Kad persigabentų instrumentą, apsivilko hidžabą
„Esu Bahar Hasko. Man 25-eri, greitai jau 26-eri. Aš iš kurdiškosios Sirijos dalies, šalies šiaurėje, iš Kamišlio miesto. Švedijoje gyvenu 2,5 metų. Ieškau savo vietos muzikuodama ir dainuodama“, – pasakoja Bahar.
Kai ji kalba apie muziką, jos veidas švyti. „Muzika man yra viskas. Ji man reiškia laisvę, taiką, todėl kurdų tradicinės muzikos instrumentas – tanbūras – buvo vienas pirmųjų dalykų, kuriuos pasiėmiau su savimi bėgdama nuo karo Sirijoje“, – tvirtina mergina.
Susitinkame kavinėje Geteborge. Telefone mergina rodo vaizdo įrašus savo „Facebook“ paskyroje, kur viskas sukasi apie muziką. Mergina pasakoja, kad gana didelį, ilgą styginį instrumentą tanbūrą nebuvo lengva pergabenti per Sirijos ir Turkijos sieną.
„Aš net apsivilkau hidžabą, bet musulmonų fanatikai Turkijoje mane vis tiek sustabdė ir klausė, ką ketinu su tuo instrumentu daryti. Jų požiūriu, moterims muzika draudžiama. Tai fanatikų požiūris, ne visi musulmonai taip mano. Aš pasakiau, kad ketinu mečetėje mokyti vaikus religinės muzikos. Žinoma, rizikavau veždamasi tą instrumentą, bet nenorėjau jo palikti. Tai įvyko prie Sirijos sienos su Turkija, kurią saugojo musulmonai fanatikai, jie jau buvo pradėję užimti tą teritoriją“, – prisimena Bahar.
Sužavėjo ir garsią švedų atlikėją
Į Švediją pas čia gyvenusius giminaičius patekti Bahar pavyko ne iš pirmo karto. Ji metus praleido Turkijoje. Dabar Švedijoje turi prieglobstį ir nuolatinį leidimą gyventi su mama ir jaunesniu broliu.
„Kai prasidėjo karas, mokiausi Alepo universitete, paskutiniame kurse. Nepaisant neramumų, mokslus pabaigiau ir grįžau į savo mažą miestelį šiaurėje. Ten buvo ramiau. Kurį laiką dainavau chore su įvairių tautybių žmonėmis. Tai mums padėjo palaikyti vienybę. Tačiau padėtis blogėjo, negalėjau nei mokytis, nei rasti darbo. Buvome mirę, kalbant perkeltine prasme. Dauguma buvo priversti išvykt, įskaitant mane“, – sako mergina.
Bahar, kurios vardas arabiškai reiškia pavasarį, labiau norėjo gyventi Jungtinėje Karalystėje. Ji studijavo anglų literatūrą universitete ir laisvai kalba angliškai. Pašnekovė juokiasi, kad Švediją žinojo kaip šaltą ir nuobodžią šalį, tačiau Geteborgas jos nuostatas apvertė aukštyn kojom.
„Muzika man labai padeda integruotis Švedijoje. Atvykusi čia operos teatre pradėjau dainuoti tarptautiniame chore. Ten savo instrumentu grojau švedų folkloro muziką. Žmonėms labai patiko. Sulaukiau daugybės skambučių ir pasiūlymų koncertuoti. Jiems tai buvo naujas derinys. Su manimi susisiekė žinoma Švedijos atlikėja Eva Dahlgren, su kuria kartu grojome ir dainavome, tapome muzikos bičiulėmis, kaip čia sako. Manau, kad man labai pasisekė“, – įsitikinusi Bahar.
Jauna moteris sako, kad muzikavimas jai taip pat padeda gerinti švedų kalbos žinias.
„Aš sutinku daugybę naujų žmonių. Mes dažniausiai kalbame angliškai, bet man nekyla sunkumų kalbant ir švediškai. Ta kalba labai panaši į anglų. Žinoma, klausydamasi švedų, lavinu ir savo švedų kalbos įgūdžius, gerinu tarimą“, – tvirtina Bahar.
Lavinti kalbos įgūdžius padeda specialios kavinės
Kaip ir kiti Švedijoje sutikti naujakuriai, Bahar giria švedus už pagalbą pritampant šalyje ir ypač mokantis švedų kalbos. Čia bibliotekose veikia vadinamosios sprakkafe – kalbos kavinės, kur savanoriai švedai padeda imigrantams lavinti savo kalbos įgūdžius.
„Kiekviena biblioteka turi dvi ar tris dienas, kai vyksta tos kalbos kavinės. Atvykusi į Švediją pasidėjau kalendorių ir susižymėjau įvairius laikus gal dešimtyje bibliotekų. Ėjau į visas tas kavines. Yra ir šiaip kavinių, kur renkasi švedai, norintys pasikalbėti. Ten nusiperki kavos už 50 kronų ir gali būti, kiek nori. Tai man labai padėjo išlaikyti visų švedų kalbos lygių egzaminus. Vienu metu studijavau universitete ir vaikščiojau į tuos susitikimus. Labai padėjo“, – tikina Bahar.
