Jo analitinį straipsnį paskelbė Ukrainos portalas „Ukrainskaja pravda“.
Gagaūzijoje, Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje buvo realizuojami skirtingi scenarijai, kurių rezultatai – taip pat nevienodi. Tačiau kai kurių veikimo formų bei situacijų sutapimai tokie neįtikėtini, jog priverčia atidžiau pažvelgti į dešimtojo dešimtmečio Moldovą ir Gruziją ir paieškoti ten atsakymų į klausimą, kas laukia Ukrainos 2014-aisiais.
Pabėgęs prezidentas ir federalizacija
1992–1993 m. Abchazija Gruzijos sudėtyje turėjo plačią autonomiją, vietos valdžios struktūros buvo formuojamos perpus iš gruzinų ir abchazų, Gruzijos sostinė Tbilisis ir Abchazijos sostinė Suchumis derėjosi dėl federacijos.
Situacijų sutapimai tokie neįtikėtini, jog priverčia atidžiau pažvelgti į dešimtojo dešimtmečio Moldovą ir Gruziją ir paieškoti ten atsakymų į klausimą, kas laukia Ukrainos 2014-aisiais.
Gruzija tuo metu išgyveno gilią politinę krizę. Po įnirtingų gatvės mūšių Tbilisyje tuometis prezidentas Zviadas Gamsachurdija paliko šalį.
Kurį laiką paklajojęs po Azerbaidžaną ir Armėniją jis apsistojo Čečėnijoje, kur gyveno iki 1993 m. rugsėjo. Ten jis praleido beveik visą kovų Abchazijoje laiką.
Gruzijoje liko daug Z.Gamsachurdijos šalininkų, bet ne sostinėje, o šalia Abchazijos esančiame Megrelijos regione. Abchazijoje iki konflikto piko Tbilisio valdžia buvo nepatenkinti ne tik abchazai, bet ir gruzinai.
Negalima sakyti, kad Z.Gamsachurdijos šalininkai kariavo Abchazijos pusėje, kurią rėmė Rusijos kariuomenė. Tačiau kai tapo aišku, jog Tbilisis Abchazijoje pralaimi, Z.Gamsachurdija grįžo į Gruziją, o jo šalininkai ėmė greitai plėsti kontroliuojamas teritorijas šalies vakaruose, įskaitant ir pietinius Abchazijos rajonus.
Tuomečiam Gruzijos prezidentui Eduardui Ševardnadzei derybose su Rusija teko sutikti su nepalankiomis konflikto „įšaldymo“ separatistinėse teritorijose sąlygomis, kad tik numalšintų Z.Gamsachurdijos šalininkų maištą.
Deputatų suvažiavimai ir referendumai
Visų lygių deputatų suvažiavimai, kuriais siekiama sustiprinti regionų pozicijas, prasidėjo ne Charkove 2014 m. ir ne Šiaurės Donecke 2004 m. Ši politinė inovacija panaudota dar 1989 m. Moldovoje, Gagaūzijoje.
Patirtį greitai perėmė kita separatistinė Moldovos dalis – Padniestrė. Šis metodas, nors ir ne taip aktyviai, buvo išbandytas ir Pietų Osetijoje.
Deputatų suvažiavimai, kuriais siekiama sustiprinti regionų pozicijas, prasidėjo ne Charkove 2014 m. ir ne Šiaurės Donecke 2004 m. Ši politinė inovacija panaudota dar 1989 m. Moldovoje, Gagaūzijoje.
Gagaūzija ir Padniestrė iki 1990 m. neturėjo autonomijos statuso. Nebuvo nustatytos jų teritorijos, nebuvo sostinių.
Minėti visų lygių deputatų suvažiavimai tapo pagrindiniu suvereniteto ir nepriklausomybės skelbimo mechanizmu. Po jų buvo suformuoti valdžios organai ir nustatytos sienos.
1989-1990 m. Padniestrės gyvenamosiose vietose surengta daug referendumų, kurių tikslas buvo atsisakyti Kišiniovo kontrolės. Referendumai vyko atskirai, tačiau buvo vienodi kaip du vandens lašai.
