Būdamas 23 metų, Gora ruošėsi ramiam nuobodokam valstybės tarnautojo gyvenimui Mariupolyje. Tačiau Rusijos invazija visiškai pakeitė jo ateities planus.
„Vasario 24 dieną, kai jie užpuolė, man iškart buvo paskelbta parengtis“, – pasakoja vyras.
Su neperšaunama liemene ir kalašnikovu jis buvo išsiųstas į patikros postą, kad į miestą nepatektų šnipų.
Padėtis jo gimtajame mieste sparčiai blogėjo. Maskvos kariai, atvykstantys iš Krymo ir iš Rusijos, sparčiai stūmėsi pirmyn ir greitai apgulė uostą.
„Iš pradžių jie bombarduodavo tik raketomis. Tada priartėję ėmė smūgiuoti artilerija, o paskui minosvaidžiais. Buvo tikras pragaras“, – prisimena vyras.
Gora buvo paskirtas į dalinį, kuris padėjo su darbų gausa vos susidorojantiems ugniagesiams surinkti aukas ir laidoti žuvusiuosius.
„Mes juos laidojome masiniuose kapuose, užrašydami vardus.“
Kiek civilių jis taip palaidojo? „Pamečiau skaičių.“
Savo automobiliu Gora važinėdavo per nusiaubtą Mariupolį. Naktį jis glaudėsi policijos komisariate, kur pamainomis su kitais prižiūrėjo kulkosvaidį ant stogo – visiškoje tamsoje, nes kovo 1 dieną buvo atjungta elektra. Miegoti buvo sunku, nes vis griaudėdavo sprogimai
Kovo 9-ąją įvykdyta ataka prieš gimdymo namus buvo šokas visiems.
„Ten supratome, kad nebėra jokių ribų. Kovo 10-ąją jokios ankstesnės taisyklės jau nebegaliojo. Jo automobilis buvo sugadintas. „Kai kurias miesto dalis jau buvo užėmę rusai. Jie šaudė į bet ką, iš akies“, – pasakojo vyras.
Jis norėjo eiti į Azovo pulką, kuriame jo brolis tarnavo dvejus metus. Apie tą brolį šiuo metu nėra jokių žinių. Tačiau įstoti į kariuomenę, kai esi policijoje, sudėtinga.
Svylančios mėsos kvapas
Tą pačią dieną jo tėvas žuvo nuo sviedinio, kai buvo išėjęs paieškoti ko nors valgomo. Iš dvidešimties butų jo pastate Metalurgove tik keturi liko neapgadinti.
Nepaisant visko, jis ir toliau kaip galėdamas stengėsi padėti žmonėms, net lyjant bomboms. Jis matė „Azovo“ kovotojus, kurie tęsė kovą. Jis pats vis eidavo ieškoti vandens, kurio visur trūko ir benzino, kad prireikus galėtų išvykti.
Gora bandė išsiurbti jų iš sulaužytų automobilių, bet nesėkmingai. „Per penkiolika dienų prilašinau du litrus“, – juokiasi jis.
Visa laimė, kaimynas jam pasiūlė 40 litrų. Kovo 23 dieną miestas jau buvo beveik visai okupuotas. „Nuėmiau nuo savo uniformos antpečius ir kitus skiriamuosius ženklus, kad ji būtų panašesnė į ugniagesio. Tada susodinau šeimą automobilį – ruošėmės bėgti.“
Gatvėse buvo pavojinga – okupantų pajėgos filtravo gyventojus, atrinkdami kai kuriuos trėmimui.
Gorai pasisekė – regis, pirmajame patikros punkte karius įtikino jo ugniagesio pseudouniforma.
Deja, netrukus jį atpažino viena policininkė iš Mariupolio.
„Ji nenorėjo manęs išduoti, tačiau tiesiog šiltai mane pasveikino ir to pakako – rusai jau ją stebėjo ir visi jos pažįstami buvo įtariami. Taigi buvau sustabdytas ir suimtas“, – prisimena Gora.
Drauge su juo buvo sulaikyti dar šeši kariai ir du policininkai.
„Labai išsigandau, nežinojau, ką daryti. Juos nuvežė į Voldanską ir uždarė mažoje kameroje – dvylika žmonių dviem asmenims skirtoje kameroje. Sulaikiusieji kariai jį mušė.“
„Gaudavome gerti ir valgyti tik tiek, kad nenumirtume. Šaltis buvo siaubingas“, – prisimena vyras.
