Viskas prasidėjo rugpjūčio 9 d. nuo atakos prieš Sakų oro pajėgų bazę Rusijos okupuotame Kryme, daugiau nei 200 kilometrų už fronto linijos.
Kitą dieną paskelbtos palydovinės nuotraukos atskleidė visiško nuniokojimo sceną: mažiausiai devyni Rusijos karo lėktuvai buvo sunaikinti, o daugelis kitų tapo netinkami skraidyti. Vėliau vienas Vakarų žvalgybos pareigūnas teigė, kad dėl atakos
„daugiau nei pusė Rusijos Juodosios jūros laivyno karinės aviacijos lėktuvų tapo nebenaudojami“. Bendras sunaikintų ar apgadintų orlaivių skaičius išaugo mažiausiai iki 13, nes prieš ataką bazėje buvo 26 orlaiviai.
Antrasis patvirtintas smūgis įvyko lygiai po savaitės, rugpjūčio 16 d., kai netoli Džankojaus, šiaurinėje Krymo dalyje, maždaug 190 kilometrų už fronto linijos, sprogo Rusijos šaudmenų sandėlis. Toje pačioje vietovėje taip pat taikytasi į elektros pastotę, ji buvo sunaikinta.
Kyjivas nevienareikšmiškai aiškino šių sprogimų kilmę.
Iš pradžių Ukrainos vyriausybė atsisakė oficialiai patvirtinti, kad už sprogimų slypi jos kariuomenė, šaipydamasi iš Rusijos teiginių, jog Sakų oro bazė skendo dūmuose dėl „nelaimingo atsitikimo“, galbūt susijusio su cigarečių rūkymu šalia degių medžiagų. (Ukrainos gynybos ministerijos „Twitter“ paskyroje šis paaiškinimas ir toliau linksniuojamas.)
Tačiau daugybė anoniminių Ukrainos pareigūnų prisiėmė atsakomybę ir Vakarų žurnalistams pateikė skirtingus paaiškinimus. Vienas iš jų „The New York Times“ smūgio Sakuose dieną sakė, kad buvo panaudotas „tik ukrainiečių gamybos įrenginys“, tačiau nepatikslino, kas tai galėjo būti: dronas, raketa ar kokia nors nuotoliniu būdu susprogdinta bomba.
Kitą dieną pasirodė prielaida, kad už tai atsakingos Ukrainos specialiosios pajėgos. Tai nebūtinai prieštarauja pirmajai informacijai, bet labiau rodo, kad tai, kas smogė Krymui, nebuvo raketa, paleista už šimtų kilometrų.
Abejoja, kad veikė specialiosios pajėgos
Rugpjūčio 20 d. Ukrainos gynybos sekretorius Oleksijus Reznikovas laikraščiui „The Washington Post“ teigė, kad išpuoliai Kryme buvo naujos strategijos, kuria siekiama susilpninti Rusijos pajėgas, smogti giliai priešo užnugaryje, rezultatas.
Sausio mėn. buvo suburtas diversantų būrys, „pasipriešinimo pajėgos“, kaip jas pavadino O.Reznikovas, kurios dabar veikia kartu su Ukrainos specialiosiomis pajėgomis ir taikėsi į šaudmenų sandėlius, degalų sandėlius ir Rusijos vadovybės centrus.
„Mūsų partneriams amerikiečiams tai visiškai patogi situacija, nes mes nenaudojome amerikietiškų ginklų“, – sakė O.Reznikovas.
Vis dėlto buvę JAV specialiųjų pajėgų operatyvininkai ir karo analitikai, remdamiesi viešai prieinamais įrodymais apie Sakų įvykių padarinius, abejoja, kad sprogmenis padėjo sausumos pajėgos.
„Palydovinėse nuotraukose matomi 10 metrų skersmens krateriai“, – „Yahoo News“ sakė buvęs karinio jūrų laivyno 6-osios komandos būrio vadas Chuckas Pfarreras. „Ir kiekvienas iš jų atitinka mažiausiai 200 kilogramų C-4 sprogimą. Jokia specialiųjų pajėgų komanda nesiruošia į taikinį tempti tonos C-4, kai lėktuvui sunaikinti užtektų penkiasdešimties gramų.“
Sprogimų vienalaikiškumas taip pat kelia įtarimų dėl teiginio, kad aerodromui susprogdinti buvo panaudoti laiko atžvilgiu suderinti įtaisai, pridūrė Ch.Pfarreras. Pasak jo, laikmačiai yra geri, bet jie nėra tokie geri.
