Kombatas: „Kulkas išimdavo be nuskausminamųjų“
Mes, žinoma, ruošėmės karui: taip buvo lengviau. Žinoma, ne tokiam karui, o nedideliam karui. Buvo sunku, kai žuvo pirmasis mūsų grupės vaikinas. Valandą negalėjau galvoti apie nieką kitą. Antroji mirtis, kuri buvo sunki, buvo mano geriausio draugo mirtis. Tai buvo smūgis. Kitos mirtys jau buvo priimamos ramiai.
Mariupolyje viskas tapo taip nerealu, kad atrodė kaip "Battlefield" kompiuteriniame žaidime: skraido lėktuvai, visur šaudo, tankai, sraigtasparniai, artilerija, vyksta mūšiai mieste, tave ištraukia pro langą sužeistą, veža... Buvo du pasirinkimai – arba sutrinki, išsigąsti ir užsisklendi, arba viską paleidi ir plauki pasroviui. Kaip sakė mano draugas, „tiesiog stebim“. Džiaugiausi, kad mano žmona saugi – man nereikėjo dėl to nerimauti. Todėl viską paleidau ir tiesiog dirbau savo darbą.
Mariupolyje viskas tapo taip nerealu, kad atrodė kaip kompiuteriniame žaidime.
Mūsų grupė gyveno šia akimirka: atsibudo, pavalgė, jei buvo ką valgyti – puikuu! Išėjo, atliko sėkmingą operaciją – šaunu! Jei operacija pavyksta gerai – mėgaujiesi akimirka, jei nepavyksta – nesimėgauji. Gyvenate čia ir dabar ir negalvojate apie ateitį. Kai mus pradėjo pasakoti apie deblokadą, mes apie tai visai negalvojome. Kai mums pasakė, kad esame apsupti, apie tai taip pat negalvojome. Galvojome tik apie savo darbą. Tačiau ne visiems tai pavyko.
Mariupolio gynybą laikiau iki balandžio pradžios. Tai buvo miesto mūšiai, po kurių buvau sužeistas. Į „Azovstal“ patekau kovo 26 d. Balandžio 15 ir 16 d. prasidėjo gamyklos teritorijos gynyba, kai visi persikėlė į ją.
Būdami bunkeryje tarp sužeistųjų kentėjome nuo maisto stygiaus. Turėjome kruopų, bet kai į vieną įėjimą pataikė lėktuvo bomba, o valgykla, kurioje galėjome gaminti maistą, buvo sunaikinta, likome tik su nevirtomis kruopomis. Valgėme tai, kas buvo paruošta netoliese esančiame bunkeryje, esančiame už 1 km nuo mūsų. Vaikinai nešė maistą statinėse, o tai galėjo užtrukti iki valandos: trukdė nuolatinės oro atakos, raketos, bombos ir artilerija.
Pusryčiams, pietums ir vakarienei valgydavome po pusę stiklinės košės ir gabalėlį lašinių, kurių kartais duodavo.
Pusryčiams, pietums ir vakarienei valgydavome po pusę stiklinės košės ir gabalėlį lašinių, kurių kartais duodavo. Į pabaigą vandens atnešdavo iš upės, geltono. Mes jį gėrėme ir nuolat ėjome į tualetą.
„Azovstal“ gynyboje nedalyvavau: buvau sužeistas. Tačiau gamyklą gynę vaikinai sakė, kad tai buvo labai sunku: vienintelė aukštuma buvo Šlakų kalnas, kurį priešas jau buvo užėmęs. Tai buvo aukščiausia vieta, iš kurios buvo galima gerai matyti gamyklą. Visos pozicijos buvo apšaudomos, o judėjimą buvo lengva stebėti. Virš mūsų nuolat skraidė kvadrakopteriai, o naktį – dronai su termovizoriais.
Balandžio 15 d. buvo paskutinis mūsų vaikinų išėjimas į „Azovstal“. Mus, pirmąją grupę, išvedė gegužės 16 d. Mėnesį vaikinai laikė gynybos liniją sudėtingiausiomis sąlygomis – be maisto ir normalaus vandens. Vyrų, galinčių vykdyti kovines užduotis, buvo katastrofiškai mažai. Dauguma – sužeisti, žuvę, kontūzyti arba tie, kurie bijojo išeiti iš bunkerių: karas daugelį vedė iš proto.
„Azovstal“ gynybą laikė superherojai. Rusijos žiniasklaida pateikė informaciją, kad iš gamyklos išėjo 2 000 žmonių, jie esą dar ilgai galėjo ją ginti. Tačiau iš tiesų, jei atmesime sužeistuosius, moteris, žuvusiuosius ir tuos, kuriuos karas palaužė, liko labai nedaug vaikinų, kurie buvo viršuje ir gynė „Azovstal“. Ypač gegužę.
Pabaigoje labai trūko vaistų. Gydant šviežias žaizdas buvo pjaustomos paklodės, skalbiamos ir tiesiog kišamos į žaizdas. Nebuvo ir rimtos narkozės ar nuskausminamųjų: šalia manęs gulėjo kovotojas su nutraukta koja. Tiesiog nuskausmino vietą aplink žaizdą ir pjovė kaulą.
Buvo atvežta sužeistų vyrų, kurie dar galėjo kalbėti ir pasakyti savo vardus, bet gydytojai suprato: tai „200-asis“ (miręs, – red. past.). Ir ne dėl sunkios žaizdos, o dėl to, kad nebuvo kuo jo išgelbėti.
