„Tai daugiausia prieglobsčio prašymų, kiek esame sulaukę per visą istoriją“, – pripažino Švedijos migracijos agentūros vadovas Mikaelis Ribbenvikas. Jo teigimu, Švedija artėjančiais metais ketina apgyvendinti iki 23 tūkstančių žmonių, o tai didelis iššūkis net ir tokiai socialinių paslaugų sektoriuje pavyzdingai valstybei.
Kur glūdi Švedijos migracijos politikos paslaptis? Švedai stengiasi blaiviai vertinti situaciją ir migrantų priėmimo sėkmę skaičiuoja ne kiekybe, o kokybe. Vienas pagrindinių uždavinių – išklausyti, ko nori abi pusės: tiek į Švediją atvykę asmenys, tiek juos priimanti bendruomenė.
„MIG Talks“ – Švedijos migracijos agentūros komunikacijos skyriuje dirbančios žurnalistės Lisos Söderlindh projektas. Šis projektas šiemet gavo Švedijos viešojo sektoriaus inovatyviausio sprendimo apdovanojimą.
„MIG Talks“ anglų gali reikšti „Migrantai kalba“, o švediškai „Aš kalbu“. L.Söderlindh teigimu, tai bandymas kardinaliai pakeisti požiūrį į migrantus ir migracijos politiką. Šalia ekonominių rodiklių, skaičių ir statistikos viešąją erdvę pasiekia asmeninės istorijos, pasakojamos pačių prieglobsčio Švedijoje prašiusių žmonių.
15min apsilankė Švedijos migracijos agentūroje ir pakalbino šių meto kovo mėnesį paskelbtos iniciatyvos „MIG Talks“ kūrėją L.Söderlindh.
– Kaip jums kilo „MIG Talks“ idėja?
– Kurį laiką dirbau Migracijos agentūros žiniasklaidos skyriuje, vėliau stažavausi UNESCO ir Tarptautiniame Raudonajame Kryžiuje. Mačiau, kaip vyksta darbas neapsiribojant tik savo sritimi. Visa ši patirtis atvedė prie sprendimo, kad migracijos tarnyba ne tik turėtų kalbėti apie migrantus, bet ir įtraukti tuos, kurie yra mūsų tikslinė auditorija.
Vietoje to, kad toliau atsakinėčiau į žiniasklaidos klausimus apie migrantus, aš norėjau sukurti platformą, kurioje galėtų kalbėti patys migrantai. 2014 metų balandžio mėnesį grįžau į Švediją ir pasiūliau šį projektą - sukurti dviejų krypčių komunikaciją. Kreipiausi į įvairius asmenis ir institucijas, ir jie susidomėjo bendradarbiavimu. Tuo metu darėsi aišku, kad migracija nėra kelių asmenų problema – tai veikia visą visuomenę ir būtina bendradarbiauti.
– Ši programa finansuojama vyriausybės lėšomis?
– Taip. Partneriai tik padeda viešinti informaciją ir pasižada skatinti diskusiją visuomenėje, dalyvauti pokalbiuose. Viena iš projekto dalių yra būtent mūsų socialinių partnerių ir migrantų susitikimas forume, kur aptariama, ko trūksta, ką būtų galima įgyvendinti sklandžiau.
– Kaip pasirenkate žmones, kurių istorijos tampa „MIG Talks“ dalimi?
– Mes turime atvirą pokalbių erdvę savo tinklapyje, taip pat socialiniuose tinkluose, kur žmonės gali parašyti ir pasiūlyti savo istoriją. Stengiamės atrinkti istorijas taip, kad turėtume proporcingą skaičių iš skirtingų valstybių atvykusių ar skirtingų migracijos formų atstovų. Nuo 2010 iki 2015 metų į Švediją dėl apsaugos prieglobsčio pasiprašė 21 proc. migrantų, tad 21 iš 100 “MIG Talks“ dalyvių atstovaus šiai grupei. 31 proc. atvyko, nes čia gyveno jų šeimos nariai, sutuoktinis, žmona, tėvai ar vaikai, tad 31 asmuo atstovaus šiai kategorijai.
Turime šešias skirtingas kategorijas: prieglobsčio prašytojai, šeimos nariai, darbo reikalai, mokslai, laisvo judėjimo Europos Sąjungoje atstovai ir švedai, kurie buvo išvykę, o dabar sugrįžo.
