Anot neseniai Kijeve atliktos apklausos, P.Porošenka pirmauja tarp kandidatų, kurie gegužės 25 dieną varžysis dėl prezidento posto. Net 20 proc. apklaustųjų sakė remiantys P.Porošenką, nors jo priešininkai – labiau žinomesni Ukrainos opozicijos veikėjai: boksą į politiką iškeitęs Vitalijus Klyčko, kurį rėmė 12 proc. respondentų, ir buvusi premjerė Julija Tymošenko, likusi trečia su 9 proc.
Vis dėlto dar prieš mėnesį apžvalgininkai net nesvarstė, kad P.Porošenka galėtų būti prezidentas. „Jis nėra labai patrauklus veikėjas“, – vasarį „Rusijos balsui“ sakė istorikas Valerijus Solovėjus, užsimindamas apie galimus P.Porošenkos ryšius su „Dešiniojo sektoriaus“ ultranacionalistais. Pasak to paties straipsnio, „pernai P.Porošenką prezidentu būtų rinkę ne daugiau nei 5 proc. ukrainiečių“.
Jo milžiniškas turtas ir verslo ryšiai praeityje jam sutrukdė kopti politiko karjeros laiptais, tačiau dabar padėtis pasikeitusi.
Dabartinei vyriausybei – visiškai priklausomai nuo tarptautinės pagalbos – beviltiškai stengiantis priešintis Rusijos agresijai, P.Porošenka pasižymėjo kaip ypatingai aktyvus politikas.
Jo reitingai pastarosiomis savaitėmis šovė į viršų, o užsienio žiniasklaida jį cituoja kaip naujosios vyriausybės balsą, vadina netgi „revoliucijos generaliniu direktoriumi“.
Iki visai neseniai 48 metų P.Porošenka vengė pernelyg didelio viešumo. Ukrainos politikoje jis žaidžia jau 16 metų ir buvo kandidatas į daugybę valdžios postų, nors užėmė tik kelis. Jam priklauso didžiausia šalyje saldainių gamykla „Rošen“ (pavadinta pagal savininko pavardę – poROŠENka) ir televizija „Kanal 5“, kuri aktyviai dalyvavo Oranžinėje revoliucijoje ir tiesiogiai transliavo iš Maidano.
„Rošen“ yra dar didesnės verslo imperijos, „Ukprominvest Trade LLC“, dalis – kartu su „penkiomis konditerijos gamyklomis, ir įmone, kuri pardavinėja užsienietiškus automobilius ir motociklus bei gamina motorines transporto priemones ir laivus“, pasak Laisvosios Europos radijo.
Šokolado gamykla – viena didžiausių Rytų Europos konditerijos gamintojų, o jos specializacija – „saldumynai, kuriuos labiausiai mėgsta buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai“, rašo „The New York Times“. P.Porošenka pamatė, kaip galima praturtėti iš nostalgijos sovietiniam kičui, o jo pelningiausia rinka – Rusija.
Jis seniai pasisako už gerus santykius su Rusijos Federacija, kad ši ir toliau pirktų ukrainietiškus produktus, tačiau kartu reikalauja, kad Ukraina artėtų prie Europos.
Tačiau klystume jį laikydami tipiniu posovietijos oligarchu (žiniasklaida jį dažnai priskiria šiai draugijai) – 1,3 mlrd. JAV dolerių vertinamą turtą jis uždirbo pats, ko negalima pasakyti apie daugelį iš korupcijos praturtėjusių jo tautiečių.
Patirtis kuriant verslą Rusijoje galėtų padėti P.Porošenkai išvesti Ukrainą iš krizės. Jis seniai pasisako už gerus santykius su Rusija, kad ši ir toliau pirktų ukrainietiškus produktus, tačiau kartu reikalauja, kad Ukraina artėtų prie Europos. Jis pragmatikas, o jo verslas yra „atsparus krizėms“, pasak „Kyiv Post“.
P.Porošenka užaugo Bolgrade netoli Ukrainos sienos su Moldova, trys valandos kelio nuo Odesos. Jis priklauso Ukrainos stačiatikių bažnyčiai, mokėsi Kijevo valstybiniame universitete ir, sakoma, pasižymi pietietišku temperamentu. Verslą jis pradėjo pardavinėdamas kakavos pupeles, o vėliau ėmė supirkinėti konditerijos gamyklas. Galiausiai savo verslus jis sujungė į „Rošen“.
Į valdžią P.Porošenka pirmąkart pasuko 1998-aisiais, kai, būdamas 33 metų, buvo išrinktas į Aukščiausiąją Radą. Iš pradžių jis buvo Socialdemokratų partijos narys, tačiau 2000-aisiais atsiskyrė ir įkūrė Ukrainos solidarumo partiją. Netrukus jis paliko ir šią kompaniją ir trumpam prisijungė prie Viktoro Janukovyčiaus Regionų partijos. Tačiau tai greitai baigėsi – 2002-aisiais P.Porošenka jau rengė parlamento rinkimų kampaniją su Viktoro Juščenkos partija „Mūsų Ukraina“.
