Šios analizės autoriai - Ivanas Krastevas, Liberalių strategijų centro Sofijoje pirmininkas ir nuolatinis Žmogaus mokslų instituto Vienoje bendradarbis, ir Markas Leonardas, vienas iš Europos tarptautinių santykių tarybos įkūrėjų ir direktorius.
ECFR tyrimas rodo, kad nors europiečiai jaučia didelį solidarumą su Ukraina ir remia sankcijas Rusijai, jų nuomonės dėl ilgalaikių tikslų išsiskiria. Jie dalijasi į Taikos stovyklą (35 proc. respondentų), kuri nori, kad karas kuo greičiau baigtųsi, ir Teisingumo stovyklą, kuri mano, kad svarbesnis tikslas yra nubausti Rusiją (25 proc. respondentų).
Visose šalyse, išskyrus Lenkiją, Taikos stovykla yra didesnė už Teisingumo stovyklą. Europos piliečiai nerimauja dėl ekonominių sankcijų kainos ir branduolinių ginklų eskalavimo grėsmės. Jei niekas iš esmės nepasikeis, jie nepritars ilgam ir užsitęsusiam karui. Tik Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Suomijoje visuomenė labai pritaria karinių išlaidų didinimui.
Vyriausybėms reikės rasti naują kalbą, kuri padėtų įveikti atotrūkį tarp šių besiformuojančių stovyklų, kad būtų sustiprinta Europos vienybė ir išvengta poliarizacijos tarp šalių ir pačiose šalyse. Svarbiausia bus pristatyti ginklų tiekimą ir sankcijas kaip gynybinio karo dalį.
Stebinanti vienybė
Praėjus kelioms savaitėms ir mėnesiams po invazijos į Ukrainą, europiečiai nustebino ir Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ir save pačius savo vienybe ir ryžtingumu.
Europos visuomenės, pasipiktinusios Rusijos agresija ir sužavėtos ukrainiečių drąsa, tapo netikėto Europos posūkio motyvu. Jos įkvėpė savo vyriausybes imtis istorinio masto permainų, atvėrė savo namus milijonams ukrainiečių, pareikalavo griežtų ekonominių sankcijų ir privertė Vakarų bendroves kuo greičiau palikti Rusiją. Ankstesniais „Europos momentais“ Europos vėliava mobilizuodavo žmones už Europos Sąjungos ribų (taip pat ir Ukrainoje), o šį kartą Ukrainos vėliava mobilizavo žmones ES viduje.
Europiečiai suprato, kad jie yra rimtesnė jėga, nei manė anksčiau. Žymus komentatorius Moisesas Naimas teigė: „Europa atrado, kad yra supervalstybė“. Tačiau ar artėjant penktajam karo mėnesiui Europos vienybė bus ilgalaikė? O gal tarp ES šalių ir jų viduje ims ryškėti plyšiai?
Ką mano dešimt svarbių šalių?
Siekdama rasti atsakymus į šiuos klausimus, Europos užsienio santykių taryba atliko Europos visuomenių nuomonės apklausą dešimtyje šalių. Apklausa buvo atlikta gegužės viduryje, t. y. tuo metu, kai piliečiai jau buvo spėję nurimti po invazijos. Viešosios diskusijos buvo nukreiptos nuo įvykių mūšio lauke į klausimus apie tai, kaip baigsis konfliktas, taip pat apie jo poveikį žmonių gyvenimui, jų šalims ir ES. Taip pat tai buvo laikas, kai europiečiai ėmė geriau suvokti pasaulines ekonomines ir socialines karo pasekmes: didelę infliaciją, energijos ir maisto krizes.
Apklausoje dalyvavo apie 8 000 žmonių iš visos Europos. Apklaustos šios šalys: Lenkija ir Rumunija – sienas su Ukraina turinčios, tradiciškai Rusijai skeptiškai nusiteikusios Vidurio Europos valstybės; Prancūzija, Vokietija ir Italija – didžiosios Vakarų Europos valstybės, anksčiau pelniusios „Rusiją suprantančiųjų“ reputaciją; Portugalija ir Ispanija – Pietų Europos valstybės, kurios anksčiau paprastai mažiau dalyvavo su Rusija susijusioje politikoje; Suomija ir Švedija – Šiaurės Europos valstybės, dėl invazijos siekiančios narystės NATO; Didžioji Britanija.
Apklausos rezultatai rodo, kad Europos visuomenių nuomonė keičiasi ir kad sunkiausios dienos gali laukti ateityje. Europos demokratijų atsparumas labiausiai priklausys nuo vyriausybių gebėjimo išlaikyti visuomenės paramą politikai, kuri galiausiai skaudžiai palies įvairias socialines grupes. Tai privers vyriausybes suderinti Europos vienybės siekį ir spaudimą Maskvai su nuomonėmis, kurios skiriasi tiek valstybių narių viduje, tiek tarp valstybių narių.
