Kapinės šunų prieglaudoje
Šią savaitę palaidotas pirmasis karys, kuris mėgino jėga nuversti Turkijos valdžią. Jo amžino atilsio vietos akmenuotoje vietoje nežymi joks paminklas, o pats kapas atrodo supiltas paskubomis, jo paviršius palygintas važinėjant ekskavatoriumi. Šalia – jau paruošta dar daugiau duobių.
Po liepos 15-osios nakties perversmo Turkijos valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (AKP) greitai pradėjo perversmininkams atsaką davusių protestuotojų pagerbimo procesus – planuoja paminklus, Stambulo Bosforo tilto (kur neginkluoti protestuotojai žuvo nuo karių rankų) pervadinimą į „Liepos 15-osios kankinių“. Naujos kapinės, įkurtos Stambulo mero Kadiro Topbaso nurodymu, tapo dar vienu kontraversišku punktu darbų sąraše.
„Tie, kurie eis pro šalį, laidys keiksmus“, – neseniai meras apie naujas kapines sakė per mitingą Stambulo centre. Po kelių dienų Turkijos laikraščiai paskelbė nuotraukas, kuriose – užrašas prie įėjimo „Išdavikų kapinės“. „Diyanet“, Turkijos religinių reikalų agentūra, užprotestavo dėl tokio ženklo (bet ne dėl pačių kapinių), teigdama, kad tai būtų nejautru gedinčių šeimų atžvilgiu. Jos nurodymu ženklas visgi buvo pašalintas.
Tačiau Stambulo valdžios požiūris į perversmininkus aiškus ir be ženklo – kapinės įkurtos miestui priklausančioje šunų prieglaudoje.
Balidžos gyventojai teigia nusivylę tokiu Stambulo valdžios sprendimu. „Negaliu patikėti, kad jie taip pasielgė. Jie net neklausė mūsų leidimo, – sakė vienintelės miestelio arbatinės savininkas Ramazanas Kayalis. – Net šunys prieglaudoje dabar bus apšmeižti dėl to.“
Kitas gyventojas apgailestavo ne dėl to, kad tokia vieta įkurta jo miestelyje, bet dėl to, kad ji išvis egzistuoja. „Kiekvienas žmogus turi turėti teisę į tinkamas laidotuves nepaisant jo praeitis, – sakė vienas darbininkas. – Niekada per visą istoriją mes nebuvo sukūrę kažko kaip šios kapinės.“
Iki gyvos galvos nuteistam 1980-ųjų perversmo organizatoriui Kenanui Evrenui mirus 2015 m., jam buvo surengtos valstybinės laidotuvės. Talatas Aydemiras, kuris du kartus nesėkmingai mėgino suorganizuoti maištus, ir kuriam 1964 m. buvo įvykdyta egzekucija, yra palaidotas šalies sostinėje Ankaroje.
Artimieji atsisakė kūno
Po nepavykusio perversmo Turkija yra kritikuojama už vykdomus valymus – sulaikyta daugiau nei 15 tūkst. žmonių, iš kurių bent 8 tūkst. oficialiai suimti; atleista daugiau nei 1,6 tūkst. kariuomenės personalo, tarp jų 40 proc. aukščiausių vadovų – 149 generolai ir admirolai; uždaryta 131 žiniasklaidos organizacija; išduoti arešto orderiai 89 žurnalistams; tarptautiniai stebėtojai teigia, kad sulaikytieji yra kankinami ir prievartaujami.
Tačiau net pirmojo palaidoto kario šiose kapinėse šeima jo negina. Pirmasis palaidotas perversmininkas – majoras Mehmetas Karabekiras, kuris vadovavo grupei karių, užėmusiai telekomunikacijų centrą Stambule. Turkijos žiniasklaida rašo, kad tai jis yra tas karys, kuris nufilmuotas nušaunantis neginkluotą protestuotoją, mėginusį kalbėtis su perversmininkais.
Tačiau net pirmojo palaidoto kario šiose kapinėse šeima jo negina.
