„Broliškų tautų“ mitas žlugo dar 2014-aisiais, kai į Ukrainos karius, kurie jau buvo beveik uždarę sieną, iš Rusijos atskriejo pirmosios nevaldomos raketos „Grad“. O šiandien Rusijos visuomenė nė nesmerkia karinės konfrontacijos Donbase.
Interviu „Unian“ A.Levinsonas svarstė, kodėl rusams taip lengva sutikti su karu prieš Ukrainą ir kodėl jie taip greitai atmeta bet kokią informaciją, kuri nesutampa su valstybinių televizijų piešiamu paveikslu.
Esą Rusijoje niekaip nesugebama suprasti, kodėl Ukraina, kuri „niekada neegzistavo“, pasirinko Europą ir bėga nuo vadinamojo „Rusų pasaulio“. O pagrindinė ukrainiečių „nuodėmė“ – nuklydimas nuo tako, kuriuo apsisprendė žengti rusai.
Negana to, ekspertas įspėjo, kad Rusijos visuomenė tokia įkaitusi, jog menkiausi propagandiniai triukai gali įtikinti ją remti atvirą invaziją į visą Ukrainą.
Nelaiko Ukrainos valstybe
– Kaip apibūdintumėte rusų požiūrį į ukrainiečius ir Ukrainą šiandien? Kaip rusų požiūris keitėsi per pastaruosius dvejus metus, nuo Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios?
– Reikėtų pradėti nuo ankstesnio periodo. Kai 2004 metais Ukrainoje įvyko Oranžinė revoliucija, Rusijos valdžia baiminosi, kad protestai gali pasiekti Rusiją. Bet tik labai nedidelė dalis žmonių Rusijoje rėmė Oranžinę revoliuciją – visuomenės nuomonė buvo neigiama.
Taip pat buvo ir prasidėjus Maidano įvykiams. Nors buvo keli rėmėjai, Maidano Rusijoje niekas nepalaikė. Kai iš Ukrainos paspruko Janukovyčius, mūsų apklausos parodė, kad Rusijos visuomenė manė, jog buvo nuverstas korumpuotas režimas. Taip manė dauguma.
Rusų požiūris: „Ukrainos apskritai nėra, ji niekada nebuvo ir neturėtų būti nepriklausoma.“
Bet visa tai, kas vyko po to, rusai vertino neigiamai – ir naująjį Ukrainos prezidentą, ir pasikeitusią politiką Kijeve. Rusijos valdžios ir žiniasklaidos reakcija paveikė ir iki šiol veikia visuomenės nuomonę.
Pablogėjo ir požiūris į ukrainiečius. Yra dar daug rusų, kurie tiki, kad rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta. Bet čia galima išskirti du smulkesnius požiūrius. Pirmasis: „Mes esame broliai, tad konfliktas yra baisu“. Antrasis: „Ukrainos apskritai nėra, ji niekada nebuvo ir neturėtų būti nepriklausoma“.
Tie, kurie neigia Ukrainos teisę egzistuoti, dažnai mano, kad ukrainiečiai yra rusų tautos dalis. Peršasi išvada, kad Ukrainos teritorijoje turėtų galioti Rusijos valdžia. Tiesa, tuo pat metu masinėje rusų sąmonėje subrendusi mintis, esą bedugnė tarp rusų ir ukrainiečių atsivėrė dėl to, kad „jie nusprendė nuo mūsų pabėgti“. Proeuropinė Ukrainos kryptis rusų akimis yra didžiausia nuodėmė.
Vis dėlto pamažu, žiniasklaidoje mažėjant naujienų apie kovas Donbase, į Ukrainą ir ukrainiečius imama žvelgti vis ramiau, net neutraliai.
Priima ir remia oficialią versiją
– Iš kur rusai gauna informacijos apie įvykius Ukrainoje, ypač Rytų Ukrainoje?
– Rusai apie Ukrainą nori žinoti tik tai, ką skelbia valdžia ir valstybinė žiniasklaida. Visuomenė nepriima alternatyvių pasakojimų. Net tie, kurie gali gauti kitokios informacijos, to daryti nenori. Tai sutampa su begaline ištikimybe Vladimirui Putinui ir jo politikai.
– Kodėl Rusijos visuomenei užtenka valstybinės televizijos?
– Sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Atrodo, esmė tai, kad tam tikrą laiką po 1991 metų Rusija irgi žvelgė į Vakarus, buvo minčių apie europietiškumą, demokratijos plėtrą. Bet tokios tendencijas vėliau virto neviltimi, o masinė sąmonė buvo taip traumuota, kad svajonė apie klestėjimą virto iliuzija.
