Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbta 1927 m. monetos nuotrauka, kurioje matyti angliškas užrašas „PALESTINE“. Prie nuotraukos esančiame komentare rašoma:
„Pastaruoju metu mane liūdina tam tikras nežinojimas apie Palestiną... Ji egzistavo dar prieš tai, kai 1947 m. sionistai ją priskyrė sau ir pervadino Izraeliu, ir prieš sionistams įsikišant į Palestiną, joje ilgą laiką vyravo taika tarp visų žmonių... Kai kurie žmonės arba turi trumpą atmintį, arba jiems buvo plaunamos smegenys, arba jie yra per jauni, kad prisimintų ką nors kita“.
Iš tiesų 1927 m. egzistavo administracinis-teritorinis vienetas, pavadintas Palestina, ir tai buvo dar prieš sukuriant šiuolaikinę Izraelio valstybę.
Britų valdoma teritorija
1947 m. žemėlapiuose pavaizduota Palestina nėra tas pats, kas Palestinos valstybė ar dabartinė Palestinos Nacionalinė Administracija (PNA).
1947 m. Palestina buvo vadinamojo Britų mandato teritorija.
Mandatinių teritorijų sistema atsirado pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kai nugalėjusios valstybės pasidalijo nugalėtų valstybių kolonijines valdas.
Tačiau de jure tai nebuvo aneksija: naujas tarptautinis susivienijimas – Tautų Sąjunga – tam tikroms vyriausybėms suteikė mandatą valdyti kitas šalis.
Buvo manoma, kad laikui bėgant, kai jų išsivystymo lygis taps pakankamas politiniam apsisprendimui, joms bus suteikta nepriklausomybė.
Kitaip tariant, administruojanti valdžia veikė ne kaip įprasta metropolija, o kaip savotiškas „globėjas“.
Mandatinės Palestinos teritorija buvo daug didesnė už šiuolaikinio Izraelio teritoriją (įskaitant Palestinos nacionalinės autonomijos teritorijas ir Gazos Ruožą).
Žemėms į Rytus nuo Jordano upės jau 1923 m. buvo suteikta plati autonomija, o 1946 m. – visiška nepriklausomybė, suformuojant Transjordanijos emyratą (dabartinę Jordanijos Hašimitų Karalystę).
1920 metų Antantės valstybių San Remo konferencijos nutarimu teritorija į rytus nuo Jordano upės prijungta prie Didžiosios Britanijos mandatinės Palestinos teritorijos.
1921 m. Kairo konferencijos nutarimu ji atskirta nuo Palestinos – sukurtas Transjordanijos emyratas.
Ši konferencija padėjo vadinamuosius britų politikos arabų pasaulyje pagrindus. Transjordanija buvo britų mandato Palestinai dalis.
Žemėms į rytus nuo Jordano upės jau 1923 m. buvo suteikta plati autonomija, o 1946 m. – visiška nepriklausomybė, suformuojant Transjordanijos emyratą (šiuolaikinę Jordanijos Hašimitų Karalystę).
Didžioji Britanija pirmą kartą pripažino žydų teisę į valstybę 1917 m.
Oficiali Britų imperijos vyriausybės pozicija dėl žydų valstybės įkūrimo Palestinoje pirmą kartą buvo suformuluota 1917 m. lapkričio 2 d. Balfouro deklaracijoje, adresuotoje lordui Rotšildui.
Balfouro deklaracija – laiškas, kurį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius lordas Arthuras Jamesas Balfouras parašė Pasaulinės sionistų organizacijos atstovui Lioneliui Walteriui Rothschildui.
Jame buvo pareikšta, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė teiks pagalbą kuriant Palestinoje „žydų tautos židinį“, neapribodama Palestinos nežydų gyventojų civilinių ir religinių teisių, taip pat žydų teisių ir politinio statuso kitose šalyse.
„Man labai malonu Jo Didenybės Vyriausybės vardu perduoti Jums šią deklaraciją, kuria reiškiama parama žydų sionistiniams siekiams, ir kuri buvo pateikta Kabinetui bei jo patvirtinta.