Kita problema, susijusi su specialiųjų pajėgų teorija, yra ta, kad nei neoficialūs, nei oficialūs Rusijos šaltiniai nepranešė apie jokį šaudymą ir jo nebuvo girdėti daugybėje civilių nufilmuotų oro bazės atakos vaizdo įrašų.
Be to, išpuolio laikas: 10 val. ryto, darbo dieną, todėl netoliese esančiame paplūdimyje poilsiaujantys rusų poilsiautojai, matydami sprogimus, neramiai išskubėjo iš savo namelių. Specialiosios operacijos paprastai vykdomos naktį, tamsiu paros metu, kad priešas jų nepastebėtų.
„Tai buvo raketų smūgis“, – sakė kitas buvęs JAV specialiųjų pajėgų operatyvininkas, prašęs neskelbti jo pavardės. „Ar galėjo partizanai arba specialieji operatoriai žvalgyti taikinius artilerijai? Žinoma, bet niekas iš tų vaizdų man nesako, kad ukrainiečiai viską sprogdino įvykio vietoje.“
Tačiau kokia tai galėjo būti raketa? Šis klausimas jau dvi savaites kamuoja atvirų šaltinių žvalgus ir ginklų ekspertus.
Kas galėjo būti panaudota
Nepaisant kelių perspektyvių šiuo metu kuriamų sistemų, nėra žinoma, kad ukrainiečiai turėtų ką nors, kas galėtų nuskrieti šimtus kilometrų. Ilgiausio nuotolio amunicija jų arsenale yra taktinė balistinė raketa „Točka-U“, kurios didžiausias nuotolis yra apie 185 kilometrų, t. y. apie 40 kilometrų iki Sakų oro bazės.
Be to, viešai atskleistuose Jungtinių Valstijų ar jų NATO sąjungininkių Ukrainai pristatytų ginklų nėra nieko, kas galėtų nuskristi tokį nuotolį. Pažangiausia Vakarų tiekiama artilerijos sistema yra HIMARS, kuri buvo tiekiama su raketomis, kurių didžiausias nuotolis yra apie 80 kilometrų.
Vienas tikėtinas kaltininkas, kuris, ekspertų nuomone, galėjo būti panaudotas Sakų sprogdinimui, yra taktinė raketų sistema (ATACMS). Tai taktinė balistinė raketa, kurią galima paleisti iš HIMARS arba sistemos M270 – abi šias platformas dabar turi Ukraina. Dėl dar didesnio nuotolio ATACMS Ukrainos kariuomenė galėtų smogti bet kuriam taikiniui, esančiam 300 kilometrų atstumu nuo paleidimo įrenginio, įskaitant ir Kryme esantį taikinį.
Be to, ATACMS visos 226 kilogramų kovinės galvutės sutelkiamos į vieną taikinį, skriejantį viršgarsiniu greičiu. Dėl to jos beveik neįmanoma perimti priešlėktuvine gynyba ar užfiksuoti vaizdo įrašuose. ATACMS smūgis vizualiai pastebimas tik po smūgio, kai sprogsta tai, į ką pataiko.
Atsižvelgiant į jos veikimo nuotolį, greitį ir galią, ATACMS yra tikėtinas smūgio Sakų aviacijos bazei kaltininkas, išskyrus vieną svarbų dalyką: Vašingtonas viešai neigia siuntęs ją į Ukrainą.
Liepos mėnesį Aspeno saugumo forume JAV nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas pareiškė, kad prezidentas Joe Bidenas nėra pasirengęs siųsti ATACMS, motyvuodamas baime dėl eskalacijos su Rusija.