Į pabaigą visiškai nebuvo jokių vaistų. Turėjome vaikiną šaukiniu Vikipedija, kuriam buvo nuplėšta koja virš kelio. Jis gulėjo ant stalo, jau merdėjo, gydytojai pasakė, kad nebegali jo išgelbėti. Laimei, su mumis buvo vienas iniciatyvus gydytojas. Jis liepė visiems, turintiems antrą plius kraujo grupę, kuo greičiau duoti kraujo. Vaikinai surinko kraują į didelį švirkštą ir supylė jį į Vikipediją. Gulėjau šalia jo, stebėjau, kaip gydytojas atlieka savo manipuliacijas, ir vaikinas stebuklingai išgyveno. Dabar Vikipedija jau iškeistas.
Mūsų medikams teko neįtikėtinas darbo krūvis. Būdavo ir taip, kad jie nemiegodavo po dvi paras: sužeistųjų antplūdis nesiliovė. Vaistų nebebuvo, viskas buvo daroma iš mėšlo ir pagalių, ir taip jie gelbėjo vaikinų gyvybes.
Dvasiškai buvimą „Azovstal“ kiekvienas išgyveno skirtingai. Daug kas priklauso nuo mkompanijos, į kurią patekote. Man pasisekė. Aš buvau iš antrojo bataliono, „Urzufo“. Buvo sužeistų vaikinų iš pėstininkų, pirmojo ir antrojo batalionų. Mus paguldė greta ir kiek galėdami palaikėme vienas kitą. Pavyzdžiui, kas nors ateidavo, įmesdavo cigaretę – mano draugas Miša pasidalydavo ja su kitais, ir mes keturiese ar septyniese surūkydavome tą vieną cigaretę.
Kitame bunkeryje vaikinai, kurie turėjo šiek tiek miltų ir galimybę gaminti maistą, atnešdavo aliejuje keptos tešlos, kurią pasidalindavome. Visą laiką juokaudavome, kad padrąsintume vienas kitą.
Mariupolio herojais buvo ne visi. Kai kurie puikiai tvarkydavosi su savo užduotimis, o kai kurie išsigąsdavo ir neidavo į viršų. Daug vaikinų tapo agresyvūs ir ėjo iš proto būdami tame bunkeryje. Vienas iš gretimo būrio vaikinų šovė sau į galvą iš pistoleto. Kulka pataikė į žandikaulį ir išlindo pro kaktą. Jis nenusižudė, stebuklingai išgyveno, vis dar vaikščiojo ir kalbėjo. Jis priėjo prie manęs ir paklausė: „Kur mano telefonas? Ar matėte mano telefoną?“ Jo kaktoje buvo skylė! Gydytojai žiūrėjo į jį ir suprato: vaikino nebuvo kuo gydyti. Medikai pasakė: „Negalime tau padėti, visos galvos žaizdos gydomos didelėje žemėje“. Tada jis prašė gydytojų užbaigti tai, ko jis neužbaigė. Jis sakė: „Padaryk tai už mane, nes aš antrą kartą to nesugebėsiu“. Jam atsakė: „Tu ką – kvailys? Eik iš čia!“ ir viskas.
Bunkeryje buvo nemažai savižudybių. Prisimenu bent penkis atvejus.
Įdomu tai, kad šis kovotojas nebuvo sužeistas, jo rankos ir kojos buvo vietoje, jis nebuvo kontūzytas. Jis buvo ne iš „Azov“ pulko, ne iš „Medvedi“, ne iš policijos. Nesupratau, kodėl jis bijojo. Jei jis būtų patekęs į nelaisvę, niekas nebūtų jo kankinęs: paprastas eilinis kareivis. Priešas neturi jokio išankstinio nusistatymo prieš tokius. Akivaizdu, kad baimė jį taip įbaugino, kad jis nusprendė atimti sau gyvybę. Bunkeryje buvo nemažai savižudybių. Prisimenu bent penkis atvejus
Bet mums pasisekė: turėjome gerą kompaniją. Vienintelis – alkis. Buvo sunku: visada esi agresyvus, nes esi alkanas. Tačiau mums sekėsi visai neblogai. Nukrito viena aviacinė bomba – visi susijaudino. Šiek tiek pajudėjo šen bei ten, bet po penkių minučių jau galvojome ir kalbėjome apie ką nors kita.
Bet nemažai vaikinų žuvo. Turėjau daug puikių draugų, kurie žuvo vien dėl to, kad kai jie paprašė pagalbos, jiems buvo atsakyta: „Nėra pakankamai žmonių“. Tada patenki į bunkerį ir supranti, kad vis dar yra žmonių, tik jie bijo išeiti į pagalbą. Iš pradžių tai mane labai supykdė.
Mūsų vaikinai iš „Azov“, „Medvedi“, 36-osios brigados, policijos ir mišrių dalinių kovėsi puikiai. Šie vaikinai žuvo, buvo sužeisti, nes nebuvo jokios rotacijos, jokio poilsio. Jiems tekdavo vykdyti kovines užduotis 4-5 dienas be pertrauko. Žuvo apie 40 procentų mano grupės narių. Kažkas sakė, kad jų aukų skaičius siekė beveik 80 procentų. Kai tavęs ilgą laiką nepakeičia, po savaitės sunkaus darbo, be sustojimo, nebeatlaiko organizmas. Dėl prasto miego, nuolatinio adrenalino ir fizinio krūvio tampi panašus į zombį ir tada žūsti. Ne todėl, kad priešas stiprus, bet todėl, kad tavo kūnas neatlaiko įtampos.