Jo Didenybės Vyriausybė palankiai žiūri į žydų tautos nacionalinių namų įkūrimą Palestinoje ir dės visas pastangas, kad palengvintų šio tikslo įgyvendinimą, aiškiai suprasdama, kad nebus daroma nieko, kas galėtų pažeisti Palestinoje esančių nežydų bendruomenių pilietines ir religines teises arba teises ir politinį statusą, kurį turi žydai bet kurioje kitoje šalyje“, – skelbiama deklaracijoje.
Kitu žingsniu žydų valstybės sukūrimo kelyje tapo 1922 m. Tautų Sąjungoje fiksuoti Didžiosios Britanijos įsipareigojimai sukurti žydų nacionalinį židinį administruojamoje teritorijoje.
„Mandatinė valdžia yra atsakinga už tokių politinių, administracinių ir ekonominių sąlygų sudarymą šalyje, kurios užtikrintų žydų nacionalinių namų sukūrimą, kaip nurodyta preambulėje, ir savivaldos institucijų plėtrą, taip pat už visų Palestinos gyventojų, nepriklausomai nuo jų rasės ir religijos, pilietinių ir religinių teisių užtikrinimą.
Sionistų organizacija, kol jos organizacija ir įstatai, Mandatinės valdžios nuomone, yra tinkami, pripažįstama tokia agentūra. Ji, konsultuodamasi su Jo Britų Didenybės vyriausybe, imasi priemonių, kad užtikrintų visų žydų, norinčių padėti kurti žydų nacionalinius namus, bendradarbiavimą“ – skelbiama įsipareigojime.
Be to, buvo nustatyta, kad srityje oficiali kalba yra ne tik anglų, bet ir arabų bei hebrajų.
Paslaptinga moneta
Socialiniuose tinkluose platinamoje nuotraukoje užfiksuotas Palestinos svaras – Didžiosios Britanijos įvesta valiuta, skirta gyvenvietėms Mandatinėje Palestinoje ir apyvartoje buvusi 1927-1948 m.
Tai reiškia, kad šis piniginis vienetas priklausė Didžiosios Britanijos imperijai, o ne kuriai nors kitai valstybei.
Palestinos svaras tapo pirmąja Izraelio valiuta. 1948 m. žydai įsteigė privatų Anglų – Palestiniečių banką, kuris iki 1954 m. atliko centrinio Izraelio banko funkcijas ir leido banknotus Izraeliui.
1951 m. įsteigtas Izraelio nacionalinis bankas (formaliai tas pats Anglų – Palestiniečių bankas perleidęs naujam bankui savo akcijas), kuris pradėjo leisti naujus pinigus – Izraelio svarus (liras).
Šie pinigai pasirodė 1952 m. ir dizainu praktiškai nesiskyrė nuo Palestinos svarų, bet pasikeitė užrašas hebrajų kalba (iš „Izraelio žemės lira“ į „Izraelio lira“), taip pat pinigas nebebuvo susietas su Didžiosios Britanijos svaru.
Nuo 1954 m. iki 1980 m. buvo išleistos keturios Izraelio svarų serijos.
XX a. 7 deš. kilo diskusijos dėl to, kad Izraelio valiutos pavadinimas nėra hebrajiškas. Atsimintas senasis šekelio pavadinimas (prisimintas ir minėtas pirmasis sionistų suvažiavimas).
1969 m. Izraelio parlamentas – Knesetas priėmė naujo piniginio vieneto įstatymą.
Vis dėlto centrinio banko pirmininkas turėjo patvirtinti, kad sąlygos naujai valiutai yra tinkamos ir tą jis padarė tik 1977 m., o patys pinigai pasirodė tik 1980 m.
Pinigų dizainas nesikeitė nuo ankstesnės serijos svaro (liros) dizaino, bet nuo nominalų nubraukta po vieną nulį, o keičiama buvo 10 svarų už vieną šekelį.
Tačiau infliacijos suvaldyti nepavyko ir ant banknotų nulių pradėjo daugėti (didžiausio nominalo banknotas buvo 10000 šekelių), todėl vėl įvykdyta reforma ir 1985 m. įvesti naujieji šekeliai. 1000 senųjų šekelių buvo prilyginta 1 naujajam.