Tyrimas atskleidė didėjantį atotrūkį tarp daugelio Europos vyriausybių deklaruojamų pozicijų ir visuomenės nuotaikų jų šalyse. Didžioji praraja yra tarp tų, kurie nori kuo greičiau užbaigti karą, ir tų, kurie nori kariauti tol, kol Rusija bus nugalėta.
Apskritai europiečiai neabejoja, kurioje pusėje jie yra: jie nori, kad Ukraina nugalėtų. Ir jie pasirengę padėti jai apsiginti.
Europa po Rusijos invazijos
Europiečiai nesutaria, ką kaltinti dėl karo – trys ketvirtadaliai jų mano, kad už konfliktą atsakinga Rusija. Jie taip pat nesutaria, kas yra didžiausia kliūtis taikai – du trečdaliai nurodo Rusiją. Vienintelė išimtis – Italija, kur piliečių nuomonės dėl to, ar Ukraina ir Vakarai nėra didesnė kliūtis, labai išsiskiria.
Apskritai europiečiai neabejoja, kurioje pusėje jie yra: jie nori, kad Ukraina nugalėtų. Ir jie pasirengę padėti jai apsiginti.
Be to, nauja ECFR apklausa rodo, kad dauguma europiečių yra pasirengę solidarizuotis su Ukraina – teikti ekonominę pagalbą, siųsti ginklų, remti Ukrainos narystę ES ir priimti pabėgėlius. Kartu jie taip pat pritaria griežtoms priemonėms prieš Rusiją, įskaitant ekonominių sankcijų taikymą, iškastinio kuro importo nutraukimą ir karinių pajėgų dislokavimą Rytų Europoje (bet ne pačioje Ukrainoje).
Nors europiečiai dėl karo kaltina Rusiją ir tikisi ukrainiečių pergalės, Europos valstybių ir visuomenių nuomonės dėl karo baigties išsiskiria.
Taika ir teisingumas
Teoriškai visos Europos vyriausybės sutaria, kad ukrainiečiai patys turi nuspręsti, kada nutraukti karą, ir susitarti dėl taikos formos. Tačiau apklausose išryškėja aiškūs nesutarimai, kai rinkėjai renkasi, ar Europa turėtų siekti kuo greičiau užbaigti karą – net jei tai reikštų Ukrainos nuolaidas, – ar svarbiausias tikslas yra nubausti Rusiją už agresiją ir atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą – net jei toks kelias vestų į užsitęsusį konfliktą ir didesnes žmonių kančias.
Pagal šiuos rezultatus europiečiai skirstomi į dvi priešingas grupes: Taikos ir Teisingumo stovyklas. Taikos stovyklos šalininkai nori taikos dabar, net ir Ukrainos nuolaidų Rusijai kaina. Teisingumo stovykla mano, kad taiką gali užtikrinti tik akivaizdus Rusijos pralaimėjimas.
Šis skilimas eina per daugelį šalių, taip pat ir tarp šalių. Konfliktui Ukrainoje virstant ilgu išsekinimo karu, kyla pavojus, kad tai taps pagrindine skiriamąja linija Europoje. Ir jei politiniai lyderiai atsargiai neįveiks šio požiūrių skirtumo, tai gali reikšti nuostabios Europos vienybės pabaigą.
Dešimtyje apklaustų šalių trečdalis (35 proc.) respondentų priklauso Taikos stovyklai, o penktadalis (22 proc.) – Teisingumo stovyklai. Dar penktadalis (20 proc.) atsisako rinktis tarp Taikos ir Teisingumo stovyklų, tačiau vis tiek iš esmės remia ES veiksmus reaguojant į Rusijos karą Ukrainoje. Šios svyruoklių grupės nariai pritaria Teisingumo stovyklos antirusiškiems jausmams, tačiau taip pat nerimauja dėl eskalacijos – kaip ir Taikos stovyklos nariai. Artimiausiais mėnesiais didės spaudimas šiai trečiajai grupei, kad ji atsitrauktų nuo savo pozicijos. Jų nuomonė – ir jų balsai – gali turėti lemiamos įtakos tolesniems Europos žingsniams.
-
O.Scholzas: Vokietija teiks karinę paramą Ukrainai tiek ilgai, kiek reikės
-
S.Lavrovas interviu BBC: Rusija nėra visiškai švari ir to nesigėdija
-
Didžiosios Europos sostinės pritaria, kad Ukrainai būtų suteiktas ES kandidatės statusas
-
JK svarsto papildyti NATO pajėgas Estijoje šimtais karių
-
V.Zelenskis giria EK rekomendaciją Ukrainai suteikti ES kandidatės statusą
Atstovavimas Taikos ir teisingumo stovykloms įvairiose valstybėse narėse, kartose ir politinėse partijose labai skiriasi. Viena iš svarbių išvadų yra ta, kad nors visose dešimtyje šalių Taikos stovyklos atstovai yra vienodai pasiskirstę tarp vyrų ir moterų, Teisingumo stovykloje aiškiai dominuoja vyrai: 62 proc. vyrų ir 38 proc. moterų.