Aš turėjau keturias šautines žaizdas. Turėjome rizikingą poziciją – studiją su langu per visą sieną. Priešais esančiame name buvo priešas. Pradėjome trauktis į kitą pastatą ir persikėlimo metu buvau sužeistas į kelį, klubą, kairę blauzdą ir kairįjį kulną. Visos kulkos, išėjo kiauriai, išskyrus vieną. Gydytojai, tvarstydami žaizdas, paprasčiausiai uždėdavo ant skylių tvarsčius, išteptus specialiu tepalu. Kulka buvo pašalinta be narkozės.
Iš pradžių jie apdorodavo mūsų žaizdas kas 3-4 dienas, nors reikėjo tai daryti kas 2-3 dienas, o kai pritrūko medžiagos, – kas 9 dienas. Iš pradžių tuo džiaugiausi, bet kai atėjo gydytojai ir užsiėmė kaimyno, kuris buvo sužeistas „Grad“ šrapnelio, žaizdą, pasijuto toks baisus kvapas! Didelė jo kūno dalis pradėjo pūti – taip supratau, kad apdoroti žaizdas kas 9 dienas nėra normalu.
Vežė mus iš „Azovstal“ keturiais etapais. Pirmąją grupę sudarė sunkiai sužeistieji, kuriuos reikėjo stabilizuoti. Antrieji buvo jau stabilizuoti sužeistieji, kurie negalėjo vaikščioti. Trečia grupė – lengvai sužeisti. Ketvirta grupė – tie, kurie išliko nesužeisti, ir vadovybė. Aš patekau į antrąją grupę.
Iš pradžių buvome atvežti į Novoazovską. Mus priėmė taip, tarsi būtume kalti dėl Mariupolio sunaikinimo. Jie sakė: „Ar jums ne gėda? Ar jums ne gėda?!“. Aš nesupratau ir atsakydavau: „Kodėl turėčiau gėdytis? Todėl, kad gyniau savo miestą? Aš esu iš Mariupolio ir manote, kad aš save naikinau?“. Išgirdę, kad esu Mariupolio gyventojas, jie neturėjo ką man paprieštarauti. Jie puikiai suprato, kas sugriovė miestą. Jie žinojo, kad rusai jį nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kai tai pasakiau DLR (apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos, red. past.) kovotojams, jų veiduose pamačiau supratimą. Jie neturėjo man ką pasakyti.
Vėliau mus apgyvendino palatose po 5 žmones. Palyginti su „Azovstal“, nelaisvėje maistas buvo geresnis: 3 kartus per dieną. Ten nieko nebuvo, o čia buvo trys porcijos. Nors ir nedidelės, bet tai buvo maistas.
Novoazovske DNR atstovai kelis kartus kreipėsi į mus su klausimais. Papasakojau jiems viską taip, kaip buvo. Pasakiau: „Vaikinai, jūs atėjote pas mus – mes ginamės. Jūs esate kariškiai – mes esame kariškiai, jūs turite savo tiesą – mes turime savo. Mes nesame naciai. Jei jums pripasakojo, kad mes neva kaip naciai visur rankas kilnojame, tai yra nesąmonė. Esame kariškiai, giname savo vientisumą“. Po to net tie, kurie iš pradžių šokinėjo, pradėjo suprasti, kad tai, kas jiems buvo sakoma anksčiau, buvo propaganda. Tie patys DLR kovotojai ne kartą sakė: „Vaikinai, mes mokame už tai, kad mus čia apgaudinėja dėl nacių“.
Iš pradžių jie sakė: „Jūs esate fašistai!“ Tačiau po savaitės bendravimo jie ateidavo pas mus ir klausdavo: „Kaip sekasi, vaikinai?“
Pabendravę su mumis skirtingomis temomis trys ar keturi mus saugoję Donecko vaikinai dezertyravo. Susirinko daiktus ir dingo, kai tik buvo pašaukti į karą. Iš pradžių jie sakė: „Jūs esate fašistai!“ Tačiau po savaitės bendravimo jie ateidavo pas mus ir klausdavo: „Kaip sekasi, vaikinai?“ Tai, kaip jie pasikeitė, buvo akivaizdu iš jų bendravimo. Iš pradžių jie keikėsi ant mūsų, bet po savaitės ar dviejų, stebėdami mus, suprato, kad nesame tokie žvėrys, kaip mus piešė. Žmonės pamatė, kad mes ne fašistai, ne naciai, o kariai, ginantys savo žemę.
DLR atstovai, kaip supratau iš jų žodžių, tikėjosi, jog rusai ateis ir apsaugos jų sienas. Jie pasakojo: vyksta pozicijų apšaudymas, jie paprašo rusų apsaugoti Marijinką. Jiems buvo pasakyta: „Turime savo užduotis, neturime tikslo apsaugoti Donecką, turime kitą kryptį“. Rusai turi savo užduotis. O kalbant apie denacifikaciją – visiška nesąmonė. Visi kariškiai tai supranta.
Žurnalistai atvykdavo pas mus ir bandydavo sukurti tokį vaizdą, kokio norėjo. Sakydavo, kad norime sunaikinti rusus. Aš jiems pasakodavau: „Mūsų pulke 60-70 proc. kareivių kalbėjo rusiškai, ir jūs pasakosite, kad mes kėsinamės į rusakalbius gyventojus?“ Jie klausė, ar šaudžiau į civilius. Atsakydavau: „Kaip jūs tai įsivaizduojate? Mariupolyje turiu du butus. Ar manote, kad pradėčiau važinėti po miestą ir šaudyti į juos? Mieste buvo daug perkeltųjų asmenų iš Donecko. Ar manote, kad vos tik mus užpuolėte, jie apsuko tankus ir ėmė daužyti miestą, kuriame gyvena?“ Tad interviu su mumis nepavykdavo, nors ir norėjome. Mes su vaikinais tikėjomės, kad mūsų veidai pasirodys viešumoje ir tai turės teoigiamos įtakos apsikeitimui belaisviais.
