Plačiausiai pasaulyje paplitusi jaunimo ir vaikų organizacija, gyvuojanti jau 102 metus ir turinti 28 mln. narių, Lietuvoje nėra labai žinoma.
Svarbiausia priežastis turbūt ta, kad komjaunimas ir pionieriai, kurie mėgdžiojo skautus, buvo labai politizuotos organizacijos ir prarado bet kokį patrauklumą. Tačiau pionieriai pasisavino tik menkutę dalį išorinės skautų atributikos. Pavyzdžiui, „stovyklos“ dažniausiai veikė pastatuose, stovyklautojus aptarnavo virėjai ir net padavėjai, buvo visi tie raudonieji kampeliai ir t. t.
Terpė augti
Skautijos esmė ir prasmė visai kita: išugdyti visapusiškai susiformavusį žmogų, daryti tai be jokios didaktikos ir pamokymų – linksmai, įdomiai, per žaidimus, kuriuos vaikai ir paaugliai taip mėgsta. Padėti jaunimui save ugdyti. Žiūrėti į vaiką ne kaip į smiltelę kupetoje, o kaip į atskirą žmogų, kuris siekia būti savarankiškas, nors puikiai moka sugyventi ir kupetoje. Skautija – savanoriška, nepolitinė, bet patriotiška organizacija. Lietuva ir lietuvybė skautams ypač svarbios. Tačiau jie nepriešpriešina savo tautos kitoms, o yra labai tolerantiški, kaip ir religijos klausimu. Tikėjimas – svarbi skautiškumo dalis. Jų šūkis aiškus: „Dievui, Tėvynei, artimui!“
Tačiau tai nebūtinai krikščioniškas tikėjimas. Indijos skautai – sikhai – nešioja savo tradicinius turbanus, arabai musulmonai – skaras gutras. Nereikalaujama, kad tikėjimas būtų apibrėžtas, jaunuolis gali praktikuoti ir meditaciją. Bet jam privalu turėti dvasinį gyvenimą ir jį tobulinti. Tai visiškai nereiškia, kad skautai – šventeivų ar vien dešimtukininkų sambūris. Priimami ir penkiatukininkai. Vadovai sako, kad iš jų išeina labai geri skautai. Vaikai ir paišdykauja, ir pokštus vieni kitiems krečia – dar kokius!
Maža, bet svarbi detalė. Kiekvienas skautas ir skautė kasdien turi padaryti bent po vieną gerą darbą. Tai jo sąžinės reikalas. Galbūt padės senam žmogui pereiti gatvę ar paneš jo krepšį. Gal apgins skriaudžiamą mažiuką ar mergaitę, atsodins sužalotą medelį. Taip jis ir save, nė nepastebėdamas to, auklėja. Tik neturi niekam girtis, kokį tą dieną gerą darbelį atliko. Ne taip ir lengva surasti, ką padaryti. Senutės kartais prisibijo nepažįstamų vaikų.
Kiekvienas skautas visada turi kokias nors pareigas, atitinkančias jo pomėgius, mokėjimus, ir yra už tą barą atsakingas draugams. Bet kuri specialybė, jeigu tampi jos meistru, suteikia teisę prisisegti prie uniformos ją simbolizuojantį ženkliuką. Jaunimas tai labai mėgsta. Skautijos principas – laiptai, kuriais jaunuolis kopia ir iš to patiria didžiulį džiaugsmą. Tačiau tie, kuriems ne taip gerai sekasi, nepaliekami užmarštyje, jie irgi turi galimybę atrasti savus gebėjimus, nes vienas skautijos principų ir tikslų – riteriškumas. Taurumas. Negali dominuoti ir žeminti kitų, jei ką nors moki geriau, turi padėti, ištiesti ranką. Taip ir pats augi. Siekti tų tikslų padeda visa skautijos struktūra.
Džiaugsmas būti dalimi
Pradinė grandis yra skiltis. Jai priklauso 6-8 jaunuoliai. Visi susirenka maždaug kartą per savaitę, vadovauja jų pačių išrinktas skiltininkas, padeda kuris nors iš vyresnių skautų. Pareigomis dalijasi – yra paskiltininkas, iždininkas, metraštininkas. Gali būti ir „muzikantas“ arba „linksmintojas“. Kiekvienas jaučiasi reikalingas ir gali dalyvauti priimant sprendimus. Ne veltui skautų judėjimas vadinamas lyderių kalve. Bet labai įvairių sričių lyderių!