JAV ypač abejojo dėl ginklų, kurie galėtų smogti taikiniams Rusijos teritorijoje, nors teoriškai tai galėtų prieštankinė raketa „Javelin“, jei būtų paleista pakankamai arti sienos. Iki šiol ukrainiečiai buvo nepaprastai drausmingi ir nenaudojo JAV tiekiamos artilerijos smūgiams už savo teritorijos ribų. Krymas, kaip ne kartą yra pareiškusios JAV, yra suvereni Ukrainos žemė, todėl tai yra teisėtas taikinys. Nepaisant to, J.Sullivanas sakė, kad Amerikos pagalba turi „užtikrinti, kad neatsidurtume tokioje situacijoje, kai einame link trečiojo pasaulinio karo“.
Tačiau per vieną mėnesį gali daug kas pasikeisti, ypač kare, kuris tęsiasi šešis mėnesius. Pagalba Ukrainai teikiama greičiau, nei daugelis galėjo tikėtis, kai rusai pirmą kartą įžengė vasario 24 d.
Balandžio mėn. Ukrainos gynybos ministerijos sudarytame pirmajame „pirkinių sąraše“, kurį matė „Yahoo News“, buvo ginklų, kurie, kaip tuo metu manė daugelis Vakarų karo analitikų, niekada neatsidurs mūšio lauke.
Pirkinių sąraše buvo viskas – nuo NASAMS oro gynybos baterijų iki prieštankinių raketų „Harpoon“ ir dabar taip mėgstamų HIMARS. Viskas, kas buvo įtraukta į šį sąrašą, buvo viešai perduota Ukrainai, išskyrus ATACMS.
Ar gali būti, kad Jungtinės Valstijos slapta tiekė šias raketas, o gal sugalvojo gudrų apeinantį sprendimą, leidžiantį trečiajai šaliai jas tiekti ir taip sukurti tikėtiną paneigimo galimybę?
Birželio mėn. duomenimis, Rumunija gavo 54 ATACMS raketas. Yra žinoma, kad jų turi ir Turkija, ankstyva ir drąsi Ukrainos bepiločių orlaivių „Bayraktar“ parko tiekėja. Manoma, kad Lenkija taip pat gavo ATACMS anksčiau, nei gavo HIMARS. Visos trys šalys yra NATO narės, tačiau sąlyga gaunant šiuos JAV pagamintus ginklus yra ta, kad norint juos perduoti kitai vyriausybei, reikalingas Vašingtono sutikimas.
Ukrainiečiai neatskleidžia
Pastarąją pusantros savaitės „Yahoo News“ kreipėsi į daugybę Ukrainos kariuomenės ir žvalgybos pareigūnų, tiesiogiai klausdama, ar Ukrainos kariuomenė dabar turi ATACMS. Atsakymai buvo vienareikšmiškai vangūs. „Atsiprašau, nesu pasirengęs apie tai kalbėti“, – sakė vienas aukšto rango pareigūnas. „Mus riboja mūsų oficiali pozicija“, – atsakė kitas.
Galbūt tai tik psichologinis žaidimas, kuriuo siekiama paskatinti būtent tokias spekuliacijas apie naujai įgytus Ukrainos artilerijos pajėgumus – ir sukelti nervų virpėjimą Kremliaus karinėse bazėse, esančiose tokių atakų veikimo zonoje. O gal ukrainiečiai dabar šaudo kažkuo, ko jų tiekėjas nurodė neatskleisti.
Nuo karo pradžios Amerikos pagalba Ukrainai vyko ir atvirai, ir slaptai. Kai kurios ginkluotės į Ukrainą atkeliavo slaptai, visų pirma AGM-88 HARM priešraketinės raketos, kurias Pentagonas buvo priverstas pripažinti siuntęs į Ukrainą tik po to, kai mūšio lauke ir Rusijos socialinės žiniasklaidos kanaluose ėmė rodytis jų nuolaužos.
Vašingtonas taip pat išradingai siuntė naujus karo lėktuvus Ukrainai, ypač po to, kai anksti plačiai nuskambėjo nesėkmė, susijusi su Lenkijos atšauktu sprendimu padovanoti naikintuvus „MiG-29“ savo kaimynei. Nepaisant to, kad Pentagonas atkakliai tvirtina, jog nesiuntė Ukrainai jokių naujų kovinių lėktuvų, „Foreign Policy“ pranešė, kad Rytų Europoje veikianti komanda, susijusi su Europos vadaviete, „padėjo išardyti sovietinių laikų lėktuvus Su-25 ir sraigtasparnius Mi-17, kad juos būtų galima išsiųsti į Ukrainą“.