Jaunimas DLR ir LNR (apsišaukėliška Luhansko liaudies respublika, – red. past.) jau supranta, kad ne viskas yra taip gražu, kaip vaizduoja jų propaganda. Ne kartą girdėjau žmones iš Donecko sakant: „Mūsų automobiliai pigūs, komunaliniai mokesčiai normalūs“. Bet kai Donecke buvome geroje ligoninėje, vandens duodavo po 20 minučių per dieną. Vietinis personalas politikus pylė purvu, kalbėdavo, kaip viskas blogai, o paskui ateidavo pas mus ir, lyg spragtelus pirštais, pradėdavo pasakoti, kaip mes blogai gyvename Ukrainoje, o štai pas juos viskas gerai.
Buvo ir tardymai. Novoazovske buvau tardomas tris kartus. Sužinoję, kad esu iš Mariupolio, iškvietė mane vidury nakties ir pasiūlė bendradarbiauti. Jie norėjo, kad nutekinčiau tam tikrus duomenis ir duočiau parodymus prieš „Redisą“ („Azov“ pulko vado Deniso Prokopenkos šaukinys, – red. past.) . Sakė, kad galėsiu grįžti į Mariupolį, gauti DLR pasą ir gyventi ten.
Beje, D.Prokopenką ir DLR saugumiečiai, Rusijos tyrimų komiteto atstovai ir paprasti DLR kovotojai vertina kaip kietą karo vadą. Apie „Redisą“ visi kalbėjo tik su pagarba. Jis labai gerai pasirodė Mariupolyje. Kur jis yra dabar, nežinau. Naujausiais duomenimis, jis buvo Olenivkoje, o paskui buvo išvežtas.
Tardymus kiekvienas ištverdavo pagal savo psichologinę būklę. Tiesą sakant, ruošiausi blogiausiam, kankinimams. Tačiau iš tikrųjų fizinio smurto nebuvo. Tačiau neneigiu, kad tai galėjo nutikti Olenivkoje. Kalbu tik apie save ir su manimi buvusius vaikinus.
Kalbant apie gydymą, jie nelabai mus gydė, bet ir „sunkiesiems“ vaikinams neleido numirti. Pavyzdžiui, jei kareivio kojos pradėdavo pūti, reikėjo apipjaustyti kaulus, išvalyti supuvusią mėsą ir vėl susiūti. Jei palata jau pradėdavo dvokti supuvusia mėsa, tik tada pradėdavo daryti vaikinams operacijas. Jie neturėjo daug vaistų, neturėjo ir įprastų nuskausminamųjų. Arba ligoninė neturėjo vaistų, arba jų mums neskyrė.
Medicinos personalas elgėsi skirtingai. Buvo atvejų, kai jie keikėsi ant mūsų. Pavyzdžiui, į mūsų palatą atėjo slaugytoja ir pradėjo kalbėti, kad mes neva žudome civilius Mariupolyje. Mano draugas atsakė: „Mes nieko panašaus nedarėme, tu kalbi nesąmones“. Ji atšovė: „Pirmyn, sakyk „Šlovė Ukrainai!“ Jis atšovė: „Aš jums to nesakysiu“, o ji metė į jį duoną. Tai buvo moralinis spaudimas, bet tada visi džiaugėsi, kad nebuvome kankinami ir beveik nebuvo mušami – gal koks vienas kitas smūgis į pakaušį ar krūtinę.
Kad bus mainai, nujautėme. Iš pradžių DLR atstovai bėgiojo su sąrašais, po to kai kurie mūsų vaikinai susipakuodavo ir išvažiuodavo.
Kai paskelbė mainomų belaisvių sąrašus, ne itin džiaugiausi išgirdęs savo pavardę: mūsų buvo trys, iš trijų įvardyta tik mano pavardė. Aš esu iš Mariupolio – tiesą sakant, nebeturiu namų, mano žmona yra Europoje. Mano draugas yra iš Kyjivo. Ten jis turi tėvus ir merginą. Maniau, kad jis turėjo važiuoti vietoj manęs. Netgi kreipiausi į vieną ir paklausiau: „Ar yra koks nors būdas daryti įtaką sąrašams?“ Jis atsakė: „Kvaily, sėsk, nes tuoj visi mainai bus sužlugdyti“. Vėliau džiaugiausi, kad važiuoju namo, bet pagalvojau, kad vietoj manęs turėjo važiuoti kitas žmogus, su kuriuo buvau kartu nuo tada, kai buvau sužeistas.
Dabar reabilituojuosi Ukrainoje. Nors esu grįžęs, nenoriu, kad žmona atvažiuotų. Jaučiuosi ramesnis, kai ji yra Europoje. Mūsų grupėje buvo bebaimis vyras, kuris puikiai pasirodė. Tačiau Mariupolyje liko jo žmona. Kai prasidėjo žiaurūs mūšiai, mačiau, kaip jis iš lyderio tapo nuolat dėl jos nerimaujančiu žmogumi. Būdavo atvejų, kai turėdavome tik porą valandų poilsio, o jis negalėdavo užmigti, vartydavosi. Tai turėjo įtakos jo darbui, jis nebebėgo taip greitai, jo reakcija sulėtėjo. Galiausiai jis žuvo. Ne dėl to, kad blogai dirbo, bet dėl psichologinio išsekimo, kuris turėjo įtakos jo fizinei būklei. Nenoriu pakartoti jo kelio. Ir dabar, nors vaikštau su ramentais, kartu su mūsų „Neįgaliųjų divizija“ planuoju grįžti iš karto po pasveikimo.