Kalbant apie partinę politiką, galima daryti prielaidą, kad dešinieji rinkėjai dažniau priklauso Teisingumo stovyklai nei kairieji. Tačiau ši taisyklė retai kada galioja visa apimtimi. Vokietijoje pirmenybė Taikai dominuoja tiek tarp centro dešiniųjų Krikščionių demokratų sąjungos / Krikščionių socialinės sąjungos, tiek tarp centro kairiųjų socialdemokratų rinkėjų – o iš pagrindinių partijų išsiskiria žalieji, turintys daugiausia svyruojančių rinkėjų.
Suomijoje valdančiųjų socialdemokratų šalininkai teikia pirmenybę teisingumui, o centro dešiniosios Nacionalinės koalicijos partijos rinkėjai yra pasiskirstę maždaug per vidurį. Ispanijoje tarp radikalios dešiniosios partijos Vox rinkėjų yra daugiausia Teisingumo šalininkų (nors jie vis dar šiek tiek teikia pirmenybę Taikai).
Panašiai ir Švedijoje radikalios dešiniosios Švedijos demokratų partijos rinkėjai iš trijų didžiausių partijų labiausiai pasisako už Teisingumą. Tuo tarpu Prancūzijoje kraštutiniai dešinieji labiausiai pasisako už Taiką, o daugelis kairiųjų rinkėjų užima svyruoklių pozicijas. O Italijoje, nors visų partijų rinkėjai pirmenybę teikia Taikai, o ne Teisingumui, didžiausią paramą Taikai (daugiau nei 60 proc.) teikia Italijos brolių ir Lygos rinkėjai.
Taikos stovyklos ir Teisingumo stovyklos nariai laikosi skirtingo požiūrio į karą. Visi kaltina Rusiją dėl konflikto, tačiau Taikos stovykloje jų yra mažiau (64 proc., palyginti su 86 proc. Teisingumo stovyklos narių, kurie kaltina Maskvą). O iš visų trijų grupių didžiausią atsakomybę Rusijai priskiria svyruojantys (92 proc.). Panašiai dauguma tiek Taikos, tiek Teisingumo stovyklose dažniausiai mano, kad Rusija yra pagrindinė kliūtis taikai, tačiau Taikos stovykloje taip manančiųjų yra daug mažiau (53 proc., palyginti su 79 proc. Teisingumo stovykloje). Vėlgi didžioji dauguma svyruojančiųjų mano, kad Rusija yra pagrindinė kliūtis taikai (87 proc.). O jei kas nors mano, kad JAV yra kliūtis taikai, tai dažniau priklauso Taikos stovyklai.
Nors kai kurie prorusiški (arba antiamerikietiški) rinkėjai gali priklausyti Taikos stovyklai, tai nebūtinai reiškia, kad Taikos stovykla yra Rusijai palanki grupė. Nors tiek Taikos, tiek Teisingumo stovyklos sutinka, kad Rusijai ir Ukrainai dėl šio karo bus blogiau, Teisingumo stovykla mano, kad Rusijai bus „daug blogiau“, o Taikos stovyklos nariai mano, kad iš abiejų šalių labiau nukentės Ukraina. Todėl kai kurie Taikos stovyklos nariai gali norėti, kad karas būtų nutrauktas, nes, jų nuomone, jis sukelia pernelyg daug kančių Ukrainai.
Taikos stovyklos atstovai taip pat labiau nei Teisingumo stovyklos atstovai mano, kad dėl šio konflikto ES padėtis pablogės. Tai gali būti dar viena priežastis, dėl kurios jie nori, kad šis karas būtų nutrauktas. Daugeliu atžvilgių Taikos stovykla yra pesimistų stovykla.
Kalbant apie Europos politinį ir praktinį atsaką į karą, visos trys pagrindinės grupės pritaria ekonominių ryšių su Rusija nutraukimui. Tačiau jų proporcijos kardinaliai skiriasi: Taikos stovykloje tam pritaria 50 proc., o nepritaria 37 proc. respondentų; Teisingumo stovykloje šis skirtumas siekia 83 proc. ir 11 proc. Tarp svyruojančių respondentų šis skirtumas yra 83 proc. ir 7 proc.
Kariniai klausimai taip pat kelia daug nesutarimų. Trys stovyklos nesutaria, ar užtikrinti neskraidymo zonos virš Ukrainos vykdymą.