Labai greitai jie buvo perkelti kitur, į Starobečevę, kur jų laukė Rusijos slaptosios tarnybos FSB agentai, tardę valandų valandas.
Sprendimas vaidinti išdaviką ir kolaborantą
Vėliau kartą jis buvo atgabentas į Donecką, kad būtų perduotas tarnyboms, „kovojančioms su organizuotu nusikalstamumu“. Jam nebebuvo taip baisu – per mažiau nei savaitę jis spėjo virsti „zeku“ – taip vadinami Rusijos lagerių kaliniai.
„Turi būti ramus, mandagus ir niekada neprotestuoti. Visų pirma – šiukštu nekalbėti ukrainietiškai, nė žodžio, kitaip būsi sumuštas“, – pasakoja Gora.
Donecke sąlygos buvo atšiauresnės. Ten belaisvius negailestingai tardė. Suimtieji vienas po kito būdavo išvedami iš kameros „apklausoms“. „Apklausoms“ vadovavo prokuroras iš Rusijos.
„Man viskas praėjo ne per blogiausiai“, – tyliai pasakojo Gora. Kita vertus, kariškiams tie tardymai baisūs.
„Jie buvo mušami ir kankinami elektra. Jiems grįžus į kalėjimą, jausdavosi svylančios mėsos kvapas“, – teigė jis.
Gora ten praleido šešias dienas, kol galiausiai buvo priskirtas „karo belaisvio“ kategorijai, o tai reiškė, kad jis bus perkeltas į kitą sulaikymo įstaigą. Pirmiausia kaliniai buvo nuvežti į ligoninę, kur buvo patikrinti, ar neturi tuberkuliozės požymių.
Galiausiai jis atsidūrė Olenivkoje, didelėje pataisos darbų kolonijoje. Vos atvykęs su dar dvidešimčia tokių pat nelaimėlių, jis buvo sumuštas. „Mus mušė geležiniais strypais ir lazdomis 10 minučių, iš visų jėgų.“ Vėliau buvome įmesti į savotišką požemį be šviesos.
Georgesas negalėjo pajudėti tris dienas, jis neteko dviejų dantų. Po šios „pasveikinimo“ ceremonijos, įprastos gulaguose, kad iš karto būtų užgniaužta bet kokia mintis apie maištą, jis grįžo į savo kamerą
Pastatas buvo dar nebaigtas, košiamas vėjų. Nuo tada prasidėjo 1200 sulaikytųjų gyvenimo kalėjime rutina, kurią pertraukdavo tik skambučiai ir prastas maistas. Ir nuobodulys.
Tačiau balandžio pabaigoje į įstaigą atvyko „pareigūnai“ ir pasiūlė jiems prisijungti prie separatistinės Donecko „valstybės“ policijos pajėgų.
„Žinoma, atsisakėme“, – sako Gora.
Tačiau po kurio laiko pas juos atėjo sargybinis, „kuris buvo žinomas kaip simpatizuojantis ukrainiečiams“. „Jis patarė mums sutikti su pasiūlymu, nes tai buvo vienintelis būdas pabėgti“. Gora paklausė. „Man pavyko.“
Gegužės 29 dieną, 22 valandą, į kareivines įsiveržė sargybiniai. „Mus sustatė į eilę, o paskui perskaitė vardų sąrašą – vienas tų vardų buvo Gora. Jis laisvas, išmestas į naktį, tik su kelnėmis ir marškinėliais.
Pasiekti Donecką ir jo naująją policijos nuovadą nebuvo lengva, bet jam pavyko. Ten jam grąžino pasą ir, svarbiausia – telefoną. „Būtent jo man ir reikėjo.“
Per socialinius tinklus jam pavyko susiorganizuoti skrydį į Rusiją, Lietuvą, o paskui – į Ukrainą. Pasinaudodamas administraciniu chaosu, jis tris dienas slapstėsi pas proukrainietiškus separatistinės Donecko respublikos partizanus. „Dėl manęs jie rizikavo savo gyvybe.“ Ten jis ir organizavo savo kelionę.
Vienas sunkvežimio vairuotojas „iš patriotizmo“ sutiko nuvežti jį iki sienos, o tada rusai pažadėjo nuvežti jį prie Europos Sąjungos paribio.