Didelė dalis žymių pasaulio žmonių buvo skautai: trys iš keturių Amerikos astronautų, išlipusių į mėnulį, popiežius Jonas Paulius II, Valdas Adamkus. Skilčių sistema paremta natūraliu paauglių poreikiu burtis į grupeles, įpratina prie demokratijos, kitų žmonių
toleravimo. Bet viskas daroma per žaidimą. Jaunesniųjų skautų skiltis vadinama „vilkiukų gauja“; pasitarti renkamasi „olos kampe“; bendras
šūkis – iš R.Kiplingo romano vilkiukų: „Tu ir aš - vieno kraujo!“
Mačiau, kaip aštuonmetis, ką tik priimtas į skiltį, pirmą kartą choru ištarė tuos žodžius. Susijaudinęs apsiašarojo. Niekas to neva nepastebėjo. Riteriai auga.
Skilties nariai turi savo gairelę, pavadinimą, tik jiems vieniems žinomą šūkį, kiekvienas gali pasirinkti slapyvardį. Dažniausi – iš gyvūnų pasaulio. Skiltys sudaro draugoves, jos – tuntus, tuntai - krašto organizaciją, kraštai – Pasaulinę skautų organizaciją.
Lietuvos skautybės aušroje – tai buvo maždaug 1919 metais – pirmieji skautai kreipėsi į norminės lietuvių kalbos tėvą Joną Jablonskį, kad šis padėtų kurti terminologiją. Jis sukūrė ir pasiūlė žodžius, kurie gyvi iki šiol: skiltis, skautininkas, palapinė, lapinė, laužas, laužavedys, sueiga, šūkis „Budėk!“, įžodis ir įžadas, iškyla, skautybė.
Ką skautai daro?
Sueigose keičiamasi informacija, mokomasi skautiškų dalykų, žaidžiami skautiški žaidimai. Kelis kartus per metus organizuojami žygiai – vienos ar dviejų dienų. Jie dažniausiai turi tikslą – susipažinti su kuria nors įdomia vietove, sutvirtinti partizanų žemines, padaryti ką nors gera sunkiai gyvenančiai bendrijai.
Skautų gyvenime svarbią vietą užima stovyklos. Tai pagrindinė ugdymo erdvė. Dažniausiai skautai gyvena palapinėse, kurias patys pasistato, maistą gamina irgi patys (prižiūrimi suaugusiųjų). Dienotvarkė griežta – aiškus rikiuočių, maitinimosi, programų, poilsio laikas, dvasinė programa. Na ir žaidimai. Kartais jie trunka net visą parą, entuziazmas toks, kad miego nereikia.
Vasarą Lietuvoje vyksta per 20 skautiškų stovyklų, kiekvienoje apskrityje – po kelias. Jose stovyklauja apie 5 tūkst. vaikų, jaunimo, bet noriai prisideda ir suaugusieji, ypač buvę skautai. Kas penkerius metus rengiama Lietuvos tautinė stovykla. Joje dalyvauja apie 2 tūkst. narių ir svečių iš užsienio. Vyksta ir pasaulinės skautų stovyklos "Jamboree". Į jas iš visų pasaulio kraštų susirenka maždaug 40 tūkst. įvairios odos spalvos ir visomis planetos kalbomis kalbančių skautų.
Uniforma ir išskiria, ir vienija, ir ugdo
Skautų uniforma – dengiamosios spalvos, truputį panaši į karišką. Iš dalies dėl to, jog skautijos įkūrėjas britų tautinis
didvyris Robertas Baden-Powell'is buvo generolas. Bet per šimtą dvejus metus ji nelabai pasikeitė - todėl, kad skautai daug laiko praleidžia gamtoje, kad uniforma neleidžia pasireikšti turtingumui, bet parodo kiekvieno patirtį ir pažangą. Lietuvoje dar nedaug skautų turi uniformas – liesos kišenės. Gaila, nes jas puošiantys ženklai rodo priklausomybę valstybei, savo vienetui, kiek metų skautaujama. Ant uniformų segamos ir žymesnių stovyklų ar žygių emblemos, siuvami patyrimo laipsnio bei skautiškų specialybių ženklai.
