„Niekada neįsivaizduoji, kad tai galėtų atsitikti tau. Tai buvo tiesiog penktadienio vakaras roko grupės koncerte. Atmosfera buvo tokia nuotaikinga, visi šoko ir šypsojosi. Ir net tada, kai ginkluoti vyrai prasiveržė pro priekinį įėjimą ir pradėjo šaudyti, mes naiviai tikėjome, kad visa tai buvo šou dalis.
Tai nebuvo tik teroristų išpuolis, tai buvo žudynės. Dešimtys žmonių buvo nušauti tiesiai priešais mane. Kraujo klanas pasklido po grindis. Suaugę vyrai verkė, laikydami mirusių draugių kūnus. Ateitis sugriauta, šeimų širdys sudaužytos. Akimirksniu.
Ateitis sugriauta, šeimų širdys sudaužytos. Akimirksniu.
Sukrėsta ir viena aš apsimečiau mirusia daugiau nei valandą. Gulėjau tarp žmonių, kurie žvelgė į savo artimuosius, nerodančius jokių gyvybės ženklų. Užgniaužiau kvėpavimą, bandžiau nejudėti, neverkti, kad nesuteikčiau tiems vyrams progos manęs pamatyti.
Man neįtikėtinai pasisekė išgyventi. Kitaip nei dešimtims kitų. Žmonėms, kurie, kaip ir aš, ten buvo dėl tų pačių priežasčių – smagiai praleisti penktadienio vakarą.
Šis pasaulis yra žiaurus. Pamatyti vaizdai persekios mane visą likusį gyvenimą. Tikėjausi, kad kas nors pasakys, kad tai buvo tik košmaras. Tačiau tai, kad išgyvenau šį siaubingą žiaurumą, įgalina mane nušviesti tikruosius herojus.
Tai vyras, kuris rizikuodamas savo gyvybe mane pridengė, nuramino ir užtikrino, kad viskas bus gerai. Porelė, kurios paskutiniai žodžiai apie meilę palaiko mano tikėjimą, kad pasaulyje daugiau gėrio nei blogio. Policijos pareigūnai, kurie sėkmingai gelbėjo šimtus žmonių. Visiškai nepažįstami žmonės, kurie pakėlė mane nuo kelio ir guodė apie 45 minutes, kai buvau beprarandanti tikėjimą, kad mano mylimasis liko gyvas.
Tai sužeistas vaikinas, kurį per klaidą palaikiau Amaury. Mane, supratusią, kad apsirikau, jis suspaudė glėby ir ramino, kad viskas bus gerai, nors pats buvo vienišas ir išsigandęs.
Moteris, kuri atvėrė savo duris išgyvenusiesiems. Draugas, kuris pasiūlė man prieglobstį ir išėjo pirkti naujų drabužių, todėl neturėjau dėvėti šių krauju suteptų marškinėlių.
Mano herojai yra visi, kurie siuntė rūpestingas žinutes ir emocinę paramą – jūs verčiate mane tikėti, kad pasaulis gali būti geresnis. Ir kad jis neleis tam pasikartoti dar kartą.
Bet didžiausi herojai – tie daugiau nei 80 žmonių, kurie buvo nužudyti, kuriems nepasisekė taip, kaip man, kurie negali šiandien pabusti ir pajusti viso to skausmo, kurį tveria jų draugai ir šeimos.
Prisiekiu, kad paskutinės jų mintys nebuvo apie tuos žvėris, kurie visa tai padarė. Jie mąstė apie žmones, kuriuos myli.
Man be galo apmaudu ir gaila. Nėra nieko, kas galėtų numalšinti tą skausmą. Jaučiuosi privilegijuota buvusi ten dėl paskutinių jų atodūsių. Prisiekiu, kad paskutinės jų mintys nebuvo apie tuos žvėris, kurie visa tai padarė. Jie mąstė apie žmones, kuriuos myli.
Gulėdama tarp nepažįstamųjų kūnų ir kraujo ir laukdama kulkos, kuri baigs mano 22 metų gyvenimą, aš regėjau kiekvieną veidą, kurį kada nors mylėjau, ir pašnibždomis kartojau: „Aš tave myliu.“ Vėl ir vėl. Troškau, kad žmonės, kuriuos myliu, tai žinotų. Ir nesvarbu, kas man atsitiks, kad jie tikėtų žmonių gerumu.
Praėjusią naktį daugybės žmonių gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Ir tai yra įpareigojimas mums būtu geresniais žmonėmis. Gyventi tokį gyvenimą, apie kokį svajojo niekuo nekaltos tragedijos aukos. Ilsėkitės ramybėje, angelai. Jūs niekada nebūsite užmiršti.“
