„Levada centro“ apklausos, atliktos 2018 metais, duomenimis, SSRS nostalgija Rusijoje pasiekė 10 metų maksimumą. 2021 metų gruodį, Rusijos įsiveržimo į Ukrainą išvakarėse, dėl SSRS subyrėjimo apgailestavo 63 proc. apklaustų Rusijos gyventojų. Didžiausias SSRS besiilginčių rusų skaičius – tarp žmonių, vyresnių nei 55 metai – 84 proc. Tačiau ir tarp jaunuolių nuo 18 iki 24 metų dėl SSRS subyrėjimo apgailestauja kas ketvirtas.
„Kremlius pralaimėjimą išnaudos revanšizmui“
Sprendžiant iš sociologinių apklausų, pozityvus požiūris į sovietinę praeitį stiprėja ne tik tarp vyresniosios kartos atstovų, bet ir tarp tų, kurie neturėjo asmeninės gyvenimo SSRS patirties.
– Manau, kad pagrindine to priežastimi yra tai, kaip per pastarąjį dešimtmetį propaganda pakeitė informacinę erdvę Rusijoje, – sako sociologas Maksimas Aliukovas iš Londono karališkojo koledžo Rusų studijų instituto. – Per pastaruosius 10 metų Sovietų Sąjungos idealizavimas tapo viena pagrindinių Kremliaus propagandos priemonių. Pagrindinis naratyvas, iš kurio kyla visi naratyvai apie Ukrainą, yra tas, kad SSRS žlugo dėl Rusijos pralaimėjimo kare su Vakarais, kurie mus visus parklupdė ant kelių dešimtajame dešimtmetyje. Putinas pristatomas kaip asmuo, kuris sugrąžins prarastą Rusijos didybę. Kremlius sukūrė galingą propagandos mašiną, kuri apima ir internetinę žiniasklaidą. Todėl ir jaunoji karta yra to veikiama.
– Kam to prireikė Kremliui? Ar jie rimtai galvoja atkurti sovietų imperiją?
– Nemanau, kad SSRS atkūrimas yra tai, ko nori valdančioji grupuotė. Pavyzdžiui, pažvelgus į Putino propagandines kalbas tampa aišku, kad jo galvoje egzistuoja prieštaringos sampratos apie Sovietų Sąjungą. Viena vertus, jis teigia, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa. Kita vertus, jis negali pakęsti Lenino, nes Leninas buvo pagrindinė revoliucijos figūra, o tai kelia grėsmę stabilumui. Kremlius suinteresuotas selektyviai naudoti sovietinės praeities elementus, kad sustiprintų esamą valdžią ir pateisintų autoritarinę politiką bei tarptautinę agresiją. Iš jų atsijojami valdžios institucijoms nereikalingi elementai, tarkime, masinės represijos. Pavyzdžiui, praėjusių metų „Levada centro“ duomenys rodo, kad pusė rusų baiminasi represijų sugrįžimo. Todėl stalinizmo laikotarpyje tai yra nepatogus istorijos naratyvo elementas, kuris nutylimas.
Dėl ko tuomet prireikė atsigręžti į SSRS? Akademinėje literatūroje tai gana gerai aprašyta. Kad propaganda būtų veiksminga, ji turi pasinaudoti visuomenėje jau egzistuojančiomis idėjomis, žmonių atmintimi. Tuščioje vietoje niekas neveiks. Todėl propaganda apeliuoja į sovietinę ir posovietinę patirtį. Didybės jausmas, vėliau posovietinė trauma, dešimtojo dešimtmečio pažeminimas – visa tai yra patogi dirva propagandiniams pasakojimams kurti ir dabartinei valdžiai stiprinti.
– „Levada centro“ vadovas Levas Gudkovas teigia, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp ekonominės padėties ir nostalgijos SSRS: sumažėjus žmonių pajamoms, didėja nostalgija...
– Nemanau, kad šis ryšys yra tiesioginis. Šie dalykai yra susiję, bet ne automatiškai. Jei informacinės aplinkos struktūra būtų kitokia, poveikis galėtų būti atvirkštinis. Ekonomikos augimas arba nuosmukis gali lemti nostalgiją arba jos nebuvimą. Svarbu, kaip žiniasklaida aprašys šį ryšį.