Dažnai tai, kas nepasakyta, atskleidžia daugiau nei tai, kas pasakyta. Paskutiniame paskelbtame 775 mln. dolerių vertės JAV saugumo priemonių pakete Ukrainai Pentagono skaitomoje ataskaitoje buvo paprasčiausiai teigiama: „Tai – tik dalis JAV saugumo priemonių: Papildoma amunicija didelio judrumo artilerijos raketų sistemoms (HIMARS)“. Amunicijos tipas nenurodytas.
Dabar pasirodė pirmieji vaizdiniai įrodymai, leidžiantys manyti, kad Ukraina gali naudoti ATACMS arba kitą Vakarų tiekiamą amuniciją, apie kurią nėra kalbama.
Rugpjūčio 19 d. socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbtame vaizdo įraše matyti Ukrainos kariuomenės HIMARS su sumontuota paleidimo kapsule, kuri gerokai skiriasi nuo anksčiau pastebėtų transporto priemonių.
Pasak buvusio Italijos kariuomenės Alpių pajėgų vadavietės nario, artilerijos specialisto Thomaso Theinerio, HIMARS ir M270 MLRS platformų amunicija tiekiama dviem skirtingomis kapsulėmis. Pirmoji yra paleidimo kapsulė (angl. Launch Pod Container, LPC), kurioje yra šešios GMLRS raketos – kapsulę, kurią ukrainiečiai jau kelias savaites matė mūšio lauke. Antroji – tai korpuso paleidimo kapsulė (angl. Enclosure Assembly Launch Pod, EALP), kurioje yra viena ATACMS raketa, kurios iki šiol Ukraina nebuvo parodžiusi.
„EALP yra sąmoningai užmaskuoti, kad būtų paslėptas vertingas jų turinys“, – „Yahoo News“ sakė Th.Theineris. „Lockheed Martin“ gamykloje Kamdene jie atvežami su priklijuotais plastikiniais dangteliais ant kapsulės priekio ir galo, kurie nudažyti juodai ir ant kurių priklijuoti šeši netikri GMLRS paleidimo vamzdžio dangteliai. Kad dar labiau padidintų operatyvinį saugumą, kariai gali paprasčiausiai paslėpti ATACMS galinę dalį, uždėję tvirtą plokštę ant savo M142 HIMARS galinės dalies. Tai, ką matome šiame vaizdo įraše, yra pastarasis variantas.“
Rugpjūčio 19 d. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas Oleksijus Arestovyčius davė interviu Ukrainos naujienų agentūrai „Politika“, patvirtindamas, kad Ukraina iš tiesų turi tolimojo nuotolio artilerijos. O.Arestovyčius teigė, kad tai ne ATACMS, o „kita raketa“, kuri yra mažesnė ir greitesnė.
Žinomos tik dvi raketos, atitinkančios šį apibūdinimą.
Pirmoji yra ER-GMLRS, kuri yra ilgesnio nuotolio, sudėtingesnė šiuo metu Ukrainoje naudojamų M31 GMLRS raketų versija. Antroji – tikslaus smūgio raketa (PrSM), tikslesnė, sunkiau perimamas ATACMS pakaitalas, galinti skrieti iki 640 kilometrų dar didesniu greičiu.
ER-GMLRS gabenimui nereikia užmaskuotos technikos, o PrSM reikia, nes tai yra ATACMS „ant steroidų“, tik mažesnė, todėl vienoje HIMARS kapsulėje gali tilpti ne viena, o dvi raketos.
Bet kokiu atveju, panašu, kad Ukraina dabar šaudo ilgesnio nuotolio raketomis, kurių anksčiau nenaudojo. Ir visos jos, be abejo, yra iš kitos šalies. Pasak vieno buvusio CŽV pareigūno, „tai būtų vadovėlinis Vakarų slaptosios pagalbos pavyzdys“.