Taikos ir Teisingumo stovyklų nuomonės taip pat skiriasi dėl to, ar nutraukti diplomatinius ryšius: Teisingumo stovykla tai aiškiai remia (70-23 proc.), kaip ir svyruojantys respondentai (60-30 proc.), o Taikos stovykla tam nepritaria (49-40 proc.). Taip pat Teisingumo stovykla ir svyruojantys respondentai nori nutraukti kultūrinius ryšius, o Taikos stovykla tam nepritaria.
Kariniai klausimai taip pat kelia daug nesutarimų. Trys stovyklos nesutaria, ar užtikrinti neskraidymo zonos virš Ukrainos vykdymą. Teisingumo stovykla ir svyruojantys respondentai pritaria tokiam pasiūlymui (atitinkamai už 54 proc. – prieš 24 proc. ir už 41 proc. – 23 proc. prieš), o Taikos stovykla yra skeptiška (prieš 48 proc. – už 25 proc.).
Klausimas dėl karių siuntimo į Ukrainą taip pat dalijasi nuomonėmis: Teisingumo stovykla ir Svyruojantieji tam pritaria (atitinkamai 52 proc. už, 32 proc. prieš ir 49 proc. už – 31 proc. prieš), o Taikos stovykla – nepritaria (prieš 59 proc. – už 24 proc.).
Dėl Ukrainos stojimo į NATO Teisingumo ir Svyruojančiųjų respondentų nuomonės beveik nesiskiria (atitinkamai 71-15 proc. ir 75-8 proc.), tuo tarpu Taikos šalininkų nuomonės išsiskyrė: 37 proc. pritaria, o 40 proc. nepritaria. Dėl papildomų karių siuntimo į rytines NATO nares Teisingumo ir Svyruojančiųjų stovyklos atstovai taip pat tvirtai pasisako už (atitinkamai 75-14 proc. ir 75-8 proc.), o Taikos stovykla yra pasidalijusi (41 proc. pritaria, o 40 proc. nepritaria).
Galimai Ukrainos narystei ES pritaria visos stovyklos, tačiau Taikos stovykla pritaria tik vangiai.
Be to, Taikos ir Teisingumo stovyklų nariai daro visiškai skirtingas išvadas dėl klausimo, ar jų šalis dabar turėtų didinti išlaidas gynybai. Dauguma Teisingumo stovyklos narių (53 proc.) pritaria karinių išlaidų didinimui, net jei dėl to tektų mažinti finansavimą tokioms sritims kaip sveikatos apsauga, švietimas ir nusikalstamumo prevencija. Tuo tarpu tik 29 proc. teigia, kad jų šalis, nepaisant karo, neturėtų didinti išlaidų gynybai, nes dėl to gali tekti mažinti išlaidas kitoms sritims.
Taikos stovykloje proporcijos beveik visiškai priešingos – 29 proc. pasisako už, o 51 proc. prieš. Svyruojantys respondentai šiuo klausimu yra maždaug pasidaliję, šiek tiek pirmenybę teikdami susilaikymui nuo didesnių išlaidų gynybai (35 proc. prieš 30 proc.). Kiti galimi šio klausimo variantai buvo „Nė vienas iš šių variantų“ arba „Nežinau“, iš kurių nemažai svyruojančių atstovų (26 proc.) pasirinko pirmąjį variantą.
Svyruojantieji kritikuoja Rusiją taip pat griežtai, jei ne griežčiau, nei Teisingumo stovykla – jie pirmiausia kaltina Rusiją dėl karo, teigia, kad Rusija yra didžiausia kliūtis taikai, ir mano, kad Europa turėtų nutraukti ryšius su Rusija. Tačiau jie nepritaria Teisingumo stovyklos moraliniam pasipiktinimui ir eskalacijos tikslams. Tokiais klausimais, kaip antai, ar dėl karo Ukraina ir ES atsidurs blogesnėje padėtyje, ar reikia didinti išlaidas gynybai, jie yra daug artimesni Taikos stovyklai. Tam tikra prasme svyruojantieji turi Kissingerio realistų instinktus. Jie atvirai priešiški Rusijai ir remia griežtą politiką jos atžvilgiu, tačiau baiminasi, kad užsitęsęs karas Europai kainuos per brangiai.
Gegužės pabaigoje kalbėdamas Pasaulio ekonomikos forume Davose Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis perspėjo, kad „mūsų užduotis – kad pasaulis nepavargtų nuo karo“. Tai nelengvas iššūkis.