Torkas: iš mūsų atėmė laikrodžius, grandinėles, žiedus, telefonus
Į „Azovstal“ patekau balandžio 15 d., kai prasiveržėme iš mūsų sektoriaus į „Azovstal“ sektorių. Prieš tai kovines užduotis vykdėme tik judėdami po miestą. Į „Azovstal“ patekau sužeistas, todėl gamyklos gynyboje nedalyvavau.
Iš karto po to, kai prasiveržėme, visi buvo blokuoti gamyklos teritorijoje. Mes gynėmės, bet tai jau buvo savotiškas tiras lakūnams-kursantams. Ir laivų artilerija jau nebešaudė į miestą ir netoliese esančias gyvenvietes, o taikėsi tik į gamyklos teritoriją. Mes vykdėme įsakymus, laikėme prieš save daugybę priešo pajėgų – pėstininkų, technikos, aviacijos, karinių jūrų pajėgų. Jei būtume turėję tokio karo patirties, būtume išsilaikę ilgiau, tik mums trūko praktikos.
Vandens ir maisto atsargų turėjome, bet labai ribotais kiekiais. Mes smarkiai taupėme: supratome, kad kuo ilgiau turėsime maisto, tuo ilgiau išsilaikysime.
-
Mariupolį ginančio pulko vadas: „Dėl mūsų nesijaudinkite, mes atlaikysime“
-
Mariupolio blokada: miestą ginantys „Azov“ kariai alpsta iš bado ir nebeturi švaraus vandens
-
Ką rašo pasaulis: drama apsiaustoje „Azovstal“ tvirtovėje baigėsi – kas toliau?
-
„Azov“ pulko įkūrėjas apie Ukrainos pilotų skrydžius į apsuptą „Azovstal“ gamyklą: „Tokių operacijų žmonijos istorijoje dar nėra buvę“
-
Kova už „Azovstal“: kas vyko milžinišką plotą užimančioje gamykloje?
-
Unikali medžiaga: į užimtą Mariupolį skrendantys Ukrainos sraigtasparniai
-
Rusija grąžino Ukrainai 210 žuvusių Mariupolio gynėjų kūnus
-
Maskva: daugiau kaip 1 tūkst. į nelaisvę paimtų Mariupolio gynėjų išvežti į Rusiją
-
Nuotraukose ir vaizdo įraše – išlaisvinti Ukrainos kariai, tarp kurių ir „Azovstal“ gynėjai
-
Ukraina ir Rusija apsikeitė belaisviais: grįžo dalis „Azovstal“ gynėjų
-
„Azovstal“ į nelaisvę patekęs ir išlaisvintas Pavelas: „Su mumis buvo elgiamasi kažkaip kitaip“
-
„Azov“ kovotojas papasakojo, kaip rusai Mariupolyje degino civilius gyventojus ištisais kvartalais
Tikėjome pastiprinimu, žinojome, kad turėtų atvykti anksčiau pulke buvę vaikinai. Vaikinai nebijojo prasiveržti. Vienintelė problema buvo ta, kad arba generalinis štabas ne viską apgalvojo, arba neatsižvelgė į „Rediso“ („Azov“ pulko vado D.Prokopenkos, 0 red. past.) patarimus: jie nusprendė neleisti pastiprinimo, nebuvo oro ir priešlėktuvinės gynybos paramos. O vėliau ir mes nenorėjome, kad jie eitų pas mus. Supratome, kad jei kas nors nepavyks, vaikinus tiesiog išžudys, nes Mariupolis buvo pernelyg stipriai apsuptas. Deblokavimas, kaip sakė „Redisas“, buvo suplanuotas daug anksčiau, bet dėl kažkokių priežasčių nuspręsta to imtis per vėlai.
Mariupolyje žuvo daug vaikinų. Bent kas trečias iš „Azov“ pulko. Nėra jokios informacijos apie mišrius dalinius. Ten vaikinai krito daug daug greičiau dėl įgūdžių ir pasirengimo stokos. Apie civilius gyventojus nėra jokios informacijos. Iš esmės Mariupolyje vyko ukrainiečių tautos genocidas. Prisimenu, kaip bandėme traukti civilius iš pastatų, slėpti juos rūsiuose: civilių namai buvo bombarduojami įvairiausia „sunkiąja artilerija“ – bombomis, artilerija ir raketomis. Priešui buvo nesvarbu, į ką šaudyti, ar ten buvo pozicijos, ar tai tiesiog civilinis namas.
Patį miestą išlaikėme beveik du mėnesius. Tada visi persikėlė į „Azovstal“ ir gynė paskutinį postą. Iš viso 3 mėnesius buvome pritraukę didžiulę priešo grupuotę.
Gegužės 15 d. buvo gautas įsakymas, kad nuo 16-osios bus pradėti gabenti sužeistieji iš bunkerių į Novoazovską. Tie, kurie nebuvo sužeisti, buvo išsiųsti į Olenivką, į ikiteisminio sulaikymo įstaigą. Jie pažadėjo, kad sąlygos bus normalios, nebus kankinimų ir bus laikomasi Ženevos konvencijų. Tuo buvo pasikliaujama.
Visa įranga buvo užkoduota, bet pamatę normalų telefoną jie vis tiek jį paimdavo. Laikrodžiai, grandinėlės, žiedai, – viską atimdavo ir dėdavosi į kišenes.