– Ar visos „MIG Talks“ istorijos yra sėkmės istorijos?
– Taip, pirmenybę teikiame tokioms. Iki kitų metų kovo mėnesio publikuosime šimtą istorijų žmonių, kurie pasakos, kodėl atvyko į Švediją, kaip jiems sekasi čia gyventi, kaip jie įsiliejo į visuomenę ir ką jie planuoja veikti toliau.
Platesnis tikslas – sukelti diskusiją apie migraciją, pamatyti, kokie trūkumai ar privalumai.
Platesnis tikslas – sukelti diskusiją apie migraciją, pamatyti, kokie trūkumai ar privalumai. Galbūt kai kam atrodo, kad per didelis dėmesys skiriamas jų prieglobsčio prašytojo statusui, kitiems galbūt svarbu parodyti, kad jie yra atsakingi darbuotojai, kurie sugebėjo kažką duoti visuomenei.
– Sulaukiate kritikos ar reakcijos iš migracijos politikos skeptikų, tarkime, kraštutinės dešinės atstovų?
– Negalėčiau pasakyti, kad sulaukėme daug jų reakcijų. Migracijos agentūros socialinių tinklų paskyroje atsiranda kritiškų komentarų. Jie pasinaudoja galimybe išreikšti savo nuomonę, bet atviro konflikto ar pasipiktinimo iš žiniasklaidos nebuvo.
– Turėdami galvoje politinius procesus Europoje, ar manote, kad pasipriešinimas tokioms iniciatyvoms augs?
– Negaliu pateikti konkrečių faktų, bet jaučiu, kad ir Švedijoje, kaip ir Europoje, vyksta tokie procesai.
– Kokią strategiją taikote bandydami diskutuoti su tais nepatenkintais žmonėmis, kuriuos piktina pats migracijos faktas?
– Mes, kaip vyriausybinė agentūra, pateikiame faktinę medžiagą, informaciją, statistiką. Matome, kad ne tik Švedijoje, bet ir kitose valstybėse yra didelis atotrūkis nuo supratimo, kas yra tikra migracija ir įsivaizduojamos migracijos grėsmės.
Norime prisidėti pateikdami faktus. Kaip matote, Švedijoje didžiausią dalį migrantų sudaro ne prieglobsčio prašytojai, o pas šeimos narius atvykstantys asmenys. Taip yra dabar, taip buvo ir anksčiau.
– Kaip kuriamos „MIG Talks“ istorijos?
– Dauguma jų parašytos mano, su dar dviejų kolegų pagalba. Kol kas turime 65 istorijas. Klausimus pateikiame iš anksto, o po to susitinkame su savo herojais ir kelias valandas kalbame. Prieš publikuodami gauname jų sutikimą, kad viskas išdėstyta būtent taip, kaip ir yra. Klausiame apie gyvenimą prieš atvykimą į Švediją, ką jie veikia dabar ir ką norėtų veikti ateityje. Taip pat teiraujamės, ko jiems trūksta diskusijoje viešojoje erdvėje, galbūt kažkas apie migrantus nutylima.
– Koks dažniausias migrantų nusiskundimas?
– Dažniausiai pasitaikęs nusiskundimas – žiniasklaidos požiūris. Jie reikalauja, kad nebūtų sukišami į savotišką dėžutę, susiaurinimas požiūris. Mane vadina prieglobsčio prašytoju, pabėgėliu, kodėl aš turiu nešioti šią etiketę? Noriu būti žmogus su asmeninėmis savybėmis, o ne redukuotas iki pabėgėlio.
Pasak jų, žiniasklaida dažniausiai kalba apie tai, kad migrantai nori čia būti, bet neparodo, kad jiems čia sekasi gyventi, kad jie atneša naudą visuomenei. Labai dažnai kalbama tik skaičiais. Integracija suvokiama kaip migrantų prievolė, nors ir visuomenė turi keistis.
Labai dažnai kalbama tik skaičiais. Integracija suvokiama kaip migrantų prievolė, nors ir visuomenė turi keistis.
Žmonės, kurie laukia atsakymo dėl prieglobsčio, apie dešimt mėnesių gyvena atskirai, beveik neturi kontaktų su visuomene. Jie pasirengę dirbti, kažką veikti, bet privalo laukti valstybės sprendimo. Mūsų partneriai tai išgirdo ir nusprendė situaciją keisti. Vienas muziejus jau priėmė du prieglobsčio prašytojus kaip laikinus darbuotojus.