Šį kartą baimės būti suimtam nebuvo, bet reikėjo pinigų: teko sumokėti 500 eurų. Tada beliko kirsti sieną tarp Donbaso ir Rusijos.
„Nusprendžiau vaidinti išdaviką ir kolaborantą.“ FSB agentas jo daug klausinėjo. „Jis labiausiai domėjosi mano broliu ir „Azovo“ pulku. Jis norėjo sužinoti, ar aš juos pažįstu. Atsakiau, kad ne, kad tiesiog esu bendrapavardis ir tik noriu į Maskvą...“ Po penkių valandų agentas jį paleido. „Manau, kad jis palaikė mane kolaborantu.“
Laisvė
Rusiją jis kirto per dvi dienas, beveik vienu ypu. Tai, ką matė, jį šokiravo. „Visur mačiau raidę „Z“ – Rusijos kariuomenės simbolį. Tačiau greitai pamatai, kad ji nenupaišyta spontaniškai. Toji „Z“ visur vienoda, nupiešta taip pat.“
Pakeliui į jį, ukrainietį, žiūrėta kreivai, bet jam tai nerūpėjo, mintys sukosi apie kitą žingsnį – sieną su Lietuva. Jis ten atvyko apie vidurdienį ir buvo nedelsiant nuvestas pas FSB pareigūną. „Buvau paruošęs melą, kad važiuoju pas savo tėvus į Vokietiją, bet agentas tik nusišypsojo ir pasižiūrėjo į laikrodį. Jis beveik nieko nesakė ir padėjo antspaudą mano pase.“
Gora nuėjo toliau – patraukė Lietuvos pasieniečių link.
„Toliau eiti tiesiog nebegalėjau. Atsisėdau ant žemės ir verkiau. Muitininkas atvažiavo manęs pasiimti“, – prisimena vyras.
Daugiau detalių apie patekimą į Lietuvą jis nepateikė.
Pagaliau jis laisvas. Po kelių dienų jis pasiekė Varšuvą, o tada patraukė į Ukrainą. Dnipre jis prisistatė policijai, iš kurios buvo „dingęs“, ir vėl apsivilko uniformą. Birželio mėnesį jis pasiekė Slovjanską, kur šiandien su šalmu ir ginklu rankoje vėl stebi priešo judesius.
Lietuva pabėgėlių kelyje
Organizacijos „Freedom House“ atstovas Lietuvoje Vytis Jurkonis teigia, kad Lietuva tapo stotele daugybei karo pabėgėlių su skirtingais likimais. Tačiau jie traukė ir į kitas šalis.
„Didžiausias srautas, suprantama traukė link Lenkijos sienos, taip pat Slovakijos, Vengrijos, Moldovos pasienio, bet buvo ir bėgančių į Baltarusijos teritoriją, buvo traukusių ir į Rusijos pusę, buvo net ir bandžiusių plaukti jūra. Ir visa tai dažniausiai nerodė jokios geopolitinės orientacijos, o tiesiog pastangas trauktis į artimiausią saugesnę teritoriją“, – 15min sakė V.Jurkonis.
Pasak V.Jurkonio, milžiniškų ukrainiečių eilių būdavo ir Latvijos pasienyje.
„Jų istorijos irgi labai įvairios – dalis bėgo iš Mariupolio ar kitų Ukrainos teritorijų, kiti jau gana senokai gyveno Rusijos Federacijoje, bet nebesijautė saugiai, dalis turėjo kelionės dokumentus, o kiti kartais net ir gimimo liudijimą sunkiai sukrapštydavo. Tame sraute buvo ir Rusijos piliečiai, kurie nepaisant rizikų bandė padėti Ukrainos pabėgėliams ir taip susilaukė Rusijos tarnybų dėmesio“, – teigė jis.
„Žmonių likimai ir specialybės irgi labai įvairūs – teko susidurti su vieno gana žymaus Ukrainos sportininko šeima, su žmogaus teisių organizacijos savanoriais, su namų šeimininke, kuri tiesiog globojo atvykstančius ukrainiečius“, – prisimena jis.
Pasak V.Jurkonio, dauguma jų, jei tik keliaudavo per Lietuvos Respubliką, vienaip ar kitaip sulaukdavo Lietuvos pareigūnų supratingumo ir bendradarbiavimo.