Gegužės 16 d. buvau išneštas iš bunkerio kartu su kitais sunkiai sužeistais kariais. Jie nešė mane į gamyklos išėjimo pusę. Tuo metu išėjimas jau buvo visur: nebuvo nei sienų, nei nieko. Iki vakaro buvo išnešta apie 50 žmonių. Sukrovė į autobusus, kurie buvo pertvarkyti į evakuacinius automobilius, – po 9 vietas kiekviename, ir į kelis greitosios pagalbos automobilius, kuriais galėjo važiuoti vienas žmogus. Paguldė ant neštuvų ir nuvežė į Novoazovską.
Novoazovske mus nuolat tardė komendantai ir vietiniai prižiūrėtojai, jų viršininkai. Visi ateidavo ir klausdavo: „Kodėl kariauji? Ko atvažiavai?“ Kai pasakiau, kad esu vietinis, iš Mariupolio, sulaukiau kito klausimo: „Kodėl šaudai į savo žmones?“ Aš sakau: „Taigi jūs atėjote į mano namus, todėl turiu idealias sąlygas jums atsakyti“. Jie bandė įteigti, kad mes buvome fašistai, naciai, nors tai nebuvo niekaip pagrįsta.
Jei per tardymą jie pamatydavo, kad kas nors turi telefoną, grandinėlių, kryželių, laikrodžių, pinigų, jie kaip beždžionės puldavo prie aukso, prie tų „iPhone'ų“. Matyt, niekada nebuvo matę tių: visi turėjo arba „androidus“, arba įprastus „mygtukus“. Visa įranga buvo užkoduota, bet pamatę normalų telefoną jie vis tiek jį paimdavo. Laikrodžiai, grandinėlės, žiedai, – viską atimdavo ir dėdavosi į kišenes. Jie elgėsi su mumis kaip su priešais, bet mūsų nežudė.
Į Novoazovską atvykome apie devintą ar dešimtą valandą. Mus ten pamaitino, na, kaip pamaitino... Davė atšalusios košės ir pasakė: „Išsimiegokite, ryte laukia ilgas kelias“. Net neįsivaizdavome, kur mus nuves šis „ilgas kelias“. Supratome, kad neturėtume tikėti susitarimais, kad gausime pagalbą ir gydymą, o paskui įvyks mainai.
Kai ryte pabudome, supratome, kad esame vežami į Donecką. Donecke gavome minimalią medicininę priežiūrą. Kas 3 dienas darydavo perrišimus. Pirmąją operaciją padarė po 2-3 savaičių. Ji buvo atlikta vyrui, kuriam buvo amputuota koja, o klubo sąnarys jau pūliavo. Operacija buvo gyvybiškai svarbi ir jis buvo operuotas. Taip pat buvo ir su kitais – operduodavo tik tuos, kuriems jau prasidėdavo gangrena, kad išvengtų kraujo užkrėtimo. Tokiems atlikdavo amputacijas. Iš esmės nebuvo chirurgijos.
Mes buvome kažkokiame senukų reabilitacijos centre. Jie neturėjo jokių vaistų ir humanitarinės pagalbos. Jie neturėjo kuo gydyti. Keletą kartų klausėme apie „Raudonąjį kryžių“ ar humanitarinę pagalbą, bet sulaukėme atsakymo: „Kam jūs reikalingi? Čia niekam nieko neatveža. Mes patys prašome Rusijos humanitarinės pagalbos, kad ji galėtų jus kaip nors gydyti“.
Už tai mus maitino tris kartus per dieną: tai buvo mažos ligoninės porcijos. Duodavo geriamojo vandens – virindavo ir atnešdavo. Tačiau jie patys neturėjo vandens. Vanduo iš čiaupo ten bėgdavo 20 minučių per dieną, bet ne kasdien. Jie dėl to kaltino Ukrainos valdžios institucijas. Kai jų paklausėme: „Kodėl jie nestato jums kanalo, juk esate netoli Rusijos sienos, kokia problema?“ Jie vis kartojo: „Dėl visko kalta Ukraina“.
Galėjo trenkti į krūtinę arba durti adata į žaizdą, dažniausiai tai būdavo girtas komendantas. Į moralinį spaudimą nerkeipdavo dėmesio, tai buvo savaime aišku. Buvo šiek tiek smurto rankomis, bet žudymo nebuvo.
Kalbant apie patyčias, vėlgi, viskas yra reliatyvu. Galėjo trenkti į krūtinę arba durti adata į žaizdą, dažniausiai tai būdavo girtas komendantas. Į moralinį spaudimą nerkeipdavo dėmesio, tai buvo savaime aišku. Buvo šiek tiek smurto rankomis, bet žudymo nebuvo.
Į apklausas ateidavo įvairios tarnybos, užduodamos įvairius klausimus ne protokolui. Tada atvyko Rusijos Federacijos tyrimų komitetas. Jie klausinėjo apie karą ir buvimą „Azov“ pulke. Jie paklausė: „Prieš kiek laiko pradėjai kariauti?“ Jie domėjosi tam tikrais žmonėmis, kurie buvo išreklamuoti žiniasklaidos, arba iš aukščiausios vadovybės.
Visus domino mūsų vadas „Redisas“, jo pavaduotoja „Kalina“ ir štabo vadas „Tavras“. Jie labai domėjosi šiais žmonėmis ir bandė pateikti esą jų citatas. Pasakojo esą mus mokė naikinti rusų tautą. Aš sakau: „Tokio dalyko nebuvo. Buvo ir kitas: jei ateis pas mus su ginklu, mes ginsime savo žemę, kad ir kas ateitų“. Atsakydami į tai, jie bandė dar labiau spausti. Jie sakė: „Turime vaizdo įrašų, nuotraukų“. Pasakiau: „Parodykite man šį vaizdo įrašą. Jei pamatysiu, kad jame mano vadas ar kitas asmuo sako tokius dalykus, sutiksiu su jumis“. Man atsakė keiksmažodžiais: „Rytoj tau parodysime, už melavimą išpjausime liežuvį!“ Žinoma, kitą dieną niekas neatėjo ir neparodė man tokio vaizdo įrašo: jis iš esmės neegzistuoja. Norėčiau tikėti, kad niekas nepatikėjo šia banalia klastote.