„P.Porošenka sugebėjo bendrauti su visiškai skirtingomis politinėmis jėgomis, dažnai visiškai priešingomis, kas būdinga Ukrainos „valdančiosios partijos“ atstovams, – rašo žurnalistas Andriyjus Skuminas. – Ideologija yra antrinis dalykas, pirmoje vietoje visada yra galia.“
Ideologija, kuria vadovaujasi P.Porošenka, yra ta pati, kuri jau ilgiau nei dešimtmetį veda Vladimirą Putiną – pelnas.
Ideologija, kuria vadovaujasi P.Porošenka, yra ta pati, kuri jau ilgiau nei dešimtmetį veda Vladimirą Putiną – pelnas. Rusijos ekonomiką pakurstė augančios naftos kainos, leidusios V.Putinui išlaikyti rinkėjų palankumą.
Tačiau tai ima keistis, todėl Rusija nori vėl įtvirtinti savo kaip geopolitinės galybės statusą. Tuo tarpu P.Porošenka žino, kad geriausias būdas užtikrinti Ukrainos ekonomikos augimą – integracija į Europos Sąjungą, ir jis jau pradėjo plėsti savo paties bendroves į Vakarus.
Jis rėmė Asociacijos sutartį su ES, kurią pasirašyti lapkritį atsisakė V.Janukovyčius, spaudžiamas Kremliaus. P.Porošenkos pozicija jam kainavo – Rusija pradėjo neįsileisti „Rošen“ produkcijos, tvirtindama, kad ji neva „sistemiškai pažeidžia“ sveikatos reikalavimus.
Tačiau P.Porošenka sakė, kad jo verslas „labiau kenčia nuo Ukrainos saugumiečių ir mokesčių inspektorių reidų nei nuo Rusijos sankcijų“. Vasario pradžioje kreipdamasis į protestuotojus Maidane jis kalbėjo, kad dėl korupcijos „iš jūsų pavagiama 10 procentų jūsų pajamų“.
P.Porošenka įkūrė „Kanal 5“ 2003 metais ir ši televizija iškart tapo opozicijos platforma, prisidėjusi prie Oranžinės revoliucijos sėkmės. Kai 2004-aisiais valdžia bandė uždaryti „Kanal 5“, jo žurnalistai paskelbė bado streiką.
O kai Oranžinė revoliucija pavyko ir iš prezidento posto buvo išstumtas V.Janukovyčius, P.Porošenka tikėjosi, kad naujasis prezidentas Viktoras Juščenka jį skirs ministru pirmininku. Tačiau šįkart jo verslo ryšiai jam sutrukdė – naujoji vyriausybė turėjo visas galimybes atkeršyti nuverstajai Kučmos-Janukovyčiaus grupei, o, anot „Laisvosios Europos radijo“, P.Porošenka turėjo „pagundų atseikėti šiek tiek „ekonominio teisingumo“ ir kilstelėti savo „nuskriaustus“ partnerius“.
Tačiau vietoje to jis buvo paskirtas vadovauti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, o ministre pirmininke tapo Julija Tymošenko. Jie nesutarė, o P.Porošenka greitai buvo išstumtas.
Tačiau iš valdžios jis nedingo – P.Porošenka tapo Ukrainos nacionalinio banko prezidentu, o 2009-2010 metais, iki grįžtant V.Janukovyčiui, dirbo užsienio reikalų ministru. Vėliau jis buvo prekybos ir ekonomikos plėtros ministras ir vis dar yra Ukrainos parlamento narys.
Šiemet, būdamas vienu pagrindinių revoliucijos finansuotojų, jis tapo žiniasklaidos numylėtiniu.
Šiemet, būdamas vienu pagrindinių revoliucijos finansuotojų, jis tapo žiniasklaidos numylėtiniu bei netgi žinomesniu naujosios Ukrainos valdžios balsu nei laikinasis prezidentas Oleksandras Turčynovas ar laikinasis premjeras Arsenijus Jaceniukas.
Pavyzdžiui, sausį duodamas neilgą interviu CNN P.Porošenka pabrėžė ekonominius neramumų šalyje aspektus, o laidos vedėjas tada paklausė, ar jis neketina tapti naujuoju šalies premjeru (apie prezidento postą nekalbėta, nes V.Janukovyčius tuo metu dar nebuvo pabėgęs iš šalies).
P.Porošenka bandė išsisukti: „Vienas iš opozicijos atstovų – mes turime kelis potencialius kandidatus – rengiasi būti ministru pirmininku, priimti būtinas reformas, grąžinti Ukrainai demokratiją.“ Žinoma, sakydamas „mes“, jis turėjo galvoje „aš“.
