V.Davidovas nuo 2014-ųjų jau gyvena nebe Rusijoje, o Gruzijoje – Kremlių atvirai kritikuojantis aktyvistas ir žurnalistas pabūgo grasinančių skambučių, pasikartojančių areštų.
„Tada buvo aiškiau. Į kalėjimą – juk viskas aišku. Dabar gali būti visko: režimas nuodija ir žudo“, – išskirtiniame interviu 15min tvirtino V.Davidovas, sovietmečiu liūdnai pagarsėjusiame Serbskio institute diagnozuotas kaip „psichiškai nesveikas“.
Paleistas jis buvo tik po viešos kampanijos Vakaruose ir netrukus emigravo į JAV. Grįžęs į Rusiją, V.Davidovas turėjo palikti ir šią šalį, kuriai dabar linki subyrėti – „taip, kaip subyrėjo visos imperijos“.
„Man grasino per „Facebook Messenger“, tuomet namuose radau ženklų, kad ten įtaisė blakių. Šiaip žinau žaidimo taisykles, bet dabar taisyklių nebeliko. Žmonės nuodijami – Piotras Verzilovas, Vladimiras Kara-Murza.
Tbilisyje galbūt nėra ypač saugu, nes Rusija – arti, bet ten grįžti neplanuoju. Laisvos Rusijos nematau – matau sugriūsiančią imperiją.
Kai imperijos nebegali savęs išlaikyti, jos žlunga. Bet kuris gubernatorius Sibire žino, kad bet kurią dieną gali turtais prilygti Saudo Arabijos šeichams. Klientų yra – Kinija, Japonija“, – teigė V.Davidovas.
Svečias viešėjo Kaune, kur skaitė pranešimą Vytauto Didžiojo universiteto akademiko Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro ir Užsienio reikalų ministerijos surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Sovietinės psichiatrijos palikimas“.
Didelis Potiomkino kaimas
– Pone Davidovai, pats buvote politinio piktnaudžiavimo psichiatrija auka. Žinoma, apie sovietinius metodus žinote daug. Pasakykite, ar klystu sakydamas, kad buvo veikiama pagal savotišką sovietinį paradoksą – Nikitos Chruščiovo žodžius, esą žmonės, kritikuojantys komunistinį rojų, kuriame visi lygūs ir laimingi, negali būti psichiškai sveiki?
– Žinote, vienas garsiausių sovietų disidentų Eduardas Kuznecovas viename interviu yra pasakęs, kad priešus kuria pati sistema. Visiškai su juo sutinku, nes sistema spaudė absoliučiai visus.
Smegenys būdavo plaunamos 7 metų vaikams – pionieriai, komjaunuoliai, visa kita. Propaganda veikė masiškai. Eini gatve, matai Lenino statulas, visokius šūkius. Alternatyvos nebuvo.
Tuo pat metu, aštuntajame dešimtmetyje, mes puikiai žinojome, kad mūsų amžiaus žmonės kažkur Vakaruose gyvena laisvai. Kad jie gali rinktis, kokios muzikos klausytis, kokias knygas skaityti, kokius drabužius dėvėti. Manęs dukart neįleido į klasę, nes mano plaukai buvo per ilgi.
Aišku, reikia prisiminti ir karinę tarnybą. Kūrybinės laisvės mes neturėjome. Bet galiu pasakyti, kad mano kartos žmonės komunizmu netikėjo ir puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjunga nėra rojus.
Žinojome, kad Vakaruose žmonės gyvena geriau. Klausėmės vakarietiškų radijo stočių ir taip pradėjome savo protestus. Taip jaunosios kartos protestas virto politiniu protestu – KGB ir policija nuolat mus sekdavo.
V.Davidovas: „Mano kartos žmonės komunizmu netikėjo ir puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjunga nėra rojus.“
Aš atspausdinau Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagą“, ir mane iškart pagavo KGB. Man buvo 19 metų, kai tapau valstybės priešu.
Be to, tuo metu kaip tik smogė ekonominė krizė. Samaroje, kur gimiau, padėtis nebuvo tokia bloga. Bet situacija ėmė staigiai blogėti: gatvėse driekėsi eilės prie sviesto, duonos. Parduotuvėse būdavo tik kopūstų, šprotų, juodos duonos.
Viena mito, kad SSRS buvo rojus, priežasčių – įsivaizdavimas, kad visa imperija gyveno taip, kaip Maskva ar Leningradas. Maskvą aprūpindavo labai gerai – ten žmonės važiuodavo pirkti kavos, nes, pavyzdžiui, Samaroje kavos tiesiog nebuvo. Niekada.
