„Tai – slėptuvė nuo bombų, – paaiškina 53 metų Shi Hui-hua, laukdama rytinio klientų antplūdžio. – Mes, Kilungo žmonės, žinome apie tokias vietas.“
„Tai erdvė gyvenimui, – priduria ji. – Ir erdvė mirčiai.“
Visa jos gatvė, kaip ir daugelis kitų Kilungo, pirmą kartą užsienio invaziją regėjusio 1642 metais, kai miestą užpuolė olandai, gatvių papildytos specialiais architektūros elementais, skirtais apsisaugoti.
Virtuvės prijungtos prie požeminių perėjų, tuneliais vedančių į smiltainį. Surūdiję vartai alėjų galuose atsiveria į tamsias nišas, pilnas prisiminimų apie karą (tiesa, kartais – ir šiukšlių ar šikšnosparnių) – arba į altorėlį ar restorano priestatą.
Šiame 360 tūkst. gyventojų turinčiame mieste yra beveik 700 slėptuvių nuo bombų, todėl pareigūnai skelbia, kad Kilunge yra daugiau slaptaviečių, nei bet kur kitur stipriai įtvirtintame Taivane.
O laisvai organizuotai miesto planuotojų, menininkų ir istorijos entuziastų grupei Kilungo bombų slėptuvės tapo savotiška balta drobe – kūrybiškai miesto renovacijai ir civilinei gynybai.