Tad dabar, jei kas nors, pavyzdžiui, ukrainiečiai, į kuriuos žiūrima kaip į rusų alter ego, stiprina tokią svajonę, gimsta ne tik pavydas, bet net agresija. Ne karinė, o psichologinė. Matyti, kad ukrainiečiai juda Europos link, rusams yra labai skausminga.
Rusai apie Ukrainą nori žinoti tik tai, ką skelbia valdžia ir valstybinė žiniasklaida.
Todėl rusai renkasi girdėti tik tuos, kurie aiškina, kad Ukrainoje nieko gero nevyksta, ir tuo pačiu sau pasitvirtina, jog Rusija teisingai pasirinko nuo Europos tolstantį kelią.
– Kalbate apie vidinę agresiją. O jei kalbėtume apie karą, ar rusai tikrai tiki oficialia valdžios versija, esą „Donbase nėra Rusijos karių“?
– Šiuo atveju masinė sąmonė priima ir remia oficialią versiją. Daugelis nujaučia, kas iš tiesų vyksta Donbase, tai suprasti nėra sunku. Bet žmonės patys save įspraudžia į savotiško spėliojimo rėmus: gali būti taip, bet mes manysime, kalbėsime ir veiksime kitaip.
Jaunimas kažkodėl konservatyvus
– Paaiškinkite, kodėl daug rusų kritiškai vertina šalies valdžią, išskyrus V.Putiną, bet visiškai ramiai priima Kremliaus pareiškimus apie įvykius Ukrainoje.
– Tai du visiškai skirtingi žaidimai. Esti vidiniai reikalai, į kuriuos žmonės žvelgia atsimerkę. O Ukraina – užsienio politika, tai kas kita. Užsienio politika – jau V.Putino valdos, jau jo vyskupija. Masinė sąmonė užsienio politiką atidavusi prezidentui.
– Ar įmanoma kuo tiksliau apibūdinti tipišką dabartinės Rusijos vyriausybės ir prezidento rėmėją?
– Apie vieną asmenį kalbėti neįmanoma. Tai visa Rusija su keliomis išimtis – žmonės renkasi negalvoti apie politiką, ir labai mažai turinčiųjų kitokią nuomonę, kuri nesutampa su oficialia pozicija.
Dauguma didžiulė – senos močiutės, jų anūkai, mokslininkai, žmonės, nebaigę vidurinės mokyklos. Skirtumo nėra. Krymo prisijungimui stabiliai pritaria 82 proc. rusų, o tai – beveik visi.
– Kartais sakoma, kad ištikimiausi V.Putino rėmėjai – jauni žmonės, kurie jau užaugo su šia valdžia ir nežino alternatyvų. Ar tai rusiškas fenomenas? Juk jaunimas dažniausiai trokšta permainų.
Jei dvišaliai santykiai išliks šalti, bet jų nedrebins išskirtiniai konfliktai, po kurio laiko ryšiai atsinaujins bent jau šeimų ir pažįstamų lygiu.
– Negaliu pasakyti, kad yra tikslus paaiškinimas, bet jūs neklystate. Šia tema yra pasisakęs „Levados centro“ direktorius Levas Gudkovas. Jo teigimu, gyvenimo patirties neturintys jauni žmonės perima net ne savo tėvų, o senelių pažiūras. O jos, žinoma, konservatyvios.
Gali pritarti dideliam karui
– Kaip manote, kaip keisis rusų požiūris į Ukrainą ir ukrainiečius?
– Jei dvišaliai santykiai išliks šalti, bet jų nedrebins išskirtiniai konfliktai, po kurio laiko ryšiai atsinaujins bent jau šeimų ir pažįstamų lygiu. Į ukrainiečius bus žvelgiama šilčiau, o tuomet palankesnio vertinimo sulauks ir Ukraina.
Taip sakau remdamasis praeities pavyzdžiais – kažkada rusai labai neigiamai vertino Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kita vertus, Ukraina turbūt niekada nebus antra Baltarusija, kuri dabar yra artimiausia Rusijos draugė.
– Ar manote, kad rusai gali paremti šalies pajėgų invaziją giliau į Ukrainą, už Luhansko ir Donecko regionų ribų?
– Taip. Deja, taip. Šiandien į klausimą „Ar remiate karą su Ukraina?“ dauguma, be abejo, atsakytų neigiamai. Bet jei prasidės neramumai, daugumos paramą galiu garantuoti. Taip jau buvo 2014-aisiais Donbase ir pernai Sirijoje.
Iš pradžių niekas nenori karo, bet jei konfliktą inicijuoja Rusijos vyriausybė ar jei teigiama, kad „mus užpuolė, mes buvome priversti“, visuomenės nuomonei pakeisti to užtenka.