Todėl žmonės, nuvykę į Maskvą, nieko labai blogo nepamatydavo. Maskvoje, bet tik Maskvoje buvo ir šiek tiek kūrybinės laisvės.
Kolonijiniais laikais būdavo galima panašiai vertinti Londoną ir britų valdomą Indiją. Londoniečiai neturėjo kuo skųstis, o indai?
Sovietų Sąjunga buvo imperija, Rusija yra imperija. Ir Maskva siurbia išteklius iš pakraščių. Anksčiau siurbdavo iš Ukrainos ir Baltijos šalių, o dabar – iš Sibiro. Pati Maskva nieko neturi.
– Bet dabar, ekonominės krizės ir protestų dėl pensijų reformos kontekste, kalbama, kad Maskva nebeduoda pinigų regionams?
– Ne, nebeduoda. Bet juk pirmiausia paima. Iš esmės tai apiplėšimas. Dabar vidutinis atlyginimas Rusijoje mažesnis nei Kinijoje. Ar Maskva yra didelis Potiomkino kaimas? Neabejotinai.
Diagnozavo „tiesos ieškojimo maniją“
– O kodėl žmonės buvo kišami į psichiatrijos įstaigas? Jos patogesnės nei kalėjimas? Galima laikyti neribotą laiką, be to, į teisines procedūras, kurių oficialiai uoliai laikydavosi Maskva, buvo galima numoti ranka, ar ne? Nereikėdavo ir KGB „kepti“ kaltės įrodymų?
– Yra trys priežastys, kodėl režimas naudojosi psichiatrija slopindamas nepaklusnumą.
Pirma, valdžia sveiko proto žmones paskelbdavo psichiškai nesveikais propagandiniais tikslais. Antra, nors advokatai tikrai dalyvaudavo procesuose, nagrinėjant bylas atsakovai patys nedalyvaudavo. Valdžia to nenorėdavo leisti, nes disidentų kalbos teisme būdavo politinės. Būtent todėl procesai būdavo uždari.
Taip, jūs teisus – žmonės psichiatrinėse įstaigose galėdavo būti kalinami neribotą laiką. Pavyzdžiui, aš turėjau kalėti trejus metus, bet ligoninėse praleidau beveik ketverius metus. O man dar pasisekė, nes žinau žmogų, kurio laisvė buvo suvaržyta 18 metų.
Galiausiai svarbiausia yra tai, kaip ir kokius mums šerdavo vaistus. Tai buvo kankinimas. Absoliučiai visi disidentai, sukišti į psichiatrines įstaigas, būdavo kankinami vaistais.
V.Davidovas: „KGB siekė sunaikinti žmogų, asmenybę, jo sugebėjimą save išreikšti. Tikslas buvo paversti žmogų daržove.“
Pirmiausia tave atjungia – nebegali racionaliai mąstyti. Įpusėjęs sakinį nebeatsimeni, kaip jį pradėjai. Tas pats su skaitymu. Mačiau laiškus, kuriuos rašiau iš ligoninės – sakinius sudarė trys keturi žodžiai.
Vaistus suduodavo didelėmis dozėmis, o šalutiniai efektai buvo labai skausmingi. Ištikdavo priepuoliai – staiga išsiriesdavo kaklas, akys užsiversdavo į viršų. Žmonės klykdavo iš skausmo, jie negalėdavo išbūti vienoje vietoje.
Jausmą sunku apibūdinti, bet įsivaizduokite, kad visas jūsų kraujas yra gazuotas ir burbuliuoja. Nori sustabdyti procesą, bet negali, ir turi nuolat judėti, kad galvotum apie ką nors kita. Ilgalaikės pasekmės būdavo baisios.
Man dar pasisekė – man teko galbūt 5 proc. medikamentų, kuriuos paprastai suduodavo pacientams. Kitiems sveikata pašlijo negrįžtamai.
KGB siekė sunaikinti žmogų, asmenybę, jo sugebėjimą save išreikšti. Tikslas buvo paversti žmogų daržove.
– Režimas vis tiek turėjo paaiškinti masei, kodėl vienas ar kitas asmuo buvo įkištas į ligoninę. Gal galite paaiškinti tokias diagnozes kaip vangioji šizofrenija ar infantilizmas? Antisovietinės mintys, pasirodo, buvo simptomas. Kas jums buvo diagnozuota? Tokia psichiatrija nebuvo normali, ar ne?
– Tikrai ne. Kai mane suėmė, studijavau teisę ir parašiau darbą, kuriame lyginau fašistinės Italijos, nacių Vokietijos ir Josifo Stalino SSRS teisės sistemas. Radau pernelyg daug panašumų ir buvau sulaikytas.
