Leidinys konstatuoja: Vokietijos politikai, dar vadinami Russlandversteher, grįžta.
Šis vokiškas sudurtinis žodis vieniems yra paniekinantis epitetas, kitiems – garbingas komplimentas. Jis tiesiogiai reiškia „suprantančius Rusiją“ ir yra skirtas politikams bei ekspertams, simpatizuojantiems Maskvai.
Politinis klimatas Vokietijoje gana įkaitęs, o daugiau taip politinę visuomenę skaldančių žodžių nėra.
Glumina sąjungininkus
Vakaruose tęsiantis diskusijoms apie tai, kaip agresyviai reikia atremti Rusijos iššūkius Sirijos karo ir kitais klausimais, Vokietijos politikos veteranai vėl paniro į šaliai tinkamo vaidmens šiuose debatuose paieškas.
Ritualas kone kiekvieną dieną toks pats: simpatizuojantieji Rusijai televizijos pokalbių laidose ir skiltyse laikraščiuose pešasi su tais, kurie ragina rimčiau vertinti Kremliaus keliamą grėsmę.
„Neturėtume vadinti visos Rusijos – ir šalies, ir jos žmonių – vadinti prieše“, – šią savaitę įspėjo žinomas rusofilas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris.
„Reikia naujo starto“, – pridūrė ir parlamentaras Stefanas Liebichas, atstovaujantis kraštutinių kairiųjų partijai „Die Linke“. Toks raginimas užmegzti dialogą Vokietijoje yra dažnas atsakas į nors trupinėlį kritikos Rusijos adresu.
Neaiški, neapsisprendėliška Vokietijos pozicija Kremliaus atžvilgiu jau daug metų varo į neviltį šalies sąjungininkus.
Neaiški, neapsisprendėliška Vokietijos pozicija Kremliaus atžvilgiu jau daug metų varo į neviltį šalies sąjungininkus.
Nemažai tokių šalių baiminasi, kad Russlandversteher įtaka labai naudinga Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, nes leidžia Maskvai skleisti vidinę nesantaiką tiek Vokietijoje, tiek visoje ES.
Kadangi Berlyne ryžto mažoka, net ekonominių sankcijų poveikis ne toks, kokio siekiama.
Taip, kai kurie stebėtojai mato ženklų, kad Berlyno politika Rusijos atžvilgiu kietėja. Bet prorusiški politikai, nors ir tiesiogiai neveikiantys priimamų sprendimų, vis tiek daro įtaką bendrame kontekste.
Antai kanclerė Angela Merkel vieną dieną kategoriškai atmetė galimybę, kad Vokietija prisijungs prie raketų smūgių cheminę ataką surengusiai Sirijai. Bet po dviejų dienų, kai raketos jau buvo paleistas, ji pareiškė, kad operacija buvo „tinkama ir reikalinga.“
Susiejo „Nord Stream 2“ su Ukraina
Klausimas, kaip ir apskritai reaguoti į Rusijos veiksmus, Vokietijoje ypač aštrus nuo 2014-ųjų, kai Rusija aneksavo Krymą.
Prorusiškai nusiteikę politikai į viešumą išlindo ir numušus reiso MH17 keleivinį lėktuvą virš Rytų Ukrainos, ir po cheminės atakos prieš buvusį dvigubą agentą Sergejų Skripalį bei jo dukterį Anglijos Solsberio mieste. Jie prašo atsargumo ir kompromisų.
Bendras vaizdas – klampynė. Nors A.Merkel, kurios linija Maskvos atžvilgiu kieta, pavyko ir inicijuoti, ir išlaikyti sankcijas Rusijai, kanclerė nuolat jaučia spaudimą atšaukti suvaržymus – net iš kolegų jos pačios partijoje.
Vis dėlto pastaruoju metu įmanoma įžvelgti šiokių tokių poslinkių. Vienu tokių ženklų praėjusią savaitę tapo pačios A.Merkel žodžiai, kad planai dėl dujotiekio „Nord Stream 2“, kuris sujungtų Rusiją ir Vokietiją, turėtų būti pristabdyti, kol nebus išsiaiškintas projekto poveikis Ukrainai.
Kijevas neabejoja, kad Rusijos dujų bendrovės apeis Ukrainą naujuoju dujotiekiu ir taip atims iš šios šalies milijardus dolerių pajamų.
„Aš aiškiai pasakiau, kad projektas „Nord Stream 2“ be aiškumo dėl būsimo Ukrainos tranzito vaidmens, mūsų požiūriu, neįmanomas“, – taip pokalbio telefonu su V.Putinu turinį apibūdino A.Merkel.
Berlynas anksčiau apibūdindavo projektą, kuris labai svarbus Kremliui, kaip visiškai komercinį, tad tokie Vokietijos kanclerės žodžiai žymi akivaizdų pokytį ir beveik neabejotinai sukels įtampų santykiuose su Rusija.
Ragina pripažinti realybę
Antrasis ženklas – gana netikėti manevrai Socialdemokratų partijoje, kuri tradiciškai gana šiltai žvelgia į Maskvą.