Įdomu tai, kad Kišiniovas ir Tbilisis 1991 m. kovą ignoravo Maskvos paskelbtą referendumą dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo, tačiau Gagaūzijoje, Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje už Sovietų Sąjungos išsaugojimą, vadinasi, ir prieš Moldovos ir Gruzijos nepriklausomybę, balsavo didžioji dauguma.
Moterys, savanoriai ir rusų kariai
Po suvažiavimų ir referendumų Padniestrėje susiformavo dar vienas reiškinys, kurį kai kurie analitikai vadina „šliaužiančiu maištu“. Šio proceso technika itin aktuali ir dabartinei Ukrainai.
Po Maskvos pučo žlugimo 1991 m. Kišiniovas ėmė ryžtingai malšinti separatizmą – suėmė pučą palaikiusius Padniestrės lyderius, sustiprino teisėsaugą regionuose. Padniestrė atsakė „geležinkelio bėgių karu“. Nepriklausomybę nuo Moldovos rėmusios moterų visuomeninės organizacijos ėmė blokuoti geležinkelius. Traukiniai sustojo.
Kišiniovas buvo priverstas paleisti Padniestrės lyderius. Po to prasidėjo naujas separatistinės valdžios įtvirtinimo etapas: separatistai ėmė kontroliuoti vietos teisėsaugą, infrastruktūrą ir finansus.
Pats pavojingiausias šio proceso aspektas, sukėlęs kruviną konfliktą 1992 m., buvo „milicijos ir kariškių perėjimas į liaudies pusę“. Ši frazė pastaruoju metu itin dažnai skambėjo ir Rusijos jau aneksuotame Kryme bei rytų Ukrainoje.
Anuomet Padniestrėje, panašiai, kaip dabar Ukrainoje, darbininkų komitetų atstovai, visuomenės aktyvistai ir žinoma, beginklės moterys blokavo regionų milicijos skyrius ir reikalavo, kad jie atsisakytų paklusti Kišiniovui.
Paraleliai Padniestrėje buvo formuojamos savos karinės struktūros nacionalinės gvardijos pavidalu. Ginklus joms parūpino saugumo struktūros, „perėjusios į liaudies pusę“.
Anuomet Padniestrėje, panašiai, kaip dabar Ukrainoje, darbininkų komitetų atstovai, visuomenės aktyvistai ir žinoma, beginklės moterys blokavo regionų milicijos skyrius ir reikalavo, kad jie atsisakytų paklusti Kišiniovui.
Kitas svarbus ginklų šaltinis buvo 14-oji Rusijos armija, bet ji nedalino ginklų dykai, o juos neteisėtai pardavinėjo.
1992 m. pavasarį kilus ginkluotam konfliktui separatistai tiesiog grobė 14-osios armijos šaunamuosius ginklus, šarvuotas mašinas, artilerijos pabūklus ir net tankus.
1992 m. Padniestrėje vyko tai, kuo 2014 m. kovą Ukrainai grasino V.Putinas: „Ir tegul kas nors iš kariškių pabando šaudyti į savus žmones, už kurių, ne priekyje, bet už jų, stovėsime mes. Tegul pabando šaudyti į moteris ir vaikus.“
1992 m. Padniestrėje moterys blokavo kariškius, reikalaudamos atiduoti ginklus, o už jų stovėjo vietiniai sukilėliai.
Padniestrėje svarbų vaidmenį suvaidino ir kariniai turistai. Dalis jų buvo ideologiškai motyvuoti kazokai, kita dalis – materialiai motyvuoti savanoriai iš Rusijos ir Ukrainos.
Ne mažiau svarbus buvo ir Kaukazo ir Abchazijos kalniečių tautų konfederacijos vaidmuo. Tačiau ir Padniestrėje, ir Abchazijoje galutinį tašką padėjo ten dislokuoti Rusijos armijos daliniai, kariavę separatistų pusėje.
Regionų eurazija
Konfliktų Gagaūzijoje, Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje rezultatai buvo skirtingi.