– Didžiausia nostalgija jaučiama Rusijoje, Moldovoje ir Armėnijoje, o būtent šios šalys turi ekonominių problemų...
– Taip, tačiau jos taip pat nėra pirmaujančios demokratinių institucijų išsivystymo požiūriu. Ekonomika tiesiogiai nelemia žmonių mąstymo. Ryšys iš tiesų yra, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, su kuo politiniai veikėjai bando susieti ekonomikos problemas žmonių sąmonėje. Pavyzdžiui, jei pažvelgsime į demokratiškesnes šalis, kuriose vyrauja politinė konkurencija, įvairios grupės pasiūlys skirtingus krizės paaiškinimus. Dešinieji sakys, kad taip yra dėl migracijos, kairieji – kad dėl neliberalios politikos.
– Ar tai blogas simptomas visuomenei, kad ji taip nostalgiškai žvelgia į praeitį?
– Manau, kad tai blogai. Pirmiausia todėl, kad nostalgija Sovietų Sąjungai manipuliuojama, siekiant užtikrinti režimo veiksmų legitimumą, įskaitant ir įsiveržimą į Ukrainą.
Šio naratyvo panaudojimo sėkmė rodo: tai skausminga patirtis, trauma, kuri nebuvo išgydyta. Rusijoje nebuvo kritiškų diskusijų šiomis temomis, žmonės neišreflektavo SSRS žlugimo ir po to sekusių skausmingų procesų. Tada diskusijų erdvė, į kurią gali patekti plati auditorija, visiškai susitraukė, nes režimas ėmė beveik visiškai kontroliuoti žiniasklaidos sritį. Kadangi trauma liko atvira, ji vis dar kelia daug emocijų žmonėms. O propaganda naudoja šią temą, nes tai veiksminga, tai veikia.
– Ar keičiantis kartoms nostalgijos lygis mažės, ar propagandai pavyks jį išlaikyti, o gal net padidinti revanšistinių nuotaikų sąskaita po pralaimėjimo Ukrainoje?
– Man atrodo, kad nostalgijos lygis bet kokiu atveju mažės, nes sumažės skaičius žmonių, kurie tiesiogiai prisimena tuos laikus. Tačiau vėlgi reikia suprasti, kad ši sąsaja nėra tiesioginė: net ir tie, kurie neprisimena SSRS, jaučia nostalgiją SSRS. Tai reiškia, kad ir pralaimėjimo kare atveju propaganda vis dar galės naudoti nuorodas į SSRS kaip legitimuojantį naratyvą, nors ir mažesniu mastu. Jei Rusijai teks išvesti armiją, bet Putinas liks valdžioje, akivaizdu, kad Kremlius panaudos pralaimėjimą revanšizmui, kad sustiprintų neapykantą. Jei politinė sistema nesugrius, valdžia ir šį pralaimėjimą sies su nostalgijos SSRS tema.
„Nepanaikinome praeities prakeiksmo“
– Pirmiausia patikslinkime sąvokas, – siūlo istorikė Irina Karacuba. – Tai nėra SSRS nostalgija, nes niekas nejaučia nostalgijos Gulagui, visuotinei lygiavai, maisto talonams, tam, kad dėl vengriškų viščiukų reikėjo stovėti 3,5 valandos eilėje ir t. t. Tai nostalgija – arba svajonė – apie Sovietų Sąjungą, kurios niekada nebuvo, o ne apie tikrąją. Psichologai tai vadina pakeitimo mitu.
– Ką šis mitas pakeičia?
– Kai kuriuos labai svarbius dalykus. Į galvą ateina vienas Stendhalio sakinys apie Napoleoną. Jis parašė apie jį keletą knygų ir suprato, kiek daug blogio šis žmogus atnešė į pasaulį. Ir vis dėlto Stendhalis yra pasakęs frazę, kuri man labai patinka: „Gerbiu Napoleoną visa savo paniekos tam, kas jį pakeitė, jėga.“
Mūsų labai sunkiai suluošintoje visuomenėje tariama nostalgija Sovietų Sąjungai yra tam tikra tikrovės kritikos forma. Švelnios, pasyvios ir gana ydingos kritikos. Tai, kuo gyvename, mums visiškai nepatinka, todėl idealizuojame šviesią praeitį, kurioje viešpatavo socialinis teisingumas, nemokamas švietimas ir medicina. Trumpai tariant, stagnuojantis rojus.
