Tatarstanas anksčiau buvo vienu iš 46 Rusijos regionų, kurie po Sovietų Sąjungos griūties su Kremliumi susiderėjo dėl tam tikros savivaldos. Iki šių metų liepos 24 d. tokią tam tikrą autonomiją buvo išlaikęs tik Tatarstanas.
Likus mėnesiams iki sutarties pabaigos Kremlius nesuteikė vilčių, kad susitarimas gali būti atnaujintas. Tad valdant prezidentui Vladimirui Putinui sprendimų priėmimo galia buvo sugrąžinta į sostinę.
Kas yra specialusis statusas?
1992-aisiais, po Sovietų Sąjungos griūties, kiekvienas Rusijos regionas, išskyrus Tatarstaną ir Čečėniją, pasirašė susitarimus su centrine valdžia, kurie įtvirtino Rusijos federalinę struktūrą.
Tatarstano atstovai reikalavo atskiro susitarimo, kuris išlaikytų jų regiono suverenitetą. Po dvejų metų buvo prieita prie sutarimo su Maskva, kuris užtikrino etniškai nevienalyčiam regionui savus įstatymus, mokesčių taisykles ir pilietybės privilegijas. Tatarstanas išlaikė savų išteklių kontrolę, turėjo savo biudžetą ir netgi galėjo dalyvauti tarptautiniuose santykiuose.
Kiti 45 regionai vėliau pasirašė panašius susitarimus su federaline vyriausybe, kuriai vadovavo prezidentas Borisas Jelcinas – jis buvo linkęs regionams suteikti daugiau suvereniteto.
Tokia praktika tęsėsi iki 2000-ųjų, kai šalies vairą perėmė Vladimiras Putinas. Vienas po kito regionai buvo parklupdyti ant kelių ir atidavė turėtas išskirtines privilegijas.
Tokia praktika tęsėsi iki 2000-ųjų, kai šalies vairą perėmė Vladimiras Putinas. Vienas po kito regionai buvo parklupdyti ant kelių ir atidavė turėtas išskirtines privilegijas.
„Rusijos sistema buvo dominuojama autoritarinio federalizmo modelio. Tai tapo ypač aišku pirmos V.Putino kadencijos metu, kai jis ieškojo lengvų pergalių“, – „Moscow Times“ teigė politikos analitikas Michailas Vinogradovas.
Politologas Abbasas Gallyamovas sutinka: „Aišku, kodėl V.Putinas ėmė tą daryti 2000-aisiais. Jis – kaip Anglijos karalienė. Jis norėjo sutelkti galią Maskvoje.“
2009-aisiais tik Čečėnija ir Tatarstanas tebeturėjo atskirus susitarimus su Maskva. Bet jau tuomet V.Putinas buvo persiderėjęs dėl tokių susitarimų sąlygų – taip jie tapo labiau simboliniai.
2007 metais Tatarstanas neteko daugumos turėtų specialiųjų privilegijų, išskyrus tai, kad vietinės institucijos tebegalėjo leisti pasus su papildomu puslapiu totorių kalba.
2010-aisiais Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas savanoriškai atidavė respublikos specialųjį statusą pareiškęs, kad Rusija gali turėti tik vieną prezidentą.
Kas toliau?
Tatarstanas yra vienas iš ekonomiškai pajėgiausių Rusijos regionų, kadangi jame itin išplėtota naftos pramonė. 2015 m. Tatarstanas buvo 16-as turtingiausias Rusijos regionas, jame bendrasis vidaus produktas siekė apie 7,3 tūkstančius JAV dolerių vienam asmeniui (palyginimui – Lietuvoje BVP vienam asmeniui siekia apie 15 tūkst. JAV dolerių).
Regiono sostinė Kazanė yra šeštas didžiausias Rusijos miestas, religiškai labai nevienalytis, jame 2018 m. vyks Pasaulio futbolo čempionatas.
Nors Tatarstano sutartis su Maskva dešimtmetį tebuvo simbolinė, vietos politikai ją aistringai gynė, naudodamos tą kaip regiono nepriklausomybės ir išskirtinumo simbolį.
Tai gali tapti pleištu tarp vietinių ir Maskvos institucijų, kurios iki šiol buvo galingos politinės sąjungininkės.
A.Gallyamovas teigia, kad nepratęstas susitarimas yra kaip smūgis į veidą – „atrodo, kad Maskva pastatė juos į vietą, žmonėms tai tikrai nepatiks“.
Tai gali tapti pleištu tarp vietinių ir Maskvos institucijų, kurios iki šiol buvo galingos politinės sąjungininkės. Po Krymo aneksijos Tatarstanas padėjo rasti sutarimą tarp vietinės totorių diasporos ir centrinių Rusijos institucijų.
Prieš prezidento rinkimus kitąmet kovą ir futbolo čempionatą regione gali kilti protestų.
Tačiau apžvalgininkai sutinka, kad Tatarstano prezidentui Rustamui Minnikhanovui nėra galimybių išreikalauti iš Kremliaus naujo susitarimo – jo padėtis, ypač po bankų krizės, yra labai susilpnėjusi.