Pietų Kaukaze konfliktai buvo „įšaldyti“, o Rusija taip ir nesukūrė mechanizmo, kaip įtakoti Gruzijos vidaus ir užsienio politiką.
Gruzija dinamiškai vystėsi ir turėjo galimybių vėl susigrąžinti praeityje įstrigusias separatistines teritorijas. Tačiau visas viltis nubraukė 2008 m. Rusijos išprovokuotas karas su Gruzija. Jį galima vadinti spaudimo Gruzijai finaliniu akordu, po kurio šalis prarado ir Pietų Osetiją, ir Abchaziją.
Moldovos likimas – kiek kitoks. Separatistinės Gagaūzijos autonomijos Moldovoje statusas Konstitucijoje bei specialiuose įstatymuose buvo įtvirtintas taip, kad leidžia grįžti prie Gagaūzijos nepriklausomybės klausimo, jei pasikeistų Moldovos politinis statusas. Kaip tai vyksta realybėje, parodė vasario mėnesį Gagaūzijoje surengtas referendumas, kuriame nuspręsta, kad ši autonomija taps Rusijos inicijuotos Muitų sąjungos nare (Moldova juda kita kryptimi – yra pasirašiusi asociacijos sutartį su Europos sąjunga, – red. past.).
Padniestrė tokių juridinių išlygų neturi, bet yra kitų ypatybių. Ekonomiškai greičiau Moldova yra priklausoma nuo Padniestrės, nei ši nuo Moldovos. Per Padniestrę į Moldovą teka rusiškos dujos. Dalį jų Padniestrė pasiima savo įmonėms, dauguma jų priklauso Rusijos verslininkams. Už šias dujas Padniestrė Moldovai nemoka.
Moldova Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ už Padniestrės sunaudotas dujas skolinga apie 4,5 mlrd. JAV dolerių. Skola vis auga, „Gazprom“ reikalauja susimokėti pinigais arba turtu. Jeigu Moldova nuspręstų, kad už dujas turi mokėti ne ji, o Padniestrė, tai reiškia, kad ji pripažintų šios separatistinės respublikos nepriklausomybę.
Ko laukti Ukrainoje?
Remiantis Gruzijos ir Moldovos patirtimi, galima prognozuoti, kad Rusija bandys juridiškai įtvirtinti Krymo aneksiją ir priversti į Ukrainos įstatymus įterpti galimybę netekti teritorijų, jei šalis bandys suartėti su NATO ir ES. Taip pat Ukraina bus spaudžiama ekonomiškai, kad tik jai būtų kuo sunkiau išsaugoti teritorinį vientisumą.
Daug dalykų, kurie pastaruoju metu vyksta Ukrainoje, yra Moldovos ir Gruzijos tragedijos pakartojimas. Dar yra laiko veiksmams, kad šis šis farsas netaptų dar viena tragedija.
Galima be didelių pastangų įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Kijevo silpnai kontroliuojamos Donecko srities įmonės pakeis savininkus, taps rusų verslininkų nuosavybe ir atsisakys mokėti už iš Rusijos gaunamas dujas.
Daug dalykų, kurie pastaruoju metu vyksta Ukrainoje, yra Moldovos ir Gruzijos tragedijos pakartojimas. Dar yra laiko veiksmams, kad šis šis farsas netaptų dar viena tragedija.
Gagaūzijoje ir Padniestrėje separatizmo katalizatoriumi tapo kalbos problema, išpūsta iki kraštutinumų.
Abchazijoje bandymas numalšinti separatizmą spontaniškai pradėta karine operacija baigėsi pralaimėjimu.
Masiniai aktyvistų maršai iš centro į separatistinius regionus Gagaūzijoje ir Pietų Osetijoje tik sustiprino separatistines nuotaikas.
Centrinė valdžia laimėjo tik tuomet, kai sugebėjo išlaikyti pagrindinės infrastruktūros, bankų sistemos, jėgos struktūrų, išorės sienų kontrolę bei išlaikė iniciatyvą derybų metu.