Tai, kad rusai jaučia nostalgiją ne SSRS, o mitui, gražiam blizgančiam paveikslui, kuris niekada neegzistavo tikrovėje, yra tik pirmasis problemos sluoksnis. Reikia atsižvelgti į dar vieną svarbią aplinkybę. Visa mūsų psichinė visata labiau nukreipta į praeitį nei į ateitį. Praeities sudievinimą gerai išreiškia formulė „Mes turėjome didžią valstybę“. Tačiau niekas nesusimąsto apie kainą, kurią už tai sumokėjome. Ir ar apskritai galime vadinti didžia valstybe tą, kuri buvo sukurta ant kraujo ir gyveno vien smurtu ir totaline mobilizacija, su begaline vergove tiek valdant carams, tiek bolševikams – kolchozinės baudžiavos ir miestiečių registracijos forma. Visi šie klausimai paliekami nuošalyje. Štai buvo didi valstybė, ir viskas. Pabrėžčiau žodį „buvo“. O kas bus po jos? Kokia yra mūsų ateities vizija? Ko siekiame, kur einame? Išeina, kad grįžtame į SSRS, tiesa? Kur prie tariamai nemokamos medicinos ir švietimo priklausė nemokamas Gulagas?
Tai, kad neturime ateities vizijos, yra labai rimtas dalykas. Štai kodėl tiek daug sukasi apie praeitį ir dėl tos pačios priežasties kuriamas toks netikroviškas jos paveikslas. Mes įsivaizduojame savo kelią į ateitį, bet iš tikrųjų tai yra kelias į praeitį. Jei nepalaidosite savo mirusiųjų, jie išlįs iš kapų ir neleis jums gyventi. Dabar ši tariama „didi valstybė“ vėl prisikėlė iš kapo, griebė mus už gerklės ir mirtinai suspaudė.
– Kaip propaganda prisidėjo prie praeities idealizavimo?
– Mano supratimu, ji sukūrė absoliučiai iškreiptą pasaulio vaizdą. Ir į šį dirbtinį pasaulį panardino labai didelę dalį mūsų gyventojų, ypač televizijos žiūrovų. Vienas vokiečių sociologas televizijos vaidmenį šeimoje palygino su geriančio tėvo vaidmeniu. Tai geras palyginimas. Žmonės, pasinėrę į televiziją, gyvena kitoje realybėje, tačiau jie vadovaujasi ja mūsų realybėje. Dėl to gauname kažką visiškai siaubingo, ką matome dabar.
Propagandos vaidmuo masinės paramos specialiajai operacijai, kurią Putinas galiausiai pavadino karu, reiškinyje yra labai didelis. Turime tokią smegenų plovimo sistemą, kuri yra dar meistriškesnė nei Goebbelso. Vis dėlto į pirmą vietą statyčiau ne propagandą, o visa tai, apie ką kalbėjau.
– Ir vis dėlto, kaip propagandai pavyko nostalgiją SSRS iš tikrovės kritikos formos paversti naudingu instrumentu?
– Ji labai neblogai su juo dirba, kurdama didžios valstybės įvaizdį, o šiandieninė Rusija pristatoma kaip jos įpėdinė. Viskas prasidėjo dar dešimtajame dešimtmetyje. 1996-ųjų sausio 1-osios naktį buvo išleistas albumas „Senos dainos apie svarbiausią“. Prisimenu, kaip jaučiausi, kai pamačiau tas kartonines melžėjas, visiškai neįsivaizduojamas, su priklijuotomis kasomis ir traktorininkus. Tiesiog apstulbau ir pagalvojau: „Kodėl jie tai daro? Kodėl jie traukia į dienos šviesą tokius dalykus? 1996-ieji, šalis turi visiškai kitokių problemų...“ O vėliau tapo aišku, kodėl.
Per pastaruosius 22 metus viskas tik spartėjo. 2000 metų gegužės 7-ąją Putinas pradėjo eiti Rusijos prezidento pareigas. O jau gegužės 9-ąją uždaroje Kremliaus teritorijoje, prie Senato pastato, buvo atidengta memorialinė lenta, skirta Pergalės ordino, kuriuo buvo apdovanojami tik aukščiausio rango kariuomenės vadai ir užsienio valstybių vadovai, kavalieriams. Ir trečias šioje lentoje buvo iškaltas Stalino vardas – įrašyti jį pirmą tuo metu dar nedrįso. O jau rudenį sugrįžo sovietinis himnas, ir lavina ėmė riedėti nesulaikomai.