Žadėjo, kad jei bendradarbiausime, tai turės įtakos mainams. Nors iš tikrųjų jie nieko nenusprendžia. Jie yra tik paprasti tyrėjai, kurie renka parodymus.
Iš pradžių jie sakė, kad bus apsikeitimas per 2-3 dienas, vėliau – ne vėliau kaip po savaitės ar dviejų. Kai praėjo mėnuo, nebesupratome, kodėl negalima mųsų iškeisti, kokia problema susiderėti šiuolaikiniame pasaulyje. Apmaudu dėl žmonių, kurie patyrė didžiulį smūgį Mariupolyje: jie nepasidavė, nedezertyravo, kovėsi, daug jų žuvo. Kodėl trečiosios šalys negalėjo padėti Ukrainai atlikti mainų? Kodėl Ukraina tuo nepasirūpino? Nelaisvėje yra žmonės iš Mariupolio, kuriuos verta iškeisti ir grąžinti į rikiuotę. Bet dėl kažkokių priežasčių tai nepavyko.
Ištverti viską padėjo viltis, kad ateityje laukia ramus, normalus gyvenimas.
Žinoma, buvo dvasios silpnumo akimirkų, bet tai iš tikrųjų nieko nepakeitė. Visi vis laukė ir tikėjosi bent kažko. Apsikeitimas, kuris įvyko, buvo pirmasis ir vienintelis. Dėl to bjauru. Tikėjomės, kad po kelių dienų įvyks dar vienas apsikeitimas sužeistaisiais, o tada dalimis bus apsikeista ir sveikais vaikinais. Vis dar laukiam. Jie vis rečiau minimi socialinėje žiniasklaidoje, stengiantis sudominti kitomis naujienomis. Norėčiau, kad vaikinai, tiek esantys nelaisvėje, tiek žuvusieji, nuolat būtų dėmesio centre.
Ištverti viską padėjo viltis, kad ateityje laukia ramus, normalus gyvenimas. Jau laikas kurti šeimą: 27 metai, vis buvo ne iki to. Nelaisvėje ir koją skaudėjo, su niekuo nebendravome, nežinojome, kas vyksta už lango. Bijojome, kad jau ir Charkivas jau gali būti po „gaidžiais“, o Vakarų Ukraina – po Lenkija, kaip šaukė Rusijos propaganda. Supranti, kad visa tai yra melas, tačiau nėra šimtaprocentinės garantijos, kad tai netiesa.
Praėjus pusantros savaitės po mainų susitikau su savo sužadėtine: prieš tai buvome išvežti į ligonines. Tėvus pamačiau po mėnesio. Jiems sudetinga. Jie išvažiavo iš miesto po ilgo sėdėjimo rūsyje, močiutei dėl hipotermijos buvo amputuota koja. Nėra nei namų, nei buto, nei drabužių, nieko neliko. Dabar viską reikės pradėti iš naujo.
Dabar esu gydomas reabilitacijos centre. Vėliau spręs, ką daryti su mano koja. Manau, kad galėsiu grįžti į normalų gyvenimą. Vienintelis klausimas: kas tada? Turiu savo tėvus, sužadėtinės tėvus ir mūsų būsimą šeimą. Ir dar turiu kažkaip rasti namus visiems, kad galėtume kažkaip gyventi. Nežinia, ar valstybė mumis pasirūpins šiuo atžvilgiu. Galbūt teks viską daryti pačiam. Šiais laikais tai nėra lengva. Taigi pirmiausia rūpinsiuosi, kad tėvai gyventų saugiai. O vėliau jau kaip nors savimi pasirūpinsiu.
Vyšnia: sulaukti pasiprinimo buvo maža vilties, nes buvome apsupti trigubu žiedu
Mes skridome padėti mūsų berniukams ginti miestą. Aš ir mano draugas sutikome. Žinojome, kam pasiryžome ir su kuo susidursime: 14 000 žmonių, dvi armijos, kurias laikė vienas pulkas.
Kovo 28 d. aš atskridau į Mariupolį. Tai gerai prisimenu. Kai atvykau, daugelis nustebo. Pasakiau jiems, kad esate mano broliai, todėl atvykau jums padėti. Kokį tada pamačiau Mariupolį? Ant suoliuko gulėjo lavonas, kurio niekas neišvežė, šalia jo su vežimėliu vaikštinėjo mama. Šalia alėjos gulėjo lavonai, vaikai žaidė su kamuoliu ir jų nepastebėjo.
Jau po 1,5 valandos Mariupolyje patyriau pirmą sužeidimą. Išsigydžiau ir grįžau į mūšį. Antrą kartą buvau sužeistas į riešą – pataikė minos šrapnelis. Bet nemirtingumo režimas jau buvo įjungtas, nebijojau. Gamykloje mačiau daug mirties. Jie nuolat šaudė iš artilerijos, bet nebuvo nieko blogiau už lėktuvą. Jie prieš mus panaudojo viską, ką galėjo, visą turimą arsenalą. Mes tik laukėme, kas žus kitas.
Kokį tada pamačiau Mariupolį? Ant suoliuko gulėjo lavonas, kurio niekas neišvežė, šalia jo su vežimėliu vaikštinėjo mama. Šalia alėjos gulėjo lavonai, vaikai žaidė su kamuoliu ir jų nepastebėjo.