50 proc. Taikos stovyklos narių mano, kad jų vyriausybė skiria per daug dėmesio konfliktui, o 38 procentai teigia, kad jo skiriama „pakankamai“ arba „per mažai“. Ir atvirkščiai, Teisingumo stovykloje 52 proc. mano, kad karui skiriama arba pakankamai, arba per mažai dėmesio; tik 38 proc. mano, kad jo skiriama per daug. Svyruojantys respondentai šiuo klausimu yra artimesni Teisingumo stovyklai: tik 35 proc. sutinka, kad karui skiriama per daug dėmesio, o 47 proc. teigia, kad jo skiriama pakankamai arba per mažai. Todėl mažai tikėtina, kad dėl karo nuovargio svyruojantys respondentai (kol kas) dvejoja tarp Taikos ir Teisingumo tikslų. O likusieji respondentai dažniau teigia, kad šiam karui skiriama „per daug“ dėmesio (38 proc.), o ne „pakankamai“ ar „per mažai“ (22 proc.), net jei dauguma jų tiesiog nežino (40 proc.).
Šie duomenys taip pat rodo, kad net Teisingumo stovykloje netrukus gali atsirasti tam tikras „solidarumo nuovargis“. Dvi labiausiai pažeidžiamos pafrontės valstybės – Rumunija ir Lenkija – yra vienintelės šalys, kuriose daugiau nei 50 proc. žmonių teigia, kad jų vyriausybės per daug dėmesio skiria karui, užuot sprendusios kitus neatidėliotinus klausimus. Kadangi daugelis Taikos šalininkų mano, kad dėl šio konflikto blogiau seksis Ukrainai, o ne Rusijai, tolesnis Rusijos karinis progresas taip pat gali paskatinti daugiau žmonių prisijungti prie Taikos stovyklos.
Padalinta Europa: šalis prieš šalį
Atsiranda didelių nesutarimų tarp ES valstybių narių, kurių piliečiai jaučiasi karo dalyviais, ir tų, kurių gyventojai vis dar nori išvengti dalyvavimo konflikte.
Aiškiai išsiskiria Lenkija, kurioje 41 proc. respondentų pirmenybę teikia teisingumui, o ne taikai, palyginti su 16 proc. Tuo tarpu pirmenybė Taikai labiausiai teikiama Italijoje (52 proc.) ir Vokietijoje (49 proc.).
Europiečių požiūris į karo priežastis labai skiriasi. Pavyzdžiui, daugiau kaip 80 proc. žmonių Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Portugalijoje ir Didžiojoje Britanijoje mano, kad konfliktą labiausiai sukėlė Rusija. Tuo tarpu Italijoje – tik 56 proc., Prancūzijoje – 62 proc. ir Vokietijoje – 66 proc. gyventojų kaltę verčia Kremliui. Atsakydami į klausimą, kas yra didžiausia kliūtis taikai, 64 proc. visų apklaustų šalių gyventojų teigia, kad Rusija, tačiau tik 39 proc. apklaustųjų Italijoje ir 42 proc. apklaustųjų Rumunijoje su tuo sutinka. Italijoje daugiau nei ketvirtadalis (28 proc.) apklaustųjų teigia, kad dėl to kaltos JAV, o kitose devyniose apklaustose šalyse – 9 proc.
Visos šalys tvirtai remia visų ekonominių ryšių su Rusija nutraukimą (62-22 proc.). Taip pat labai pritariama kultūrinių ir diplomatinių ryšių su Rusija nutraukimui, nors šis pritarimas nėra toks stiprus kaip ekonominių santykių atveju. Kai kuriose šalyse respondentai nepritaria tokių ryšių nutraukimui (Italija – kultūrinių ryšių klausimu, Italija, Prancūzija ir Vokietija – diplomatinių santykių klausimu).
Dėl vykstančio konflikto europiečiai labiausiai nerimauja dėl dviejų dalykų: pragyvenimo išlaidų (įskaitant didesnes energijos kainas) ir Rusijos branduolinio ginklo panaudojimo grėsmės.
Europiečiai mano, kad Rusija ir Ukraina dėl šio karo pralaimės. Dauguma europiečių, priešingai nei optimistiškai kalbama daugelyje Europos sostinių, kuriose karas laikomas ES „momentu“, taip pat mano, kad ES bus blogiau. Savo ruožtu daugumoje apklaustų šalių vyrauja nuomonė, kad karas neturės jokio poveikio JAV ar Kinijai.
Dėl vykstančio konflikto europiečiai labiausiai nerimauja dėl dviejų dalykų: pragyvenimo išlaidų (įskaitant didesnes energijos kainas) ir Rusijos branduolinio ginklo panaudojimo grėsmės. Tačiau, nors nerimas dėl šių klausimų jaučiamas visose šalyse, išryškėja respondentų pagrindinių rūpesčių skirtumai.