Žinote, yra tokių savaime išsipildančių pranašysčių. 1993-iaisiais, prasidėjus demokratiniams pokyčiams, pas mus patvirtino herbą su dvigalviu ereliu, vainikuotu karūnomis. Iš kur atsirado šios karūnos? Ar pas mus monarchija? Kodėl erelis laiko skeptrą ir rutulį? Tai susiję su klausimu, kaip mes neatsiskaitėme su praeitimi, kaip nepanaikinome jos prakeiksmo, o dabar ji prisikėlė iš kapo.
Gyvename praeitimi ir judame į priekį atsukę galvas atgal. Todėl ir judame labai savotiškai.
– Kaip panaikinti praeities prakeiksmą?
– Pateikti faktus, aiškinti – ir daugeliu atvejų pasaulio vaizdas ims keistis. Labai gerai matau, kaip tai veikia mano studentus. Jie ateidavo su nostalgija didžiai valstybei, komplekte su ja eidavo didi pergalė, Gagarinas ir Stalinas. Ir tada mes pradėdavome aiškintis, o kokia kaina buvo sukurta ta valstybė, kiek kraujo buvo pralieta. Kalbėjome apie mūsų nesibaigiančius holodomorus – ir dvidešimtųjų, ir trisdešimtųjų, ir pokario metų.
Atrodytų, kad visą šią informaciją labai lengva rasti internete. Tačiau studentai arba ieškojo ne ten, arba ieškojo ne to. Tik po to, kai pradėjo dirbti su faktais, jie suprato, kad kaina buvo per didelė.
„Neturime tokios ateities vizijos, kurią visi norėtų įgyvendinti“
– Rusijoje Gini indeksas (rodiklis, atspindintis pajamų pasiskirstymo skirtingose gyventojų grupėse lygį, nelygybės matas, – red.) dabar yra daug didesnis nei anksčiau. Ir, žinoma, kai kuriems žmonėms nepatinka, kad jie važinėja metro ir maršrutiniais mikroautobusais, o kiti mersedesais, – sako psichologijos mokslų daktarė Anastasija Nikolskaja. – Daugelis mano, kad sovietmečiu žmonės buvo socialiai saugesni.
– Ar jaunesnė karta, kuri niekada negyveno SSRS laikais, bet jaučia nostalgiją jai, turi tuos pačius motyvus?
– Tam daugiausia įtakos turi šeimos legendos apie tai, kaip gerai buvo anuomet. Apskritai nostalgijoje Sovietų Sąjungai nematau nieko neįprasto. Visais laikais sklandė mitai ir legendos, kad egzistavo mitinė Atlantida ir visi ten puikiai gyveno. Čia taip pat: buvo tam tikras aukso amžius, o dabar jis baigėsi. Šiam mitui pritaria ir jaunimas.
– 2018 metais „Levada centrui“ atlikus apklausą, viena iš pagrindinių nostalgijos SSRS priežasčių buvo prarastas priklausymo didžiai valstybei jausmas...
– Ir tai labai įdomus dalykas. Kodėl žmogui svarbu susitapatinti su kažkuo galingu ir stipriu? Paprastai todėl, kad jis jaučiasi silpnas ir jam reikia remtis kažkuo stipriu, Dievu, valstybe. Tada jis yra tik maža kažkokio didžiulio, nesunaikinamo elemento dalis.
Kai 2018-aisiais su studentais vykdėme apklausas, klausėme, kaip Rusiją turėtų vertinti kitos šalys – bijoti jos ar gerbti ją? Atsakymai pasiskirstė per pusę. Maždaug pusė apklaustųjų teigė, kad mūsų turėtų bijoti. O kokiam žmogui svarbu, kad jo bijotų? Labai nepasitikinčiam savimi. Štai kodėl nesėkmė vadinamojoje specialiojoje karinėje operacijoje taps sunkia psichologine trauma Rusijos visuomenei. Ir su tuo reikės kažkaip dirbti, gydyti.
– Kaip manote, kodėl Rusijoje nostalgijos lygis yra didžiausias iš visų posovietinių šalių?
