaudžiasi 14 žmonių – trijų brolių šeimos. Moterų miegamajame ant lentynų prikrauta pledų, priešingoje pusėje – kukli virtuvė, o už sienos – skylė žemėje ir keletas higienos reikmenų. „Dušas“, – išdidžiai paaiškina vyriausias brolis Abumajedas.

Eglės Digrytės nuotr./Pabėgėlių būstas
Eglės Digrytės nuotr./Pabėgėlių būstas

Gyvenamajame kambaryje, kuris vakarais virsta vyrų miegamuoju, – plastikinis kilimas ir pasieniais patiesti čiužiniai. Vienintelis daiktas – nedidelis televizorius ant lentynos – atrodo neįprastai. Bet šį technikos stebuklą – kas modernesnį, kas seną didelę dėžę mediniais šonais – turi daugelis pabėgėlių šeimų, kai kurie net prie palapinių sugebėjo pritvirtinti palydovines antenas. Televizija, ypač futbolo varžybų transliacijos, čia yra bene vienintelė pramoga.

Prisėdusi nugara pajuntu stiprų šalto vėjo gūsį, kuris vidun įsiveržia pakėlęs apačioje nepritvirtintą palapinės sieną iš languotos medžiagos, iš kokios siuvami dideli Gariūnų prekeivių krepšiai. O šeimininkai skundžiasi tik dėl vandens stokos. Kai jo atveža ir valandą pildo talpas, žmonės grūdasi vienas per kitą ir kanistrais tempia prie palapinių. 

Dar vienas galvos skausmas – darbas. Kai kurie pabėgėliai gauna padienių darbų, už kuriuos jiems moka penkiskart mažiau nei libaniečiams. Jungtinės Tautos (JT) kas mėnesį maistui duoda po 30 dolerių (80 litų), bet tai – menka paspirtis, mat Libanas – nepigi šalis.

Sirijos valdžios pajėgų kontroliuojamoje teritorijoje gyvenę broliai atvažiavo prieš 8 mėnesius, kai sulaukė grasinimų. Paklaustas, kiek giminaičių prarado, Abumajedas atsidūsta: „Jei pasakyčiau, kad 50, turbūt nepatikėtumėte.“ 

Nebepakelia naštos

Jau kas penktas Libano gyventojas – užsienietis. 350 tūkstančių žmonių (daugiau nei pusė – moterys) gavo arba laukia pabėgėlių statuso, kuris garantuoja vyriausybės, Jungtinių Tautų ir nevyriausybinių organizacijų pagalbą. Dar daugiau atsikraustė pas Libane gyvenančius ar dirbančius giminaičius. Kas mėnesį – rekordas: gruodį priskaičiuota 25 tūkstančiai pabėgėlių, sausį – 70 tūkstančių, vasarį – 83 tūkstančiai.

Neoficialiais duomenimis, atvykėlių iš Sirijos jau gali būti visas milijonas. Tokį skaičių neseniai paskelbė ir prezidentas Michelis Suleimanas. Anot jo, „negalima užtrenkti durų nė vienam alkanam, sužeistam, įbaugintam ar persekiojamam pabėgėliui“, tačiau maždaug 4 milijonus gyventojų turinti šalis nebegali pakelti šios naštos be tarptautinės bendruomenės pagalbos.

Eglės Digrytės nuotr./Libano socialinių reikalų ministas Waelis Abu Faouras
Eglės Digrytės nuotr./Libano socialinių reikalų ministas Waelis Abu Faouras

Libaniečiai pripažįsta, kad dalis kaltės tenka vyriausybei. Socialinių reikalų ministerijos pareigūno Ramzi Naamano įsitikinimu, valdžios reakcija į krizę buvo pavėluota. Ministerijos vadovo Waelio Abu Faouro teigimu, kai kurie Vyriausybės atstovai neigė, kad Sirijoje kažkas vyksta, ir net siūlė uždaryti sienas – jie vylėsi, kad su sukilėliais nuožmiai kovojantis Sirijos prezidentas Basharas al Assadas greitai atgaus šalies kontrolę.