– Kodėl migrantai renkasi Švediją?
– Daugelis atvyksta, nes yra girdėję, kad Švedija gerbia žmogaus teises, yra šalis, kurioje gali kurti savo ateitį.
– Socialinės gerovės valstybė?
– Taip, kai kuriems žmonėms ir tai. Bet daugumą vilioja tai, kad čia galima laisvai reikšti savo nuomonę, žmogaus teisės bus apgintos.
– Turite ir migrantų, kurie atvyko dėl persekiojimo dėl jų homoseksualumo, istorijas.
– Taip, vienas vyras atvyko iš Sirijos ir viena moteris iš Ruandos. Jie papasakojo, kad susidūrė su diskriminacija dėl savo homoseksualumo ir Švedijoje, laukdami prieglobsčio prašymo atsakymo. Dabar jie aktyviai prisijungė ir prie Švedijos LGBT bendruomenės veiklos, dalyvauja socialinėse akcijose.
– Ar „MIG Talks“ herojai gyvena ir Švedijos provincijoje?
– Keli iš jų. Mes skatiname regioninę žiniasklaidą daugiau rašyti apie migrantus. Daugeliui patinka tai, kad jų vietovėse gyvenantys žmonės tampa tokios didelės iniciatyvos dalimi. Sakyčiau, kad regionų žiniasklaida netgi entuziastingiau rašo apie migrantų sėkmės istorijas nei nacionalinė žiniasklaida. Jiems tie žmonės tampa savotiškomis žvaigždėmis.
– Kokia projekto ateitis?
– Kovo mėnesį užbaigsime istorijų rašymą, o tada su Švedijos institutu jau esame sutarę, kad pradėsime bendradarbiauti su Švedijos ambasadomis kitose valstybėse. Planuojame, kad „MIG Talks“ tokiu būdu persikels ir į kitas valstybes. Taip pat surinksime visą medžiagą, kuri yra ir audio ir video pavidalu, ir bandysime ją kuo patogesne forma pateikti įvairioms institucijoms, kad jos galėtų ja pasinaudoti.
Tai taps ir skaitmeninio mokymo medžiaga. Studentai aukštosiose mokyklose galės diskutuoti migracijos klausimais, remdamiesi šiomis istorijomis. Turėsime atvirą projekto rezultatų įvertinimą.
– Yra istorijų, kurios palietė jus asmeniškai?
– Visos jos! Aš tikrai tapau protingesnė, praplėčiau savo požiūrį į pasaulį, pažindama kiekvieną žmogų, kuris tapo projekto dalimi. Esu užtikrinta, kad jei viešojoje erdvėje diskusija būtų atviresnė, daugiau girdėtume būtent iš pačių atvykusių asmenų, tai būtų žymiai protingesnė diskusija nei turime dabar.
Aš tikrai tapau protingesnė, praplėčiau savo požiūrį į pasaulį, pažindama kiekvieną žmogų, kuris tapo projekto dalimi.
Diskusija turi prasidėti nuo faktų, bet pats migracijos procesas nėra vien tik faktai, skaičiai. Svarbu išklausyti patirtį tų, kurie patys yra migrantai, tiesiogiai susidūrė su šiuo procesu.
– Ką pasakytumėt tiems, kurie teigs, kad čia yra liberali propaganda, pabėgėliai ir kiti migrantai tapomi rožinėmis spalvomis?
– Aš pasakyčiau, kad mes turime galvoti taip, kaip galvoja demokratine norinti būti valstybė. Turime išgirsti visus piliečius ir visus gyventojus, o čia yra žmonės, kurie savo gyvenimą planuoja čia. Jei diskutuosime apie sveikatos apsaugą, juk neklausime tik mokytojų, ką jie mano apie tokius pasikeitimus, įtrauksime tuos, kurie realiai dirba sveikatos apsaugos sistemoje.
Turime kalbėti viešojoje erdvėje ir įtraukti balsus tų, kurie išties susiję su klausimu. Mes tyrėme klausimų apie migraciją aptarimą žiniasklaidoje ir paaiškėjo, kad daugiau nei 50 proc. pasisakymų yra iš politikų. Tik keli iš tų politikų turi migracijos patirties. Turime dirbti ir kalbėti su tais, kuriems migracija yra aktuali problema.