– Buvome valstybę formuojanti respublika, ir daugelis žmonių apgailestauja, kad praradome šį vaidmenį. Tai vėlgi susiję su jausmu, kad esate silpnas ir norite jaustis kažko didelio ir stipraus dalimi.
Mažos tautos turi etninę tapatybę. O rusams ji virto imperine tapatybe. Mes jautėmės esą imperija, o jai žlugus nustojome jaustis didesnės bendruomenės dalimi.
Viena vertus, tai susiję su revanšizmu. Kita vertus, pateikite žmonėms gražų ateities vaizdą, ir nostalgija ims mažėti. Šiuo metu neturime ateities vizijos. Apskritai nėra jokios ideologijos.
– Taigi nostalgija Sovietų Sąjungai taip pat yra ilgesys tų laikų, kai egzistavo ateities vizija?
– Apskritai, taip. Žmonėms reikia tikslo. Įsivaizduokite: jums pasakoja, kad buvo Atlantida ir kad ten viskas buvo gerai ir nuostabu. Galvojate: kaip būtų gerai, jei būčiau ten gyvenęs. O dabar jums sako: taip, Atlantida buvo, ir ten viskas buvo gerai, bet dabar mes statome naują. Ar ilgėsitės tos pirmosios? Nemanau.
„Dėl to kaltas Vladimiras Putinas“
– Nostalgija Sovietų Sąjungai – tai pirmiausia propagandos iš viršaus rezultatas, – sako politologas ir publicistas Fiodoras Krašeninikovas. – Ir ji prasidėjo ne vakar, o dar Jelcino laikais, kai ekranuose staiga pasirodė „Senos dainos apie svarbiausią“, „Kubanės kazokai“ ir kita sovietinė propaganda. Jei legalizuojate nostalgiją stalinistiniam kinui, kodėl stebitės, kai sugrįžta ir kiti tų metų atributai?
Viso to fone augo vaikai. Jie klausėsi savo tėvų ir senelių pagražintų pasakojimų apie laimingą sovietinį gyvenimą ir matė, kaip visoje žiniasklaidoje nekritiškai ir vis dažniau buvo giedami ditirambai Sovietų Sąjungai. Jie taip pat stebėjo gana žiaurią Putino kapitalizmo realybę, kai be pinigų esi niekas. Ir tokiame fone jiems pasakojama: kai mama ir tėtis buvo maži, viskas buvo nemokama. Net ir butus duodavo nemokamai.
Tokius kapitalizmo privalumus, kaip prekių gausa, gali įvertinti tik tie, kurie prisimena tuščius sovietinius prekystalius. Jei žmogus užaugo, kai parduotuvės buvo pilnos, jam atrodo, kad taip buvo visada. Ir jis netiki, kad Sovietų Sąjungoje taip nebuvo. Nenuostabu, kad užaugo žmonės, kurie visiškai neprisimena Sovietų Sąjungos, bet sako, kad ten buvo gera. Niekas jauniems žmonėms nepaaiškino, kad Sovietų Sąjungoje buvo daug blogų dalykų, kad faktinis aprūpinimas būstu buvo labai menkas, trūko maisto produktų.
Jei Vokietijoje būtų nutylima apie baisius Hitlerio laikais įvykdytus nusikaltimus, o naujosios kartos remtųsi tik senelių pasakojimais apie tai, kaip smagiai jie stovyklaudavo vilkėdami rudus marškinius ir kokia tvarka buvo prie Hitlerio, o per televiziją būtų rodomi nostalgiški projektai apie tai, kaip nacizmo laikais ne viskas buvo taip jau blogai, šalis taptų neonacistine.
Dėl to labiausiai kalta Putino valstybinė propaganda. Ji 20 metų nuodijo žmonių protus, skatindama ir puoselėdama nostalgiją Sovietų Sąjungai, kuri pastaraisiais metais tapo svajonių šalimi, kur viskas buvo tobula, kol jos nesunaikino prakeikti priešai.
Iš pradžių jus apima nostalgija šlovingai sovietinei praeičiai, Didžiojo tėvynės karo pergalėms, o paskui prasideda karas. Ir dėl to kaltas Vladimiras Putinas, o ne kažkokie abstraktūs žmonės, kurie ,savo nelaimei, jaučia nostalgiją prabėgusiai jaunystei. Jie egzistuoja kiekvienoje šalyje ir turi teisę tai daryti. Tačiau tik pati valstybė gali paversti nostalgiją valstybine ideologija.