Režimui pasirodė svarbu paskelbti, kad toks kūrinys reiškia paranoją. Dar vieną diagnozę pateikė Serbskio institutas Maskvoje – vangiosios šizofrenijos. Tokios diagnozės šiaip jau nėra – tai liga, kurios simptomų nėra.
Žmogus yra gabus mokslininkas, talentingas rašytojas, turi šeimą. Bet štai – vangioji šizofrenija.
Man užrašė tokį simptomą: „Linkęs filosofuoti“. Pasakykite, ką tai reiškia. Serbskio instituto tikslas toks ir buvo – normaliems žmonėms diagnozuoti psichines ligas.
– Kodėl psichiatrai dalyvavo šioje schemoje? Teko skaityti, kad specialistai nesuprato ne tiek to, kodėl žmonės protestuoja, kiek to, kodėl jie rizikuoja ir neapsimeta, neužsičiaupia. Esą būtent dėl to jie ir laikė disidentus psichiškai nesveikais, o ne tiesiog drąsiais.
– Psichiatrinės ekspertizės buvo vykdomos trimis lygiais – vietiniu, regioniniu ir Serbskio institute. Skirtumai buvo pastebimi.
Regionuose, taip, psichiatrai pamatydavo, kad žmonės galbūt kažkaip keistai elgiasi, ir nustatydavo kokią nors juokingą diagnozę. Pavyzdžiui, „tiesos ieškojimo manija“. Jie tikrai tikėjo, kad kažkas negerai.
Bet Serbskio instituto psichiatrai tikrai nebuvo sistemos kaliniai – jie visi buvo Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Juk nacių Vokietijos įkurtose koncentracijos stovyklose dirbę daktarai irgi buvo SS nariai.
Akivaizdu, kad Serbskio instituto darbuotojai gaudavo nurodymus iš KGB ir juos vykdydavo.
– Ar kada nors teko bendrauti su jus į ligoninę pasiuntusiais žmonėmis?
– Ne, tai būtų beprasmiška. Beprasmiška, nes jie nieko nesako. Jie tyli.
Internete kuria provokacijas
– O ar situacija, kaip ir daug kur Rusijoje, keitėsi vėlyvaisiais SSRS egzistavimo metais ir dar kelerius metus jau valdant Borisui Jelcinui? Kokie pokyčiai įvyko?
– Pasikeitė daug kas. Esminiai buvo 1988-ieji. Tais metais buvo priimtas naujas įstatymas dėl priverstinės psichiatrinės hospitalizacijos – jis buvo labai demokratiškas ir galioja iki šiol.
Anksčiau būdavo įmanoma nusiųsti žmogų į psichiatrinę įstaigą vien gavus vietinio prokuroro parašą. Bet priėmus įstatymą tapo būtinas teismas.
V.Davidovas: „Dešimtajame dešimtmetyje politinio piktnaudžiavimo psichiatrija nebuvo, bet ne dėl Jelcino, o dėl spaudimo iš Vakarų.“
Be to, buvo paleisti visi pacientai iš vadinamųjų „psichiatrinių kalėjimų“, taip pat – iš visų paprastų ligoninių. Tačiau nė vienam žmogui nebuvo atlikta nauja patikra – nė vienas negalėjo įrodyti, kad yra psichiškai sveikas. Tad pokyčiai buvo labai švelnūs.
Dešimtajame dešimtmetyje politinio piktnaudžiavimo psichiatrija nebuvo, bet ne dėl Jelcino, o dėl spaudimo iš Vakarų. Visi psichiatrai suprato, kaip elgtis. Buvo daug atvejų, kai policija kreipėsi į psichiatrus, kad jie kažką padarytų dėl disidentų, bet specialistai veikti atsisakydavo.
Tik pastaraisiais metais padėtis vėl ėmė keistis. Žmonės suimami per opozicijos protestus ir siunčiami į ligonines.
Net per pirmąjį Putino valdymo dešimtmetį daug problemų nebuvo. Situacija smarkiai pablogėjo prasidėjus Ukrainai.
– To ir norėjau klausti. Ar politizuotos psichiatrijos atvejų vėl ėmė daugėti po Krymo aneksijos, ar visgi po protestų 2011–2012 metais?
– Kas dėl psichiatrijos – ne. Atvejų buvo, bet jie pavieniai. Antai per demonstraciją buvo sulaikytas ir šešis mėnesius ligoninėje praleido Michailas Kosenka, bet jam iš tikrųjų reikėjo pagalbos.
Kita vertus, jis nieko nepadarė – jis gal 5 sekundes palaikė pareigūnui už diržo.