Kaip atskleidė „Bellingcat“, susirašinėjimuose „WhatsApp“ programėle M.Karabekiras paskutinėmis panikos kupinomis perversmo valandomis nurodė kariams šaudyti į protestuotojų minią. „Sutraiškykite juos, sudeginkite juos... jokių kompromisų, – buvo rašyta žinutėje. – Aš šaudau, šaudau į minią.“ (Daugiau apie perversmininkų susirašinėjimus skaitykite čia)
Majoras vėliau buvo nukautas per susišaudymą su policija. Jo artimieji atsisakė pasiimti jo kūną. „Mano sūnus tapo žudiku – o jeigu tik jis būtų galėjęs žūti kaip kankinys, garbingai...“, – Turkijos žiniasklaidai sakė M.Karabekiro motina.
Gyventojai sako esantys vieningi kaip niekada
Ankara Vakarų kritikos sulaukė ne tik dėl valymų, bet ir dėl kalbų apie galimą mirties bausmės grąžinimą pučistams. Paskutinį kartą ji Turkijoje buvo įvykdyta 1984 m.
„Apgailestauju, bet toks likimas tinkamas perversmininkams“, – sako gretimo miestelio gyventojas Ismetas Hutukas, kuriam liepos 15-osios naktį buvo peršauta ranka.
I.Hutukas tikina, kad užsienio žiniasklaida pernelyg daug dėmesio skyrė R.T.Erdogano veiksmams po nepavykusio perversmo ir praleido progą parodyti, kaip susivienijo visa šalis.
Jis pasakoja, kad išgirdęs žinias iš pradžių negalėjo patikėti, kad vyksta perversmas, bet pamatęs prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą kalbantį per televiziją vyras pasiėmė du savo sūnus ir išvyko į oro uostą šalia Stambulo. Jis kartu su šimtais kitų civilių užstojo kariams kelią į oro uostą.
„Mačiau, kaip tiesiai prieš mano sūnų nušaunama moteris. Mažiausiai dešimt žmonių žuvo“, – prisimena jis.
I.Hutukas, kuris sako esantis Turkijos kraštutinės dešinės Nacionalistų judėjimo partijos rėmėjas, tikina, kad užsienio žiniasklaida pernelyg daug dėmesio skiria R.T.Erdogano veiksmams po nepavykusio perversmo ir praleidžia progą parodyti, kaip susivienijo visa šalis.
Kaip pažymi ir „Foreign Policy“ žurnalistas, solidarumas šalyje tikrai juntamas ir matomas – didžiosios partijos surengė bendrus mitingus, kuriuose pasmerkė perversmą, ilgamečiai politiniai priešininkai pradėjo politinį dialogą. Tuo tarpu Guleno judėjimas tapo patogiu atpirkimo ožiu – ir valdžiai, ir opozicinėms partijoms.
Visgi, tokia vienybė – apgaulinga ir galinti maskuoti R.T.Erdogano užmojus įgyvendinti savo Osmanų imperijos ambicijas.
„Mes stojome visi kartu prieš perversmą, – sako Balidžos taksistas. – Bet tai ilgai negali tęstis.“
Žmonės liovėsi galvoję. Dabar einame negera linkme. Visiškai negera, – sakė vyras.
Jis sveikina bandymą užgniaužti Guleno judėjimą ir atmeta įtarimus, kad per masinius areštus suimami žmonės, nesusiję su perversmu, bet tiesiog neparankūs šalies valdžiai. Tačiau vyras nerimauja, ką simbolizuoja naujosios kapinės.
„Žiniasklaida paskambina šeimai ir klausia – jūsų sūnus yra išdavikas, ar pasiimsite jo kūną? Kaip tu gali atsakyti ką nors kitą, o ne „ne“? Žmonės yra labai išsigandę“, – sako jis.
„Ir dabar žmonės šaukia, kad reikia grąžinti mirties bausmę, pakarti juos, – pridūrė taksistas. – Žmonės liovėsi galvoję. Dabar einame negera linkme. Visiškai negera.“
