A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) ir seserinė bavariškoji Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) dėl migracijos politikos nesutarė ir anksčiau. Bet atsargūs burbėjimai šią savaitę virto tikromis kautynėmis.
Ant kortos – ir Vokietijos didžiosios koalicijos, ir konservatyvių politinių jėgų bloko, jau daug metų dominuojančio šalies politikoje, stabilumas.
Į bokso ringą A.Merkel ir H.Seehoferį išstūmė kanclerės atsisakymas palaiminti vidaus reikalų ministro planus pasiųsti kai kuriuos prie Vokietijos sienos atsidūrusios pabėgėlius ten, iš kur jie atėjo – jų neįsileisti.
Dešinieji pykstasi
„Nelegalią imigraciją laikau vienu didžiausių iššūkių Europos Sąjungai, todėl manau, kad neturėtume veikti vienašališkai, nesikonsultuodami“, – ketvirtadienį pareiškė A.Merkel.
Kivirčas bent formaliai kilo dėl klausimo, ar Vokietija turėtų neįsileisti pabėgėlių, kurie yra pasiprašę prieglobsčio kitose ES šalyse. A.Merkel tokiam siūlymui nepritaria, nes mano, kad jis galėtų sugriauti Europos atvirų sienų politiką – esą Vokietijos kaimynės būtų priverstos atnaujinti patikras pasienyje.
Vis dėlto nesutarimų šaknys – ne šioje gana siauroje problemoje, o platesnėje A.Merkel migracijos politikoje. Jai CSU priešinasi jau keleri metai.
Net jei CDU ir CSU pasiektų kompromisą, ginčas jau atskleidė, kad Vokietijos centro dešinieji smarkiai susiskaldę.
Negana to, ketvirtadienį, kai ir įvyko dramatiškas politinis spektaklis, prireikė net sustabdyti Bundestago posėdį – kad koalicijos partijos persigrupuotų. Paaiškėjo, kad A.Merkel pozicija nepasitenkinimą pareiškė ir keli krikščionys demokratai.
Nors galiausiai CDU stojo į kanclerės pusę ir per partijos deputatų susirinkimą tik keli sukritikavo A.Merkel, susirinkime CSU delegatai, kaip paprastai, nedalyvavo. Tai irgi daug sakantis ženklas.
Tiesa, kadangi ant plauko kybo visos vyriausybės likimas, jos griūtis bent dabar menkai tikėtina. Vis dėlto, net jei CDU ir CSU pasiektų kompromisą, ginčas jau atskleidė, kad Vokietijos centro dešinieji smarkiai susiskaldę.
Ir sutaikyti šias politines jėgas bus labai sunku – bent tol, kol A.Merkel eis kanclerės pareigas.
Atsisuko į radikalus
Daugelis į Vokietiją pastaraisiais metais atvykstančių prieglobsčio prašytojų pirmiausia į šalį stengiasi patekti įžengdami į Bavarijos žemę. Atvykėlių srautui vis augant, CSU pradėjo maldauti A.Merkel sugriežtinti sienų kontrolę – partija net pagrasino kreiptis į Vokietijos Konstitucinį Teismą.
Galiausiai A.Merkel įsiklausė į šiuos prašymus, tačiau šaltukas kanclerės ir CSU lyderio H.Seehoferio, kuris A.Merkel veiksmus yra pavadinęs „kapituliaciniais“, santykiuose išliko.
H.Seehoferis, kuris naujojoje koalicinėje vyriausybėje yra vidaus reikalų ministras, netrukus ėmė reikalauti, kad į Vokietiją atvykstančių ir čia priimamų pabėgėlių skaičiui būtų uždėtos „lubos“.
A.Merkel „luboms“ nepritaria, bet kadangi jai buvo reikalinga CSU parama vasarį derantis su socialdemokratais dėl koalicijos, kanclerė ir vėl nusileido – susitarta dėl gana kuklaus 200 tūkst. žmonių limito.
Ir nors pabėgėlių į Vokietiją atvyksta gerokai mažiau nei anksčiau (iki balandžio atvyko tik 64 tūkst.), CSU reikalauja dar daugiau nuolaidų.
Taip yra dėl to, kad partija, kuri Bavariją beveik be pertraukų valdo nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, su nerimu laukia spalį vyksiančių šios žemės rinkimų – apklausos rodo, kad CSU gali prarasti absoliučią daugumą.
Daug bavarų nusivylę federalinės vyriausybės vykdoma migracijos politika – nemažai jų dabar balsuoja už kraštutinių dešiniųjų partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).
>>>
CSU pusėje – visuomenė. Du trečdaliai vokiečių sutinka su CSU pozicija, kad pabėgėlius reikia stabdyti prie šalies sienos.
Tačiau tiek CDU, tiek koalicijos partneriai socialdemokratai nenusileidžia. Socialdemokratų partijos vadovė Andrea Nahles net pareiškė, kad Markusas Soederis, Bavarijos žemės vadovas, „elgiasi kaip Donaldo Trumpo bonsas“.
„Neleisime, kad visa Vokietija ir Europa taptų Bavarijos žemės vyriausybę apėmusios panikos įkaitėmis“, – pridūrė A.Nahles.
Vokietijos finansų ministras socialdemokratas Olafas Scholzas taip pat užsiminė, kad tolesnės intrigos koalicijoje gali baigtis liūdnai.
„Vadovavimas mūsų šaliai nėra „Sostų karų“ (Game of Thrones) serija, tai rimtas dalykas, – parašė ministras socialiniame tinkle „Twitter“. – Visi susiję asmenys neturėtų to pamiršti.“
Apžvalgininkai mano, kad prieš žemių rinkimus CSU elgiasi lyg ir teisingai – Bavarijos rinkėjams rodoma, kad partija nepriklauso nuo A.Merkel ir CDU. Tačiau tokia taktika gana rizikinga.
Atvirai mesdama pirštinę kanclerei dėl migracijos politikos, CSU iš esmės signalizuoja, kad partijai ilgaamžis aljansas su CDU nėra toks svarbus – kaip ir dalyvavimas didžiojoje koalicijoje su socialdemokratais.
CSU – regioninė partija, bet jos draugystė su didesne CDU išpučia politinės jėgos galią. Tad A.Merkel sąjungininkai mano, kad būtent baimė netekti įtakos nuramins bavarus. Be to, jei CSU sugriautų koaliciją, šalyje pasigirstų kaltinimai partijai vėl panardinus Vokietiją į politinį chaosą.
Juk vokiečiai iš esmės ką tik – pernai rugsėjį – balsavo, o vyriausybė buvo sudaryta tik po šešių mėnesių sudėtingų derybų. Dar vienos kelionės prie balsadėžių rinkėjai tikrai nenori.