– Esate prieš trejus metus rašęs, kad Rusijoje politinių kalinių – opozicionierių, žmogaus teisių gynėjų, aplinkosaugos aktyvistų, tinklaraštininkų, paprastų internautų – dabar net daugiau nei sovietmečiu. Taip pat teigėte, kad situacija dabartinėje Rusijoje pavojingai arti sovietmečio. Tad kas nutiko?
– Galiu jus užtikrinti, kad šiuo metu Rusijoje politinių kalinių yra maždaug tiek, kiek buvo Sovietų Sąjungoje. Bet SSRS gyveno dvigubai daugiau žmonių nei dabar Rusijoje, tad padėtis iš tiesų dvigubai blogesnė.
Yra daug keistų bylų, kokių sovietmečiu nepasitaikydavo. Pavyzdžiui, Sankt Peterburge buvo nuteistas tinklaraštininkas, kuris paskelbė politinį anekdotą. Atleiskite, bet paskutinį kartą taip buvo nutikę 1982 metais.
Stalinistiniu laikotarpiu tokių nuosprendžių būdavo, bet vėliau – labai retai. Todėl panašu, kad mes ritamės maždaug į praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžią.
Negana to, baudžiama net už pasidalinimą kito žmogaus žinute. Paspausti „Like“ dar nėra nusikaltimas, bet pasidalinimas be jokių komentarų – jau taip.
Daug ir policijos provokacijų. Tarkime, tinkle „VKontakte“ kažkas paskelbia komentarą prie kokios nors žinutės. Nors netinkamas komentaras, baudžiamas žinutės autorius. Tai gryniausia provokacija.
Silovikai gali pašalinti V.Putiną
– Man įstrigo viena byla Stavropolyje. Prieš ketverius metus Viktoras Krasnovas buvo apkaltintas ateizmu pagal garsųjį 148-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį. Gal galite daugiau papasakoti apie šį įstatymą? Kaip juo manipuliuojama?
– Pagal jį vykdoma raganų medžioklė. Įstatymas draudžia įžeisti tikinčiuosius, bet nenusako, apie kurią religiją kalbama. Tai visiškas absurdas – juk, tarkime, žydai nepripažįsta Jėzaus Kristaus, o su musulmonais viskas dar sudėtingiau.
148-asis straipsnis visų pirma taikomas žmonėms, kurie drįsta, daugiausia internete, mesti iššūkį Rusijos stačiatikių bažnyčiai.
Krasnovo byla užtruko dvejus metus, bet yra naujų atvejų. Tarkime, viena musulmonė moteris internete sukritikavo Naujųjų metų šventimą. Kuriama kvaziteokratinė valstybė – tokia buvo carinė Rusija.
– O sovietmečiu įtakingiausi stačiatikių šventikai juk dirbo KGB, ar ne?
– Taip, ir dabar valstybei dirba. Patriarchas Kirilas, taip pat – jo tėvas.
– Jei pastebėjote, kalbame jau ne konkrečiai apie politizuotą psichiatriją. Man panašu, kad dabartinė valdžia, kaip ir sovietmečiu, nori parodyti, kad bet koks nukrypimas nuo leistinų ir labai griežtų socialinių normų nebus toleruojamas. Sutinkate?
– Visiškai. Režimas nori sukurti, nors ir nesiseka, savotišką valstybinę ideologiją. Nesisekdavo ir sovietmečiu, nes vis reikėdavo iš naujo apibrėžti komunizmą. Prie Lenino sistema buvo vienokia, prie Stalino – kitokia, prie Chruščiovo – dar kitokia. Ideologija vis kito.
V.Davidovas: „Susirinktų keturi ar penki silovikai, išgertų degtinės ir nuspręstų, kad Putino nebereikia. Ir Putino nebeliktų.“
Dabar žaidėjų daugiau ir jie kitokie. Rusijoje žaidžia skirtingi klanai, turintys skirtingų verslo interesų.
Nuo Stalino laikų taip dar nebuvo: viename kalėjime, Maskvos Lefortovo kalėjime, vienu metu kalėjo vienos provincijos gubernatorius, kitos provincijos gubernatoriaus pavaduotojas ir buvęs ministras. Būtent taip buvo pernai pavasarį.
Taigi grįžtame ne šiaip į sovietmetį, bet į stalinistinį laikotarpį. O tai geras ženklas, nes vėlyvieji stalinizmo laikai buvo labai nestabilūs.
Diktatūra yra blogiausia valdymo forma. Susirinktų keturi ar penki silovikai, išgertų degtinės ir nuspręstų, kad Putino nebereikia. Ir Putino nebeliktų. Tai gali nutikti bet kuriuo metu. Visi žinome istorijas iš Senovės Romos.