Specialybių yra daug: laužavedys, ūkvedys, gelbėtojas, konstruktorius, dainininkas, pėdsekys, orientacininkas, žvaigždologas ir dar per 20. Štai kad ir „Pelkių žinovas“. Jaunesnysis skautas gaus tą ženkliuką, jei žinos, kas yra pelkė, išvardys netoliese esančias didžiausias pelkes, 3 pelkėje gyvenančius gyvūnus ir 3 augalus. Žinos, kokių uogų ar augalų negalima valgyti. Mokės pasirengti purvo trasai. Bus dalyvavęs bent viename žygyje per pelkę arba rezervatą. Su gauja suvaidins pasaką apie pelkę ir jos gyvenimą. Nupieš vieną Lietuvos pelkėse nykstantį augalą ar gyvūną.
Kiek vyresnis skautas aukštesnės pakopos „Pelkių žinovo“ ženkliuką įsisegs, jeigu žinos: didžiausias Lietuvos pelkes, jų ypatybes, kaip gelbėtis įkritus į raistą ir kaip gelbėti kitus. Mokės suteikti pirmąją pagalbą nutrynus kojas, įgėlus gyvatei, sugėlus vabzdžiams, įsisiurbus siurbėlei, sugebės dezinfekuoti ir sutvarstyti smulkias žaizdas. Bus dalyvavęs paros žygyje pelkėta vietove (su nakvyne), įrengęs prausyklą.
„Patyręs pelkių žinovas“ gali išvardyti pasaulio pelkynus, papasakoti apie kūlgrindas, jų rūšis, kur Lietuvoje jos išlikusios, kaip senovės lietuviai naudojosi jomis kovodami su užpuolikais, žino tautosakos apie pelkes. Veda sueigą jaunesniesiems. Pastato laikiną tiltelį per pelkę ar per upelį. Suorganizuoja ir, prižiūrimas vadovo, surengia žygį pelkėta vietove jaunesniems skautams. Taip paauglys įpranta progresuoti. Panašiai siekiama ir kitų specialybių.
Yra ir jūrų skautai – jų uniforma tamsiai mėlyna, ir oro skautai – šviesiai mėlyna uniforma.
Šią vasarą bus laimingų vaikų, kurių tėvai, galbūt suspaudę savo širdis kumštyje, vis dėlto leis juos į stovyklą. Ten jie patys stato palapinę, laiku keliasi, eina prie upelio, valosi dantis ir iki juosmens prausiasi lediniame vandenyje. Nes reikia, nes visi taip daro. Paskui iš pačių sukonstruotos indaujos pasiima lėkšteles ir puodelius, kulniuoja į virtuvę pusryčiauti, pavalgę kruopščiai suplauna indus. Susikrauna kuprines ir leidžiasi į dviejų dienų žygį. Suaugusieji prižiūri, bet retai kišasi.
Su kokiu entuziazmu vaikai ieško sausų malkų laužui sukrauti ir rūpestingai jį prižiūri! Pirmąją stovyklos naktį visi be išimties veržiasi budėti, kurstyti rusenančios ugnelės. Paryčiais dauguma broliukų pamažu pradeda „atsijungti“. Ištvermingesni tempia juos į palapinę, o jei nepatempia, neša miegmaišius ir apkamšo snūduriuojančius.
Reikia matyti, kaip pyplys verda ant laužo puodelį kakavos. Išpila bent tris kibirus vandens, nes puodelis vis nuvirsta prieš vandeniui užverdant. Tačiau kaip išdidžiai ragauja paties išsivirto gėrimo. Kai atvažiuoja tėvai, stebisi: „Ką jūs padarėte mūsų vaikams?“
Tai Ginto Stulgos, vieno tėvelių, pasakojimas. Jam taip patiko, kad pats su žmona įstojo į skautų organizaciją - į vyčių poskyrį. Buvo nuvažiavęs į kursus ir dabar laisvu laiku dirba skautininku.