Matėme mylimų žmonių žūtis, kurie mirė šalia jūsų. Laikui bėgant prie to priprantama. Keturi mano draugai mirė. Sunkiausia buvo išgyventi mano bičiulio Serhijaus mirtį, jis buvo poetas. Jo taip ir nepalaidojo: liko „Azovstal“.
Prisimenu, į mus atskriejo sviedinys, jis nesprogo, bet žuvo daug žmonių. Negalėjome pasiekti ir ištraukti mirusių vaikinų kūnų ir dvi savaites kvėpavome mirusiųjų kūnų kvapu. Vėliau kai kuriuos iš jų ištraukėme, kiti liko ten. Nebuvo kur dėti lavonų, todėl nešėme juos į viršų. Žinoma, mums buvo sunku. Buvo vandens, maisto, vaistų, bet su pertraukomis. Kartais nebūdavo nieko. Buvo atlikta daug amputacijų. Medikai neturėjo pakankamai sveikatos, pagalbos, vaistų, neturėjo laiko operuoti.
Sunkiausia buvo ištverti sužeidimus. Mane sužeidė dvi savaitės iki to, kai gavau įsakymą išvykti. Turėjau dvi šautines žaizdas, buvo peršautos abi kojos. Kulkos išėjo kiaurai, bet aš vis dar negaliu vaikščioti. Esu gydomas namuose.
Po to, kai nebeliko koridoriaus sraigtasparniams. vis dar buvo miglota viltis sulaukti pastiprinimo, tačiau supratome, kad tai mažai tikėtina: buvome patekę į trigubo apsupimo žiedą ir likome jame iki galo. Bet mes nenusiminėme, dainavome dainas, kažkaip prasiblaškydavome. Mūsų broliai suteikė mums stiprybės. Tai, kas tuo metu vyko su mumis, laikėme savo darbu.
Evakuacijos mes nepalaikėme, nes netikėjome, kad „Redisas“ duos tokį įsakymą. Kai buvo duotas įsakymas evakuotis, jausmai buvo nevienareikšmiai. Iš pradžių nenorėjau, bet paskui sutikau – įsakymas yra įsakymas, jo reikia laikytis. Buvo akimirka, kai norėjau nusižudyti. Sėdėjau ir sukinėjau rankose savo ginklą, galvojau apie tai, ką jie daro su belaisviais, ypač iš „Azov“, o paskui nusprendžiau, kad taip elgiasi tik silpnieji: jau mačiau, kaip tai darė kiti.
Susitaikiau su evakuacija ir didžiavausi, kad mums vadovauja toks žmogus kaip „Redisas“. Svarbiausia buvo vykdyti aiškius vado nurodymus. Jei „Redisas“ sugrįš, mes nugalėsime. Nors mes ir taip nugalėsime.
Paskui mus nuvežė į Novoazovsko ligoninę, paskui į Donecką, į 15-ąją ligoninę. Buvau prikaustytas prie lovos, tuo metu negalėjau vaikščioti. Gydytojai mumis nelabai rūpinosi. Jų užduotis buvo mus stabilizuoti, kad mes nenumirtume. Tačiau kai kurie tai darė akivaizdžiai nenoriai. Jie murmėjo: „Kam padėti tiems naciams?“ Tokių žmonių buvo ir Novoazovske, ir Donecke. Tačiau sutikome ir normalių žmonių, kurie mums padėjo.
Mus maitino labai kukliai, tris kartus per dieną: šaukštu košės ir kotletu. Jie darė taip, kad suaugusiam vyrui neužtektų raciono. Į Mariupolį išskridau sverdamas 97 kg, o iš Donecko grįžau sverdamas apie 60 kg.
Kartą pas mus atvyko „Raudonasis kryžius“. tardė DLR saugumas. Jiems labai nepatiko girdėti ukrainiečių kalbą. Jie sakė: „Ar tu išprotėjai, kad kalbi savo veršių kalba?“ Bet tai buvo labiau gąsdinimas. Esą dar vienas žodis, paimsiu lazdą ir sumušiu. Tačiau iki to niekada nebuvo prieita.
Jie klausė: „Kokia čia tavo tatuiruotė?“. sakau: „Kunigaikštis Daniilas Galicijietis“. Jie norėjo, kad prisipažintume, jog žudėme civilius. Į tai atsakiau, kad niekada nešaudyčiau į žmones, kurie neturi ginklų. Jie bandė mus išgąsdinti, bet kas galėjo išgąsdinti tuos, kurie perėjo „Azovstal“? Maniau, kad mane nušaus: tris kartus nebuvau įtrauktas į sąrašą. Bet pasąmonėje vis tikėjau, kad jie mane iškeis.
Mes buvome atskirti nuo išorinio pasaulio ir nežinojome, kas vyksta. Vieną dieną trečią ar ketvirtą valandą ryto mums buvo pasakyta: „Susirinkite daiktus, išvykstate“. Nesupratome, kur einame. Manėme, kad važiuojame į Olenivką pasėdėti su kitais vaikinais ikiteisminio sulaikymo įstaigoje. Galvojome, kad jie vėl, kaip ir anksčiau, nufilmuos filmą televizijai ir išsiųs mus atgal. Kuo toliau važiavome, tuo labiau tikėjausi, kad mus apšaudys iš „Grad“ar dar kuo nors. Kai grįžome namo, atrodė, kad sapnuoju. Dabar, žinoma, grįžau į įprastą gyvenimą. Laukiame savo vaikinų. O kai pagaliau atsigausiu, vėl grįšiu į rikiuotę.