Karo atveju Rusiją izoliuotų
– Jau kalbėjome, kad situacija dėl psichiatrijos politizavimo ėmė blogėti 2014-aisiais, kai buvo aneksuotas Krymas ir sukeltas karas Rytų Ukrainoje. Ar Krymas yra savotiška erdvė eksperimentams?
– Tikrai taip. Krymas yra okupuota teritorija, kurioje galioja teroro režimas. Įstatymai ten neegzistuoja. Jie naudojami, bet nesuprantamais, nelegaliais būdais.
Krymas – gera vieta eksperimentams, nes pusiasalis yra izoliuotas. Padėtis ten vis blogesnė. Bet ne tik Kryme – ir nemanau, kad kas nors pasikeis, kol Putinas bus valdžioje.
Jis jau nuėjo per toli. Nebent susieitų krūvelė Rusijos generolų ir nutartų pasiųsti Putiną arba į jo pilį Sočyje, arba į pragarą.
– Bet sakykime, kad taip nebus. Kiek laiko Putinas išsilaikys valdžioje?
– Nežinia. Viskas priklausys nuo pinigų, o ekonominė situacija sparčiai blogėja. Kremliuje paprasti žmonės, žinoma, niekam nerūpi, bet režimo atstovams svarbūs jų pačių pinigai. O jų irgi vis mažiau.
Tęsiasi sparti emigracija, o išvyksta pasiturintys rusai. Situacija neprognozuojama. Man atrodo, kad labai svarbūs kovo mėnesio rinkimai Ukrainoje. Kremlius norėtų, kad prezidento rinkimus laimėtų kandidatas, panašus į Viktorą Janukovyčių ir palankus Rusijai.
Jei taip nebus, gali kilti karas. Tikras, rimtas karas. Nes manoma taip: Rusija negali be Ukrainos, o Ukraina negali be Rusijos.
Rusijos karinis pramoninis kompleksas tikrai negali be Ukrainos. Maskva eksportuoja labai daug ginklų, bet dabar iš Ukrainos negali gauti reikalingos įrangos, variklių. Tai labai rimta. Kariuomenei labai nepatinka ši situacija.
– O ar mes Baltijos šalyse saugūs?
– Manau, kad taip. Rusijai Baltijos šalių okupacija nebūtų logiška ekonomine prasme – juk net Stalinas jūsų žemes naudojo kaip buferį.
Kremliuje yra karo partija ir taikos partija. Įdomu tai, kad Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) karo nenori – jos vadovai dėl sankcijų prarado daug pinigų Vakaruose.
V.Davidovas: „Jei karas prasidėtų, Rusija virstų Šiaurės Korėja – šalis būtų visiškai izoliuota. Niekas nebepriimtų naftos ir dujų – jokio eksporto.“
Putinas nuo 2014 metų dukart bandė pradėti didelį karą su Ukrainą – 2015-ųjų sausį ir 2016-ųjų rugpjūtį. Tačiau abu kartus jį sustabdė žmonės iš SVR – jie suvokia, kad karas jiems reikštų didelius finansinius nuostolius.
Jei karas prasidėtų, Rusija virstų Šiaurės Korėja – šalis būtų visiškai izoliuota. Niekas nebepriimtų naftos ir dujų – jokio eksporto.
Tiesa, yra Putino lobistai Vakaruose – Vokietijoje, Prancūzijoje, ką jau kalbėti apie Italiją. Sovietmečiu tokių lobistų irgi būta, bet jie buvo kairuoliai. Dabar Kremliaus interesams atstovauja ir kraštutiniai kairieji, ir kraštutiniai dešinieji.
Labai svarbu tai, kad Putinas yra praradęs realybės jausmą. Skripalių apnuodijimas Anglijoje – aiškiausias ženklas, kad taip yra. O jis tikrai žinojo apie operaciją Solsberyje – Putinas tikrai žino viską apie tarnybų veiksmus užsienyje.
-
Buvęs Kremliaus disidentas ir 12 metų nelaisvėje išbuvęs kankinys Vladimiras Bukovskis: „KGB patogi psichiatrija“
-
V.Putinas suteikė malonę moteriai, už SMS žinutes įkalintai Rusijos kalėjime
-
Rusijos santykių su Vakarais istorija: be šaltojo karo – niekaip?
-
Vladimiras Putinas: Rusija yra taiki ir neturi agresyvių planų
-
A.Šechovcovas: Europos radikalios dešinės partijos su Rusija šoka „juodąjį tango“
