Rusijos pastangos kuo labiau įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose paprastai aptariamos karybos arba ekonomikos kontekste. Maskvos įsikišimas į Sirijos konfliktą 2015-aisiais, kuriuo siekta padėti Basharui al-Assadui išsaugoti režimą, leido jai sustiprinti ryšius su Iranu ir įvaryti pleištą tarp Turkijos ir Jungtinių Valstijų. Pastaraisiais metais per prekybą ginklais ir investicijas Rusija suartėjo ir su ilgamečiais Vašingtono sąjungininkais Persijos įlankoje.
Pasak rašinio autoriaus, dabar Maskvos dėmesys nukreiptas į politiškai taikaus islamo propagavimą. Koks sutapimas, kad kaip tik tuo pačiu metu kai kurios arabų valstybės irgi daro viską, kad užkirstų kelią islamizmui.
R.Kadyrovas – didžiai laukiamas svečias
Rusijos emisaras nuosaikiojo islamo įtvirtinimo reikaluose – Čečėnijos Respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas. Jam pasipriešinimas islamiškajam ekstremizmui – karo Čečėnijoje, kuriame pats kovojo Maskvos pusėje prieš čečėnų separatistus, tęsinys.
Vienas pirmųjų rusų ir arabų religinės bičiulystės pavyzdžių – 2016 m. rugsėjo mėn. Čečėnijos sostinėje Grozne R.Kadyrovo surengta tarptautinė islamo ekspertų konferencija. Prie šios konferencijos rengimo prisidėjo religiniai lyderiai, palaikantys artimus ryšius su Egipto ir Jungtinių Arabų Emyratų – dviejų valstybių, kurių laikysena politinio islamo atžvilgiu, kaip žinoma, yra itin priešiška, – vyriausybėmis. Renginyje dalyvavo ir dvasininkų iš Sirijos. Susirinkusiuosius mažai domino salafizmas – fundamentalistinė islamo atšaka, oficialiai praktikuojama Saudo Arabijoje, todėl konferencija vertinta kaip bandymas izoliuoti šią šalį.
Tiesa, Maskvos santykiai su Saudo Arabija – sparčiai taisosi, pastebi H.Hassanas. Šaltinių duomenimis, 2017 m. spalį viešėdamas Maskvoje, Saudo Arabijos karalius Salmanas bin Abdulazizas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu gvildeno islamo prozelitizmo (siekio patraukti kitus į savo tikėjimą) Rusijoje temą. Saudo Arabijos ir Rusijos pareigūnai rusų ekspertui Vašingtone Teodorui Karasikui sakė, esą karalius sutiko nutraukti mečečių finansavimą ir taip stabdyti agresyvų islamo skleidimą. Panašiai Rijadas pasielgė praėjusių metų vasarį, nusišalindamas nuo didžiausios Belgijos mečetės, garsėjusios ekstremistų ugdymu, kontrolės.
H. Hassanas atkreipia dėmesį: R. Kadyrovas Saudo Arabijoje sutinkamas taip, tarytum būtų karališkosios šeimos narys. Jam net leista apsilankyti pranašo Mahometo kambaryje – vietoje, į kurią įleidžiami tik ypatingi svečiai. Ir nors pats R. Kadyrovas išpažįsta sufizmą, – islamo formą, kurią Saudo Arabijos salafistai laiko iškreipiančia ir paniekinančia pačią religijos esmę – jam leista pranašo kambaryje atlikti sufistų ritualus.
Pasak straipsnio autoriaus, šis epizodas rodo, kad nors R. Kadyrovo ir jo globėjų Saudo Arabijoje pasaulėžiūrą skiria ryškios religinės schizmos, Rusijos ir Saudo Arabijos santykiams tai netrukdo. R. Kadyrovas asmeniškai susidraugavo su daugeliu arabų lyderių, tarp kurių ir artimi amerikiečių sąjungininkai – Saudo Arabijos sosto įpėdinis princas Mohammedas bin Salmanas ir Abu Dabio karališkasis princas Mohammedas bin Zayedas.
Rusija nenori nemalonumų šalies viduje
H. Hassano manymu, dabartinį Rusijos dėmesį islamui lemia keletas veiksnių, iš kurių bene svarbiausias – susirūpinimas padėtimi šalies viduje. Musulmonai sudaro beveik 15 proc. Rusijos gyventojų. Šiaurės Kaukazo srityje, kur dauguma gyventojų – musulmonai, Maskvai teko malšinti jau du religinio ir nacionalistinio pobūdžio sukilimus. Sirijoje ėmus siautėti grupuotėms „Islamo valstybė“ ir „Al-Qaeda“, Maskvos nerimas dėl ekstremizmo grėsmės dar labiau sustiprėjo, ypač atsižvelgiant į tai, koks svarbus minėtose grupuotėse buvo džihadistų iš Šiaurės Kaukazo vaidmuo.