Tai tiesiogiai pajutome ir mes – keliolikos ES šalių žurnalistų grupė, keliavusi po regioną. Atskridę į Beirutą, visi greitai įveikėme pasienio kontrolę, vienintelis ispanas įstrigo. Libaniečiai jo pase rado Laisvąja Sirijos armija pasivadinusių sukilėlių antspaudą. Kolega naktį praleido oro uoste, o kitą dieną, nepaisant ES ir Ispanijos diplomatų pastangų, jam teko keliauti į Jordanijos sostinę Amaną, iš kur buvome atskridę.

Miega pamainomis

Siekdamas išlikti neutralus, o, pasak kritikų, bandydamas netiesiogiai paremti Sirijos prezidento režimą, Libanas, priešingai nei Jordanija ir Turkija, atsisakė kurti pabėgėlių stovyklas ir teikti jiems pagalbą, todėl našta užgulė tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų bei gyventojų pečius. 

Libaniečiai iš pradžių svetingai teikė prieglobstį – pernai sausį 80 proc. pabėgėlių gyveno pas vietos žmones. Tikėtasi, kad sirai po mėnesio kito grįš namo, bet konfliktas nesibaigia jau dvejus metus.

Humanitarinės pagalbos organizacijos Danijos pabėgėlių tarybos (DRC) darbuotojo Ziado Khmeido duomenimis, rugpjūtį libaniečių šeimose gyveno tik pusė pabėgėlių, dabar – vos 20 proc., daugiausia kaimuose. 

10–12 žmonių gyvena koridoriuje be elektros, o kas mėnesį moka po 300–400 dolerių (795–1060 litų).

Likusieji retai randa išsinuomoti kambarį, todėl kuriasi palapinėse, garažuose, tvartuose, vištidėse, nebaigtose statybose, apleistose gamyklose. „Vis daugiau šeimų nuomoja – nustebtumėte pamatę, ką, – ir už vis didesnę kainą, – teigė ES humanitarinės pagalbos biuro (ECHO) padalinio Libane vadovas Bruno Rotivalis. – Sutikau šeimų, kur 20 žmonių gyvena viename kambaryje ir miega pamainomis.“

Ministras teigė žinąs atvejų, kai 10–12 žmonių gyvena koridoriuje be elektros, o kas mėnesį moka po 300–400 dolerių (795–1060 litų). Pabėgėlių banga itin pakėlė būsto nuomos kainas, o tai itin nepatinka ir patiems libaniečiams, nes trečdalis jų gyvena skurdžiai ir neišgali įsigyti nuosavo būsto.

Be to, pabėgėliai atsigabena ginklų, padaugėjo smulkių nusikaltimų, puldinėjami vietos gyventojai. Anot W.A.Faouro, dėl to buvo suimta 730 sirų. 

Pernai šiauriniame Tripolio mieste per susirėmimus gatvėse tarp sunitų daugumos, kuri remia sukilėlius, ir B.al Assado atstovaujamų alavitų žuvo dešimtys žmonių. Provyriausybinės pajėgos ne kartą apšaudė Libano teritoriją, o sukilėliai užpuolė pasienio postą. Spalį per bombos sprogimą žuvo aukštas Libano saugumo pareigūnas generolas Wissamas al Hassanas, oponavęs Sirijos vyriausybei ir įtartas tiekęs ginklus kovotojams.

Žiemą vandenį pakeičia sniegas

„Padėtis darosi vis grėsmingesnė – ir dėl kovos prie sienų, ir dėl stabilumo mūsų šalyje, ir dėl pabėgėlių“, – tikino W.A.Faouras. 

Eglės Digrytės nuotr./Pabėgėlių būstai
Eglės Digrytės nuotr./Pabėgėlių būstai

Išaugo pragyvenimo kaina, trūksta vandens, ligoninės ir įstaigos, iki šiol aptarnavusios libaniečius, dabar turi teikti paslaugas pabėgėliams, vien valstybinėse mokyklose atsirado 30 tūkstančių naujų moksleivių, o darbo rinkoje – dešimtys tūkstančių darbuotojų, pranešama apie prievartą atvykėlių bendruomenėse ir ankstyvą merginų ištekinimą. 

Net sukilėlius remiantiems libaniečiams pabėgėliai tapo nepakeliama našta, todėl, konfliktui tęsiantis, teks kurti stovyklas ar bent laikinas prieglaudas.