Portugalijoje, Italijoje ir Prancūzijoje žmonės labiausiai nerimauja dėl karo poveikio pragyvenimo išlaidoms ir energijos kainoms. Tuo tarpu Švedijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje piliečiai šiuo klausimu nerimauja mažiausiai. Švedams, suomiams ir prancūzams labiau nei kitų šalių gyventojams rūpi Rusijos kibernetinių atakų grėsmė. O arčiausiai Rusijos esančios šalys – Suomija, Lenkija, Rumunija ir Švedija – yra palyginti labiau susirūpinusios dėl Rusijos karinių veiksmų prieš jas grėsmės. Gali būti, kad artimiausios Rusijos kaimynės baiminasi okupacijos, o visų apklaustų valstybių gyventojai nerimauja dėl branduolinio karo pavojaus.
Rytų Europos susiskaldymas: Lenkija ir Rumunija
Mėgindami įsivaizduoti būsimą Europos susiskaldymą, kurį sukėlė karas, analitikai dažnai kalba apie „Rytų ir Vakarų pasidalijimą“ ir skirtumus tarp fronto šalių ir geografiškai nuo konflikto nutolusių šalių. ECFR tyrime siūlomas daug niuansuotesnis žemėlapis. Pavyzdžiui, jis atskleidžia didelius skirtumus tarp Lenkijos ir Rumunijos, kurios yra pafrontės šalys, priimančios daug pabėgėlių ir istoriškai įtariai ir priešiškai nusiteikusios Rusijos atžvilgiu.
Nors Lenkija ir Rumunija ribojasi su Ukraina ir jų vyriausybės yra vienos iš pagrindinių Kyjivo rėmėjų, šių šalių piliečių požiūris į karą gana skirtingas. 83 proc. Lenkijos gyventojų dėl konflikto kaltina Rusiją, o Rumunijoje – tik 58 proc. Dar svarbiau yra tai, kad 74 proc. žmonių Lenkijoje laiko Rusiją didžiausia kliūtimi taikai, o Rumunijoje – tik 42 proc.
Be to, šios dvi šalys iš tiesų gyvena skirtingose planetose, kai kalbama apie tai, kam teikia pirmenybę – taikai ar teisingumui. Kaip minėta, Lenkija yra vienintelė apklausoje dalyvavusi šalis, kurioje Teisingumo stovykla aiškiai lenkia Taikos stovyklą (41 proc. prieš 16 proc.). Tuo tarpu Rumunijoje, kaip ir Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje ir Ispanijoje, pirmenybė teikiama taikai, o ne teisingumui (42 proc. prieš 23 proc.).
Lenkijoje 77 proc. apklaustųjų nori nutraukti visus ekonominius ryšius su Rusija, o Rumunijoje – tik 45 proc. 74 proc. lenkų pritaria visiškam iškastinio kuro importo iš Rusijos nutraukimui, o Rumunijoje – 51 procentas. Taip pat 71 proc. lenkų (Rumunijoje – tik 39 proc.) nori nutraukti visus diplomatinius ryšius su Rusija. O 73 proc. lenkų (palyginti su 40 proc. rumunų) pasisako už tai, kad būtų nutraukti visi kultūriniai ryšiai su Rusija.
Lenkų ir rumunų solidarumo su Ukraina stiprumas taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, 71 proc. lenkų, bet 54 proc. rumunų pasisako už didesnę ekonominę pagalbą Ukrainai. Papildomos ginkluotės siuntimo Ukrainai klausimu 78 proc. lenkų pritaria, o Rumunijoje – tik 46 proc. Abiejų šalių nuomonės labiausiai skiriasi dėl idėjos siųsti į Ukrainą karius: Lenkija yra viena iš nedaugelio šalių, kur parama šiai galimybei yra didesnė nei nepritarimas jai – 46 proc. prieš 30 proc.; Rumunijos gyventojai nepritaria karių siuntimui – 44 proc. prieš 26 proc.
Nors Lenkija yra viena iš vos dviejų šalių, kuriose 50 proc. ir daugiau respondentų sutinka, kad dėl karo šalys turėtų didinti karines išlaidas, rumunai tuo įsitikinę kur kas mažiau. Geografija nėra lemtinga, kai kalbama apie piliečių požiūrį į karą.
Padalyti Vakarai: Vokietija prieš Italiją
Žvilgsnis į kai kurias Europos šalis, anksčiau draugiškiausiai nusiteikusias Rusijos atžvilgiu, taip pat rodo skirtingas trajektorijas. Nors rytų europiečiai nuolat kaltina Vokietiją nuolaidžiavimu Rusijai, ši nauja apklausa rodo, kad Vokietijos piliečiai yra daug labiau nusiteikę priešiškai nei italai.
Pavyzdžiui, nors dauguma vokiečių (66 proc.) ir italų (56 proc.) daugiausia kaltina Rusiją dėl karo, jų nuomonės dėl to, kas yra didžiausia kliūtis taikai, skiriasi. 63 proc. vokiečių mano, kad tai Rusija, tačiau Italijoje su tuo sutinka tik 39 proc. Italijoje taip pat yra daugiausia respondentų, teigiančių, kad dėl karo daugiausia kaltos JAV (20 proc.) ir jos yra didžiausia kliūtis taikai (28 proc.); Vokietijoje tokių įsitikinimų laikosi mažiau respondentų (atitinkamai 11 ir 9 proc.).