Naujasis Vokietijos diplomatijos vadovas H.Maasas elgiasi kur kas drąsiau ir nevengia žarstyti kritikos Rusijai.
Senoji socdemų karta šventai tiki, kad per Šaltąjį karą jų vykdyta „Rytų politika“ (Ostpolitik) išjudino Berlyno sieną ir tapo Vokietijos suvienijimo pamatais.
Tokius argumentus pasigavęs Vokietijos ekskancleris Gerhardas Schröderis Rusijai buvo itin draugiškas.
Ir tebėra – asmeninis V.Putino draugas dabar yra įmonės „Nord Stream“ priežiūros tarybos pirmininkas ir valstybinės naftos milžinės „Rosneft“ valdybos pirmininkas.
G.Schröderio įpėdiniai socdemų vadovybės gretose – F.W.Steinmeieris ir Sigmaras Gabrielis (abu jie ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, – red.) – irgi pasisako už draugystę su Rusija ir prieš sankcijas.
Būtent todėl labai netikėta, kad naujasis Vokietijos diplomatijos vadovas H.Maasas elgiasi kur kas drąsiau ir nevengia žarstyti kritikos Rusijai.
„Kalbant apie Rusijos politiką, mums reikia pripažinti realybę. Rusija vis dažniau apibūdina save kaip nutolusią nuo Vakarų ir kartais kaip jiems oponuojančią valstybę. Deja, Rusija vis agresyvesnė“, – pirmajame savo interviu naujojoje darbo vietoje pareiškė H.Maasas.
Vokietijos socialdemokratai beveik niekada nekalba būtent taip. Praeityje partija laikydavosi strategijos švelninti bet kokią kritiką Rusijai iš savo partnerės didžiojoje koalicijoje – Krikščionių demokratų sąjungos – lyderių lūpų.
Bet jei H.Maaso retorika nesikeis, neatmestina, kad bus galima kalbėti apie itin svarbų pokytį Berlyne. Vokietijos Marshallo fondo ekspertas Jörgas Forbrigas teigė: „Vokietijos pozicija Rusijos klausimu šiais metais gali tapti nebe tokia dvilypė, o tai turbūt gerai.“
Aiškesnis vokiečių balsas labai reikalingas tiek ES, tiek NATO. Berlyno ryžtu tikrai būtų patenkinta tiek Jungtinė Karalystė, tiek Baltijos šalys, kurios ragina Vakarų Europos valstybes rimčiau vertinti Rusijos keliamą grėsmę.
Savo ruožtu Vokietijos nusisukimas tikriausiai reikštų jau akivaizdžią Rusijos tarptautinę izoliaciją – daugelis analitikų tvirtina, kad tik taip įmanoma priversti Maskvą nusiraminti ir pakeisti geopolitinius skaičiavimus.
Didesnė grėsmė – D.Trumpas?
Tačiau veteranai iš Russlandversteher sektoriaus lengvai nepasiduos. Nors dvišalės prekybos apimtys labai jau kuklios (į Rusiją iškeliauja vos 2 proc. Vokietijos eksporto), jie vėl ir vėl kartoja, kad būtina apsaugoti Vokietijos ekonominius interesus.
Tikroji tokios karštos paramos Maskvai Vokietijoje priežastis – kitokia. Čia karta iš kartos perduodamos kraupios istorijos apie kruvinus konfliktus tiek su Rusija, tiek su Sovietų Sąjunga, o vokiečiai bijo naujo karo ir nė nemano, kad jį būtų galima laimėti.
Tad galbūt nenuostabu, kad didžiausia parama Rusijai jaučiama buvusioje Rytų Vokietijoje. Nors regionas kentė komunizmą, per Šaltojo karo dešimtmečius jo gyventojai bent iš dalies susigyveno su slaviška kultūra.
W.Kubickis: „NATO reikia priešo, kad pateisintų savo egzistavimą.“
Negana to, nemažai vokiečių ne tik pačią Vokietiją, bet ir Rusiją laiko didžios kultūros lopšiu. Būtent todėl Maskvai neretai tyliai suteikiamas specialus statusas.
Įdomu, kad Rusiją liaupsina ne tik kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ ar kairioji „Die Linke“, bet ir kai kurie liberalios Laisvųjų demokratų partijos (FDP) atstovai.
Kai Solsberyje buvo apnuodyti Skripaliai, aukštas FDP pareigūnas Wolfgangas Kubickis pareiškė, kad išpuolis – Vakarų sąmokslas. „NATO reikia priešo, kad pateisintų savo egzistavimą“, – tikino W.Kubickis.
Galiausiai Russlandversteher pamėgę vis priminti apie Ameriką ir jos prezidentą Donaldą Trumpą. Žinia tokia: kad ir kokie blogi rusai, amerikiečiai vis blogesni.
Ir žinia girdima. „Forsta Institut“ surengta apklausa praėjusią savaitę parodė, kad daugiau kaip du trečdaliai vokiečių mano, jog D.Trumpas yra didesnė grėsmė taikai pasaulyje nei V.Putinas. Tad Russlandversteher niekur nedings.