Paklausta, apie ką tekdavo kalbėtis, mergina atsako paprastai – apie bet ką: „Apie muziką, politiką, nors tai ir ne mano tema. Labai malonu, kad ten taip pat galima sutikti draugų. Turiu vieną draugę, su kuria susipažinau būtent ten. Mes dabar einame kartu į visokius renginius.“
Vis dėlto Bahar sutinka – jei ne muzika, su švedais suartėti būtų kur kas sunkiau. Jie labai praktiški, bet ne labai mėgsta socializuotis, apibendrina ji. Pasak pašnekovės, daugybė imigrantų dažnai jaučiasi izoliuoti, nepaisant to, kad Švedija labai įvairiatautė šalis.
„Aš kalbu kurdų ir arabų kalbomis, todėl kartais išgirdus jas Geteborgo gatvėje apima labai šiltas jausmas. Be abejo, stengiamės vieni kitus palaikyti, nors būna visko. Tačiau tai, kad čia tikrai multikultūrinė aplinka, tikrai svarbu“, – įsitikinusi Bahar.
Dalyvauja televizijos projekte „Kurdistano žvaigždės“
Dabar Bahar dalyvauja Švedijoje veikiančios kurdų televizijos muzikiniame konkurse „Kurdistano žvaigždės“ ir tikisi jame pasiekti finalą. Savaitgaliais iš Geteborgo ji skraido į filmavimus Stokholme, o tamsiais pirmadienio vakarais repetuoja su Švedijos kurdų vyrų ansambliu pavadinimu „Shappoll Music“.
„Jie mieli vaikinai, organizuoja įvairius koncertus ir vakarėlius čia, Švedijoje. Ansamblis mane mielai priėmė. Esu vienintelė dainuojanti kurmandži dialektu, jie dainuoja kitu kurdų dialektu – sorani. Be to, esu vienintelė moteris“, – pasakoja Bahar.
Repeticijos vyksta po darbo valandų pramoniniame Geteborgo uosto rajone, kai biurai ištuštėja ir skardūs rytietiški ritmai niekam netrukdo.
Užlipusios į antrą aukštą, įeiname į nedidelę salę, kur įrengta scena su garso įranga. Ją derina vienas iš muzikantų. Jis netrukus gros pasienyje pastatytu dideliu sintezatoriumi. Bahar išsitraukia aplamdytus prirašytus sąsiuvinio lapus ir bando prisiminti dainų žodžius.
Mokslus ketina tęsti Švedijos universitete
Be Bahar grupėje yra dar vienas neseniai atvykęs vyras pabėgėlis. Jis taip pat groja sintezatoriumi. Kiti čia gyvena ne pirmą dešimtmetį. Susitikimo metu, grupė rengėsi per Kūčias koncertuoti Orebrės mieste, turinčiame gausią kurdų bendruomenę. Švedijoje gyvena kelios dešimtys tūkstančių iš Turkijos, Irako ir Sirijos kilusių kurdų. Šalis išsiskiria dideliu palaikymu jų kultūrinės tapatybės išsaugojimui.
„Nors mes ir ne krikščionys, per Kalėdas Sirijoje susirenkame, kartu valgome, muzikuojame ir taip švenčiame“, – sako Bahar.
Tamsia žėrinčia suknele ir ilgaauliais batais vilkinti Bahar stoja prie mikrofono ir ima judėti savo krašto muzikos ritmu. Šypsena nedingsta nuo dainininkės veido, net tada kai ji dainuoja gailias kurdiškas dainas apie prarastą tėvynę, sudegintus kaimus ir meilę.
Tai viena paskutinių jos repeticijų su šia grupe. Po Naujųjų iš Geteborgo Bahar planuoja keltis gyventi į Stokholmą, kur pradės magistrantūros studijas. Po 2,5 metų tikisi gauti Švedijos pilietybę ir keliauti muzikuoti kur nors kitur.
„Girdėjau, kad Alepo dabar būtų neįmanoma pažinti. Kartais, kai pagalvoju apie grįžimą į Siriją, mane apima neviltis. Į kokią Siriją man grįžti? Žmonės, kuriuos pažinojau, arba išvyko, arba žuvo. Net mano vaikystės namus buvome priversti parduoti, nes nelegali kelionė į Europą kainuoja labai brangiai. Kai galvoju apie Siriją, jaučiu širdgėlą, todėl galvoju apie Švediją, kaip apie antrus namus. Čia turiu draugų, kurie man atveria tiek daug durų. Nepaisant sunkumų, kurių čia vis tiek turiu, esu laiminga, galėdama būti Švedijoje“, – tvirtina Bahar.