Apklausa rodo, kad Europos išsiskyrimas su Rusija yra negrįžtamas, bent jau trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu.
Abiejose šalyse vyrauja parama ekonominių ryšių su Rusija nutraukimui: 57 proc. Vokietijoje ir 47 proc. Italijoje tam pritaria, o 29 proc. ir 36 proc. tam nepritaria. Vokiečiai yra labiau nusiteikę priešiškai nei italai keliais kitais atžvilgiais. Pavyzdžiui, paprašyti nuspręsti, ar svarbiau mažinti Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, ar laikytis ES klimato kaitos tikslų, italai labai išsiskyrė. Tačiau dauguma vokiečių pirmenybę teikia Europos energetinės priklausomybės mažinimui. Vokiečių nuomonės dėl to, ar reikia nutraukti kultūrinius ryšius su Rusija, gana išsiskiria, o italai aiškiai pasisako už tai, kad kultūriniai kanalai liktų atviri – vienintelė šalis šiame tyrime, kuri tam pritaria.
Vokiečiai pritaria (52 proc. prieš 33 proc.), kad Ukrainos vyriausybei būtų siunčiami papildomi ginklai ir kariniai reikmenys. Italai yra vienintelė apklausta tauta, kuri daugiausia nepritaria šiai idėjai (45 proc. prieš 33 proc.). Taip pat Vokietijoje vyrauja nuomonė, kad papildomos karinės pajėgos turėtų būti siunčiamos rytinėms NATO narėms (45 proc. prieš 32 proc.). Tačiau tokiam žingsniui labiausiai nepritaria italai – 45 proc. prieš 30 proc.
Bene ryškiausias skirtumas tarp Vokietijos ir Italijos yra jų piliečių požiūris į išlaidas gynybai. Italija išsiskiria iš visų apklaustų šalių: 63 proc. respondentų teigia, kad, nepaisant karo, išlaidų gynybai didinti nereikia; tik 14 proc. nori, kad jos būtų didinamos. Tuo tarpu Vokietija yra tarp vos keturių šalių (kartu su Suomija, Lenkija ir Švedija), kuriose gyventojai iš esmės pritaria gynybos išlaidų didinimui (41 proc. prieš 32 proc.).
Artėjanti pabėgėlių krizė?
Karas Ukrainoje sugriovė ankstesnes prielaidas apie susiskaldymą Europoje. Vienas iš ryškių karo poveikio bruožų – Rytų Europos metamorfozė, kai kalbama apie nuo smurto bėgančius asmenis: kai kurios valstybės, kurios 2015 m. krizės metu labiausiai stengėsi neįsileisti Sirijos pabėgėlių, dabar priima daugiausiai atvykėlių.
Tačiau ECFR apklausa rodo, kad migracija vis dar gali tapti nesutarimų keliančiu klausimu rytuose, kaip ir Turkijoje nuo tada, kai Ankara atvėrė šalies sieną Sirijos pabėgėliams.
Nors dauguma europiečių mielai priimtų Ukrainos pabėgėlius, Rumunija, Lenkija ir Prancūzija yra tarp šalių, kurios mažiausiai pritaria šiai perspektyvai. Galbūt tam įtakos turi tai, kad Rumunija ir Lenkija jau yra priėmusios daug ukrainiečių pabėgėlių, taip pat imigracijos politikos toksiškumas Prancūzijoje – šalyje, kuri iki šiol priėmė nedaug ukrainiečių pabėgėlių.
Tai, kad Lenkijoje pabėgėliai daugiausia apsistoja privačiuose namuose, galbūt gali turėti įtakos visuomenės požiūriui įsivaizduojant, ką jų šalis turėtų daryti toliau.
Kas laimės valios mūšį?
Karas yra tarsi amerikietiški kalneliai: visuomenės nuomonė gali keistis sulig kiekvienu posūkiu, be to, ji yra nepaprastai galinga varomoji jėga. Kaip neseniai rašė Gideonas Rachmanas iš „Financial Times“, „karas Ukrainoje iš esmės vyksta trimis frontais ir tarp trijų veikėjų. Pirmasis frontas yra pats mūšio laukas. Antrasis frontas yra ekonominis. Trečiasis frontas yra valios kova. Trys fronto dalyviai yra Rusija, Ukraina ir Ukrainą palaikantis Vakarų aljansas“.