– Yra ir kitas sovietinės praeities prisiminimo variantas. Kai dabartinės represijos vadinamos naujais 37-aisiais metais. Kiek pagrįsti tokie palyginimai ir masinių represijų lūkesčiai?
– Valdant Putinui nebus masinių represijų. Ir toliau bus vykdomos į konkrečius asmenis nukreiptos represijos. Naujo Didžiojo teroro paprasčiausiai nereikia. Stalino laikais šalies gyventojai buvo neraštingi ir nesinaudojo žiniasklaida, todėl vienintelis būdas įbauginti milijonus žmonių buvo masinės represijos. Dabar tereikia per televiziją pasakyti: tas, kas prieštaraus, bus pasodintas į kalėjimą. To bus daugiau nei pakankamai. Tai veikia gerai.
– Ar manote, kad pats Putinas jaučia nostalgiją SSRS?
– Galbūt, jis juk gana senas žmogus, o jo jaunystė taip pat prabėgo sovietinės valdžios laikais. Tačiau Putino negalima vadinti viso sovietmečio mylėtoju. Jam patinka tik tam tikri praeities dalykai, pirmiausia susiję su JO nepakeičiamumu, rinkimų profanacija ir pan. O atkurti SSRS laikais buvusių socialinių garantijų jis kažkodėl neskuba. Putino transliuojama nostalgija yra utilitarinė. Ji naudojama Putino valdžiai, visiems jo veiksmams ir visam Putino režimui pateisinti.
„Politika yra suaugusiųjų reikalas“
– Manau, kad visos nostalgijos Sovietų Sąjungai priežastys tėra vieno fatališko bruožo – begalinio šiuolaikinio žmogaus infantilizmo, kuriam šimtmečiais buvo skiepijama daugybė visiškai absurdiškų idėjų – apraiškos, – teigia Maskvoje įsikūrusios Aukštosios ekonomikos mokyklos Teisės fakulteto Teisės teorijos ir istorijos katedros docentas, Respublikinių studijų centro direktorius Rodionas Belkovičius. – Pavyzdžiui, kad jo garbė ir orumas, šlovė ir pasididžiavimas būtų siejami ne su juo pačiu, ne su jo šeimos, giminės ar miesto pasiekimais, o su įsivaizduojamo darinio, vadinamo valstybe, laimėjimais. Kad visuomenė pati niekaip nesugeba susidoroti su gamybos ir vartojimo užduotimis, todėl jai reikia išmintingo valdovo rankos ir daugybės kontroliuojančių, prižiūrinčių ir baudžiančių institucijų. Kad žmonės negali patys pasirūpinti vargšais ir silpnaisiais, todėl reikia perskirstyti jų išteklius. Kad žmonės net nesugeba tinkamai melstis Dievui, todėl bažnyčia turi būti pavaldi valstybei, o tie, kurie kaip nors susitvarko patys, turi būti persekiojami. Kad vaikai būtų auklėjami vienodai, pagal Maskvos nurodymus.
Šiuolaikiniai žmonės mano, kad galima ir reikia pasitikėti vieni kitais ne dėl asmeninių horizontalių ryšių, kolektyvinio dalyvavimo viešajame gyvenime, bendro kasdienio pilietinio gyvenimo, jei norite. Ne, kad atsirastų bendrumo jausmas, jiems būtinai reikia kažko trečio, prižiūrėtojo, sargybinio, auklėtojo, mokytojo ir masinio linksmintojo viename.
Noras grįžti prie globėjiškos sovietinės sistemos nereiškia, kad žmonėms jau atsibodo dešimtojo dešimtmečio individualizmas. Priešingai, tik visiškai nepakeliamas, bizūnu įskiepytas visuotinis susvetimėjimas žmonių, nesugebančių gyventi savarankiškai kartu ir nenorinčių taip gyventi, tik įsišaknijęs tikėjimas principu „žmogus žmogui – vilkas“ gali sukelti meilę paternalizmui. Kitaip tariant, sovietinis žmogus buvo labai vienišas žmogus. Būtent todėl dešimtasis dešimtmetis buvo toks sukus – paaiškėjo, kad laimingų sovietinių žmonių niekas nevienija, jie visi vienas kitam yra svetimi. Nelengva tai pripažinti, sunku su tuo gyventi, todėl sąžiningai perduokime savo gyvenimo vadžias gimtajai partijai.