Praėjus trims savaitėms po to, kai 2015 m. rugsėjo mėn. Rusija pirmą kartą ėmėsi veiksmų Sirijoje, V. Putinas paragino Rusijos islamo lyderius laikytis pozicijos, priešiškos ekstremizmui. „Jų ideologija yra paremta melu, atviru islamo iškraipymu, – sakė jis. – Jie mėgina užsiverbuoti sekėjų ir mūsų šalyje.“
Gali būti ir taip, rašo H. Hassanas, kad vienas iš Rusijos tikslų – paneigti visuotinį įsitikinimą, jog Maskva yra iš principo priešiška islamui (dėl vis dar jaučiamų Rusijos invazijos į Afganistaną padarinių) arba, jei konkrečiai, – sunizmui (kadangi šalis siejama su Iranu ir jo įgaliotiniais). „Tarptautiniu lygmeniu daroma prielaida, kad Maskva išnaudoja Čečėnijos faktorių, siekdama neutralizuoti kritiką, esą Rusija – šiitiškojo aljanso dalis, – sakė politikos analitikas, Rusijos Artimųjų Rytų strategijos ekspertas Jurijus Barminas. – Vienas iš pavyzdžių – čečėnų karo policija Sirijoje. Be to, čečėnai atlieka Didžiosios mečetės atstatymo darbus Alepo mieste, o tai gali būti vertinama kaip bandymas įsiteikti Sirijos sunitų bendruomenei.“
Rusija – ne JAV, o Čečėnija – „sėkmės modelis“
Dar vienas tokį Rusijos elgesį paaiškinantis veiksnys – siekis parodyti, kokia ji gera, palyginti su Jungtinėmis Valstijomis. Rusijos įsitraukimas į islamo reikalus tapo labiau apčiuopiamas, bent jau Artimuosiuose Rytuose, 2016 m., kai Vakarų pasaulį apėmė ūmios antimusulmoniškos nuotaikos. Amerikos politiniuose forumuose staiga pradėjo lietis antimusulmoniška retorika, už kurios autorystę, kaip žinoma, atsakingi Rusijos troliai ir botai, rašo H. Hassanas.
„Rusija nemažai investuoja į tai, kad skleistų mintį, jog ji – ne Amerika, kad ji – ne prieš islamą ir gali pasiūlyti nuosaikią alternatyvą, o jos įrankis visame tame – Ramzanas Kadyrovas ir čečėniškasis modelis, – sakė vienas čečėnų kilmės politikos analitikas. – Čečėnijos vardas regiono žmonėms jau pažįstamas.“
Anot H. Hassano, arabų lyderiai partnerystės su Rusija neatsisako iš dalies dėl to, kad vertina patį R. Kadyrovą.
„Bičiuliškų santykių mezgimą Artimuosiuose Rytuose, visų pirma – Persijos įlankos regione, Ramzanas Kadyrovas iškėlė vienu iš savo pastarųjų metų prioritetų. Čečėniją R. Kadyrovas piešia kaip nepriklausomą islamišką valstybę“, – teigia Gruzijoje reziduojantis politikos analitikas, Sirijos, Rusijos ir Kaukazo ekspertas Neilas Haueris ir priduria, kad R. Kadyrovas yra pasirengęs su arabų ir Persijos įlankos valstybių lyderiais pasidalyti patirtimi, įgyta malšinant vietinių islamistų keliamus neramumus.
Rusijos įtaka tik stiprės
Pastangų, nukreiptų prieš politinį islamą ir salafizmą, mastas arabų pasaulyje dar niekada nebuvo toks kaip dabar, rašo H. Hassanas. Kai kurios Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys bendradarbiauja glaudžiau nei bet kada anksčiau, siekdamos pažaboti ekstremizmą ir įskiepyti vietos gyventojams naują supratimą apie džihadistų rengiamus gatvių protestus, kurie yra didelė kliūtis siekiant socialinės santarvės.
Net Sirija, artima Rusijos bendražygė, kuri dar neseniai buvo izoliuota daugelio savo kaimynių, galėtų tapti šių pastangų dalimi. Antai Damaskas jau priėmė įstatymą, kuriuo šalies valdžios institucijos įpareigojamos sistemingai kovoti su politiniu islamu ir vahabizmu (Saudo Arabijoje praktikuojamu salafizmu) įvairiuose valstybės ir visuomenės sektoriuose.
Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų šalys gali nesutikti su mintimi, jog islamistai ir salafistai yra ne ką mažiau pavojingi už džihadistų kovotojus. Tačiau Rusija, pasak H. Hassano, kartu su arabų šalimis dabar propaguodama atskirą nuosaikiojo islamo kryptį, savo poziciją regione, tikėtina, įtvirtins stipriau, negu tai padaryti jai pavyktų vien ekonominėmis ir karinėmis priemonėmis.