Kas pirmas?
Kalbant apie dabarties laikų Izraelį ir Palestiną, pirmasis oficialiai pradėjo egzistuoti 1948 m. gegužės 14 d.
Po II pasaulinio karo naujai įkurta Jungtinių Tautų organizacija 1947 m. pasiūlė planą, pagal kurį turėjo atsirasti dvi naujos valstybės – žydų ir arabų.
Plačiau skaitykite: Ar tikrai Palestina egzistavo visada, o Izraelis – tik nuo 1948 m.?
1947-aisiais Jungtinės Tautos balsavo už rezoliuciją 181, dar žinomą kaip Padalijimo planas, kuria buvo siekiama Palestiną padalyti į atskiras žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalę patikėti tarptautiniam administravimui. Žydų vadovybė šiam planui pritarė, bet arabų pusė atmetė ir jis niekada nebuvo įgyvendintas.
Kitais metais britų valdžia, negalėdama sustabdyti nesantaikos, pasitraukė, o žydų lyderiai 1948 m. gegužės 14 d. paskelbė apie Izraelio įkūrimą. Tai sukėlė pirmąjį arabų ir Izraelio karą, mat daugelis palestiniečių tam prieštaravo.
Dauguma Palestinos arabų atsisakė pripažinti naująją valstybę, jiems pritarė ir aplinkinės šalys.
Kitą dieną Izraelį užpuolė Egiptas, Irakas, Transjordanija (nuo 1949 m. Jordanija), Libanas, Saudo Arabija ir Sirija. Prasidėjo Pirmasis arabų–Izraelio karas.
Karas tęsėsi iki 1949 m. Vykstant karui, Izraelis užėmė didelę dalį teritorijos, kuri pagal 1947 m. Jungtinių Tautų planą turėjo priklausyti numatomai Palestinos arabų valstybei, taip pat užėmė ir Vakarų Jeruzalę.
Ir po 1949 m. paliaubų įtampa tęsėsi, Egiptas nesiliovė grasinti Izraeliui, todėl Izraelis ryžosi prevenciniam puolimui. 1956 m. prasidėjo antrasis arabų–Izraelio karas.
Per šį iki 1957 m. trukusį karą Izraelis užėmė Gazos Ruožą ir didžiąją Sinajaus pusiasalio dalį, bet 1957 m. iš užimtų teritorijų pasitraukė.
Pabėgėlių stovyklose atsidūrę palestiniečiai nenorėjo atsisakyti pretenzijų į tai, ką laikė savo šalimi. 1964 m. buvo įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), kuri suvienijo smulkesnes palestiniečių organizacijas.
Padidėjęs tarptautinės bendruomenės dėmesys besitęsiančiai Izraelio okupacijai Vakarų Krante ir Gazos Ruože bei neaiškiam šių teritorijų statusui, skatino ieškoti sprendimų. Izraelio ministru pirmininku buvo išrinktas taikos šalininkas Icchakas Rabinas.
1993 m. jis ir PIO lyderis Yasseras Arafatas pasirašė Oslo taikos susitarimus. Pagal juos PIO oficialiai atsisakė smurto bei pripažino Izraelį kaip valstybę, o Izraelis pripažino Palestinos išsilaisvinimo organizaciją oficialia palestiniečių tautos atstove.
Abi pusės sutarė vesti derybas dėl konflikto užbaigimo, pagrįsto „dviejų valstybių sprendimu“. Tai reiškė, kad istorinėse Palestinos žemėje turėjo atsirasti dvi valstybės – Izraelis ir Palestina, apimanti Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą.
Kalbant apie PNA, arba Palestinos valstybę, ji buvo įkurta tik 1994 m. pagal Oslo susitarimus, kurie užbaigė ilgą ginkluotą Izraelio ir PIO konfrontaciją.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Neatsižvelgiama į didelę dalį istorinių faktų, svarbių vertinant pateiktą medžiagą.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