– Nostalgijos termino autorius Johannesas Hoferis ją apibrėžė kaip tėvynės, namų ar praeities ilgesį. Ar rusų nostalgijoje slypi „tėvynės ilgesys“?
– Mes visi atėjome iš vaikystės. Taigi daugeliui tai yra jaunystės, atsiveriančių perspektyvų, pasaulėžiūros, kurios dar neslegia kasdienybės našta, ilgesys. Kitaip tariant, tai paties gyvenimo, koks jis buvo jaunystėje, ilgesys.
Žmogus, kuris patyrė stiprius jausmus, mylėjo, susirado draugų, neišvengiamai perkelia šią patirtį į laikmetį. Jam atrodo, kad realus gyvenimas buvo įmanomas dėl penkmečio planų, komunalinių butų, Gegužės pirmosios demonstracijų. Nors tai, žinoma, yra ne kas kita, kaip Freudo gerai aprašyta psichinė regresija, noras grįžti į vaikystės ar net įsčių saugumo jausmą. Tik čia motinos įsčių vaidmenį atlieka sovietinė sistema, individo vaizduotėje apgaubianti jį švietimu, medicina, darbu, pensija ir taip toliau. Be to, jam nebereikia priiminėti jokių politinių sprendimų.
Žinoma, realus gyvenimas reikalauja, kad ir žmogus, ir visa visuomenė suaugtų, ir tai yra skausmingas, bet būtinas procesas. Juk politika yra suaugusiųjų reikalas. Žinoma, šiandien egzistuoja atskiras reiškinys – jaunimas, kuris nenori atsilikti nuo savo pažangių Vakarų bendraamžių ir todėl apskritai pasisako už kairiuosius projektus. Jiems sovietinė sistema atrodo kaip simbolis, paveikslas, kuriame nėra praktiškai įkūnyto socializmo siaubų.
– Ar nostalgijos Sovietų Sąjungai augimas gali būti laikomas nepasitenkinimo tuo, kas vyksta šalyje, rodikliu?
– Bijau, kad plačioji visuomenė nejaučia ypatingo nepasitenkinimo valdžia. Žmonės gali būti nepatenkinti kainomis, darbo užmokesčiu, sunkumais įsidarbinant, nepakankamai išvystyta infrastruktūra – kitaip tariant, jie gali turėti ekonominio pobūdžio nusiskundimų. Tačiau rimtų politinio pobūdžio visuomenės neramumų tikėtis neverta, nes nuo devintojo dešimtmečio pabaigos žmonės buvo įtikinėjami, kad laisvė – tai galimybė skaniai pavalgyti, gražiai paatostogauti ir nupirkti kailinius žmonai.
Nepasitenkinimas gali būti apibūdintas taip: štai mes juk nepretenduojame į dalyvavimą politikoje, mes esame pasirengę susitaikyti su faktiškai vienpartine sistema, esame pasirengę likti abejingi politiniams persekiojimams, esame pasirengę pripažinti besąlygišką valdžios ir su ja suaugusio stambaus verslo prigimtį – bet užtikrinkite mums tąjį saugumo jausmą. Kad būtų kaip vaikystėje.
Vienintelė problema ta, kad valdžia iš tikrųjų negali nieko panašaus užtikrinti – perskirstyti galima tik tai, ką kas nors pagamina. Priverstinė socialinė lygybė gali būti įtvirtinta tik tada, kai yra plati savininkų, galinčių sukurti pakankamą produkto kiekį, klasė. Taip yra, pavyzdžiui, JAV, kur būriai pašalpų gavėjų parazituoja viduriniosios klasės sąskaita. Šia prasme JAV yra daug arčiau realaus socializmo nei mes. Tačiau jei nėra plataus smulkiosios buržuazijos sluoksnio, nėra ant ko parazituoti. Pati valstybė niekada nieko nesukuria, geriausiu atveju ji gali tik ne pernelyg trukdyti. Tačiau valdžia su šia užduotimi nesusidoroja. Viskas, kas jai lieka, tai tik simboliškai pataikauti norui perdalyti, įvedant eilines išmokas ir nustatant lengvatas, darant užuominas apie artėjantį išsivysčiusio socializmo sugrįžimą. Mūsų sąskaita.