Tai, kas vyksta bet kuriame iš šių trijų frontų, turi įtakos kitiems dviem. Ukrainos kariniai laimėjimai yra labai svarbūs Teisingumo stovyklos (kurios neformalus lyderis Zelenskis turi nepaprastą gebėjimą bendrauti su Europos visuomene) stiprinimui. Taikos stovyklos šalininkai jau dabar yra didžiausia Europos piliečių grupė ir tikriausiai jų skaičius dar padidės, jei sustiprės jausmas, kad griežtos ekonominės sankcijos Rusijai neduoda rezultatų.
Taigi, ką šios naujos apklausos rezultatai sako apie vykstančią valios kovą ir kaip išlaikyti paramą priemonėms, kurių imtasi Ukrainai apginkluoti ir Rusijai taikyti sankcijas? Ukrainos priklausomybė nuo jos Europos kaimynių veiksmų reiškia, kad tai, kas laimės šį valios mūšį, greičiausiai bus dar svarbiau nei tai, kas vyksta ekonominėje ir karinėje srityse.
Artimiausios kelios savaitės bus lemiamos, o duomenys rodo, kad, pasitelkus tinkamas politines priemones, Europą turėtų būti įmanoma išlaikyti kartu.
Apklausa rodo, kad Europos išsiskyrimas su Rusija yra negrįžtamas, bent jau trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Dabar nėra jokių šansų, kad europiečiai svajotų integruoti Rusiją į savo struktūras ar politinę bendruomenę. Atrodo, kad jie žvelgia į pasaulį, kuriame Europa visiškai atsiskiria nuo Rusijos.
Tačiau Europos konsensusas dėl Rusijos automatiškai nereiškia bendros pozicijos dėl to, kokį vaidmenį ES turėtų atlikti kare. Duomenys rodo, kad karui užsitęsus ir didėjant su juo susijusioms išlaidoms, vis labiau skiriasi Taikos ir Teisingumo stovyklų nuomonės.
Apklausa atskleidžia galimus nesutarimus dėl pabėgėlių, Ukrainos stojimo į ES, poveikio pragyvenimo lygiui ir branduolinės eskalacijos grėsmės. Šie dalykai kartu sudaro pagrindinį skilimą tarp Taikos ir Teisingumo stovyklų. Daugelyje Europos šalių Ukrainos reikalas gali tapti ne vienijančiu nacionaliniu siekiu, o virsti skaldančiu politiniu klausimu. Tačiau karas gali ne tik sukelti įtampą atskirose šalyse, bet ir reikšti, kad tokių valstybių kaip Lenkija ir Italija politinės pozicijos vis labiau skirsis.
Ankstyvuoju karo etapu Vidurio ir Rytų Europos šalys pasijuto teisios dėl savo ankstesnio aršumo Rusijos atžvilgiu ir įgijo daugiau pasitikėjimo bei galios ES. Tačiau kitame etape tokios šalys kaip Lenkija gali atsidurti nuošalyje, jei Taikos stovykla išplės savo patrauklumą tarp kitų valstybių narių.
Norint išlaikyti Europos vienybę remiant Ukrainą, svarbiausia rimtai vertinti eskalacijos baimę ir konfliktą pristatyti kaip gynybinę kovą prieš Rusijos agresiją, o ne kalbėti apie Ukrainos pergalę ir Rusijos nugalėjimą.
Nors konfliktas Ukrainoje gali tapti kur kas raumeningesnės ES užuomazga, šis tyrimas rodo, kad visuomenės parama didesnėms išlaidoms gynybai yra silpnesnė, nei galėtų atrodyti, jei klausytume tik politinių lyderių.
Galbūt didžiausią nerimą kelia tai, kad dauguma europiečių mano, jog ES šiame kare pralaimės, o ne mano, kad jos santykinė vienybė yra stiprėjančios sąjungos ženklas.
Išlieka pavojus, kad Taikos ir Teisingumo stovyklos gali tapti tokios pat poliarizuotos, kaip skolininkai ir kreditoriai 2010-ųjų pradžioje kilus euro krizei. Jei tai įvyks ir jei ES taps nejudri dėl savo pačios susiskaldymo, karas gali reikšti nuolatinę Europos marginalizaciją pasaulio arenoje.
Europos viešoji nuomonė sustiprino ES vienybę Rusijos invazijos į Ukrainą akivaizdoje. Dabar Europos lyderiai turi išlaikyti šią vienybę. Ieškant kalbos, kuri būtų patraukli svyruojantiems rinkėjams – griežta Rusijai, bet atsargi dėl eskalacijos pavojaus – būtų galima suvienyti viešąją nuomonę.
Jei ES pavyks išlaikyti iki šiol demonstruotą platų frontą ir jei visų šalių vyriausybės laikysis drauge, o ne stengsis pažeminti viena kitą, iš karo šešėlio vis dar gali išnirti geopolitiškai stipresnė Europa. Tai, kaip bus išspręstas Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, turės toli siekiančių pasekmių bręstančiam JAV ir Kinijos konfliktui.
