Specialistas abejoja, kad naujajam Talibano lyderiui mulai Haibatullah Akhundzadai pavyks jį suvienyti, tačiau teigia, kad grupuotė vis dar kelia didelį pavojų afganistaniečiams, o lėšų savo veiklai surenka ne tik iš kontrabandos, bet ir iš Vakarų valstybių paramos.
– Ar buvusio Talibano vadovo Akhtaro Mansouro mirtis keičia grupuotės jėgų pusiausvyrą?
– Tai buvo labai skaudus smūgis visai Talibano grupuotei. Be to, per paskutinį mėnesį buvo nukauti keli reikšmingi aukšto rango Talibano veikėjai, tokie kaip provincijų, regionų, karinių dalinių vadovai. Visa tai grupuotei sukėlė daug nemalonumų. Jiems šiais metais tikrai nesiseka taip, kaip pernai. 2015 m. Talibanui pavyko užimti 22 naujas sritis, jie įsilaužė į kalėjimus ir taip savo pajėgas sustiprino naujais kovotojais. Šiais metais jie visa tai bandė pakartoti, tačiau akivaizdžiai nesėkmingai. Taigi A. Mansouro mirtis tik dar labiau apsunkins dabartinę krizę.
– Nukovus vieną lyderį, visada atsiranda kitas – ar tai nėra kaip slibinas, kuriam, nukirtus vieną galvą, užauga dar devynios?
– Šiuo metu Afganistano vyriausybė labai dažnai vykdo mirties bausmes sugautiems Talibano kovotojams ir taip tikimasi grupuotę susilpninti. Kita vertus, yra žmonių, kurie tam nepritaria, pavyzdžiui, buvęs prezidentas Hamidas Karzajus. Jis teigia, kad mirties bausmės turėtų būtų atšauktos, ir anksčiau netgi ragino paleisti daugybę Talibano kovotojų. Tačiau ankstesni pavyzdžiai rodo, kad kovotojai, išėję iš nelaisvės, dažniausiai tampa savižudžiais sprogdintojais. Žmonės, palaikantys H. Karzajų, teigia, kad teisėtvarka šalyje dar labai korumpuota, todėl mirties bausmei gali būti pasmerkiami ir visiškai nekalti žmonės.
O Talibanas į egzekucijas reaguoja taip pat ir teigia nužudysiantis į nelaisvę paimtus aukšto rango Afganistano pareigūnus bei vykdysiantis atakas prieš šalies teisines institucijas. Savo žodžio jie laikosi ir neseniai įvykdė išpuolį vienos provincijos teisme. Talibanas taip pat ėmėsi veiksmų, dėl kurių nustebau ir aš pats. Jie kreipėsi į žmogaus teisių organizacijas, kad šios paspaustų Afganistano valdžią dėl esą neteisėtai žudomų Talibano kovotojų, nors šiuo atžvilgiu jie patys nuolatos pažeidžia žmogaus teises.
– Talibano vadovas A. Mansouras buvo nužudytas bepiločiu lėktuvu. Ar nužudyti be teismo, kad ir mirtinus išpuolius rengiančios grupuotės vadą, yra legalu?
– Ar tai teisėta, ar ne, diskusijos vyksta nuolatos, ypač konflikto zonose, kuriose veikia amerikiečių pajėgos. Kiti žmonės nerimauja, kad po bepiločių lėktuvų atakos galima laukti dar didesnio kovotojų atsako. Tačiau tokie lyderiai visame pasaulyje laikomi teroristais. Jeigu jie būtų sulaikyti, tam tikrai nereikėtų jokių papildomų teisinių patvirtinimų. Jie inicijuoja civilių žudynes ir yra nuolatinės grėsmės šaltinis šalyje ir regione. Taigi iš moralinės pusės sunku atsakyti, tai teisinga ar ne, tačiau, kadangi tai yra karinis konfliktas, jis gali būti sprendžiamas karinėmis priemonėmis.
– Daug kas teigia, kad naujai išrinktas Talibano lyderis mula Haibatullah Akhundzada labiau mokslininkas nei kovų vedlys. Ar dėl to Talibanas gali keistis?
– Jo pavardė jums tikriausiai sunkiai ištariama, bet manau, kad greitai prie jos priprasite ir girdėsite ne kartą. Vis dėlto nemanau, kad jis taps ilgalaikiu Talibano lyderiu. H. Akhundzada netgi nebuvo tarptautinių ekspertų sudarytame sąraše kaip galimas naujas vadovas. Jis buvo šventikas, vėliau – Talibano teisėjas. Tačiau jis buvo artimas Talibano įkūrėjo mulos Omaro žmogus, pelnęs jo pasitikėjimą ir daug metų buvęs pavaduotoju.
Bet net ir tai jam nepadeda iš karto suvienyti grupuotės, o daug mažesnių grupių kol kas jam neišreiškė ištikimybės. Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria Talibanas, – lyderystės krizė. Valdant paskutiniam lyderiui A. Mansourui, Talibanas suskilo į dvi grupes, kurios kovojo viena prieš kitą. Taigi suvienyti atskilusias Talibano grupes šiuo metu bus pagrindinis naujojo vado siekis.
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria Talibanas, – lyderystės krizė.
– Iranas vienijasi su Talibanu kovoje prieš „Islamo valstybę“. Kaip tokie ryšiai gali pakenkti kovai prieš patį Talibaną?
– Paskutiniu metu aplinkinių valstybių santykiai su Talibanu – prekybos ir verslo ryšiai. Derybos ir ryšiai kuriami tikrai ne vien dėl „Islamo valstybės“. Talibanas jau anksčiau padėjo kovoje su „Islamo valstybe“, dar prieš sandėrius su Iranu. Ir taip tikrai nėra todėl, kad Teheranas to labai norėtų. „Islamo valstybė“ yra bendras Talibano ir Irano priešas, taigi mano priešo priešas – mano draugas.
Iranas laikosi tam tikro atstumo šiuose santykiuose ir niekada nesiuntė Talibanui savo ginklų, niekada nebuvo kalbos apie Talibano įtvirtinimus Irane, nes šalies vadovai puikiai supranta, kokių nemalonumų tai gali sukelti. Teheranas tik kartais paremia Talibaną pinigais, o žiemos sezonu Irane leidžia prisiglausti grupuotės kovotojams, taip pat leidžia čia atvykti gydytis sužeistiesiems.
– Paminėjote, kad aplinkinės valstybės yra užmezgusios prekybos santykius su Talibanu. Ar tai kas nors daugiau nei opiumas?
– Pernai, pirmą kartą per paskutinius 15 metų, aguonų derlius gerokai krito ir tai sudavė skaudų smūgį Talibano finansams. Grupuotė taip pat sėkmingai vykdo vertingų mineralų kontrabandą į Pakistaną ar net tiesiai į Kiniją. Mano nuomone, šios šalys turėtų nutraukti bet kokią prekybą su Talibanu, nes tai yra beveik tiesioginė parama terorizmui. Talibanas taip pat užsiima pistacijų ir žemės riešutų prekyba, nes grupuotės valdomose teritorijose yra ir šių kultūrų.
Vakarų šalių finansinė pagalba palaipsniui ir greitai vis mažėja. Ir tai jaučia ne tik Afganistano vyriausybė, bet ir Talibanas, kurio nariai gudriai mokėjo parama pasinaudoti. Juokingas paradoksas, kad ir pats Talibanas dėl šios priežasties nori, kad tarptautinė bendruomenė liktų Afganistane.