Pabėgėlius sunkiai beišgali remti ir tarptautinės bei nevyriausybinės organizacijos. „Turime rinktis tarp vargšų ir didelių vargšų“, – pripažino ECHO padalinio vadovas B.Rotivalis.

DRC vienai pabėgėlių šeimai (vidutiniškai – penkiems žmonėms) duoda paketą maždaug už 600 dolerių (1590 litų): šildytuvą, pledų, čiužinių, virtuvės rakandų rinkinį, maisto davinį mėnesiui ir keturis kuponus po 20 dolerių (53 litų) maistui. Tačiau to nepakanka, mat trūksta įvairių daiktų vaikams, pavyzdžiui, sauskelnių. 

Kita nevyriausybinė organizacija – Norvegijos pabėgėlių komitetas globoja pabėgėlių stovyklą buvusioje mokykloje Baalbeko mieste. Čia glaudžiasi maždaug 120 žmonių – apie 40 šeimų, po vieną dvi šeimas klasėje. Kiekviename iš trijų aukštų yra po bendrą tualetą ir virtuvę.

Eglės Digrytės nuotr./Mokykla
Eglės Digrytės nuotr./Mokykla

Netoli Baalbeko – visai kitokia stovykla prancūzišku Vavelio pavadinimu. Buvę prancūzų karių barakai pabėgėliams buvo atiduoti dar 1948-aisiais ir dabar kreivomis gatvelėmis bei kreivais namais primena nerestauruotus Vilniaus Užupio rajono kvartalus. Vienas prie kito prilipdytuose nedideliuose butuose gyvena 3 tūkst. palestiniečių ir antra tiek sirų – senbuviai priima šių dienų karo aukas. Stovykloje veikia nedidelė klinika, dviejose mokyklose mokosi apie 800 vaikų.

Pasak šioje stovykloje gimusio UNRWA (JT pagalbos ir darbo agentūros Palestinos pabėgėliams) atstovo Ahmedo Mouh, labiau nei duonos čia reikia dujų būstams šildyti ir vandens – žiemomis žmonės tirpdo sniegą. „Jei viskas tęsis, kaip dabar, padėtis taps nekontroliuojama“, – paties nupiešta liūdna prognozė vyrui išspaudė ašarą.

Vejasi seno karo nuoskaudos

Nuo vilko – ant meškos. Taip galima apibūdinti palestiniečių, iš Sirijos sprunkančių į Libaną, likimą. Juos užgriuvo dvigubas prakeiksmas – trečius metus besitęsiantis karas daugeliui sugriovė gyvenimą ir pavertė pastumdėliais pas kaimynus. Šie tebelaiko nuoskaudas, menančias kitą – pilietinį karą.

1948 m., sukūrus Izraelio valstybę, į Libaną pasitraukė 100 tūkst. palestiniečių. Čia valdžioje ilgai dominavo provakarietiški krikščionys, kuriems musulmonai oponavo. 1975 m. tarp vyriausybės pajėgų ir palestiniečių įsiplieskė pilietinis karas, užtrukęs iki 1990 m. Prieš penketą metų susirėmimai su „Hezbollah“ atsinaujino, bet po pusantrų metų buvo pasiekta taika.

Prasidėjus konfliktui Sirijoje, sulaukta naujos palestiniečių pabėgėlių bangos. Iš pradžių jų buvo keli tūkstančiai, bet gruodį sustiprėjus smurtui Damaske, jų padaugėjo dešimtkart. UNRWA duomenimis, į šią organizaciją pagalbos jau kreipėsi 32 tūkst. palestiniečių.

Kasdien atvyksta po 200 žmonių. Du trečdaliai jų turi išgyventi mažiau nei už 6 dolerius (16 litų) per dieną, 6,6 proc. – už mažiau nei 2,17 dolerio (5,75 lito). Kas antras neturi darbo.

Sirai be vizos Libane gali likti iki pusmečio, bent dienai išvažiavus iš šalies laikas pradedamas skaičiuoti iš naujo. O palestiniečiams būtina viza, kainuojanti 25 tūkst. lirų (apie 17 dolerių).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs