Išsamiose 300 puslapių teismo išvadose sakoma, kad Slovėnija turi turėti su tarptautiniais vandenimis „jungiamąją zoną“, užtikrinančią „komunikacijos laisvę“ visiems laivams, civiliniams ir kariniams, norintiems pasiekti Slovėniją.
Tačiau Nuolatinio arbitražo teismo teisėjai atmetė Liublianos reikalavimą pripažinti, kad Slovėnijai priklauso visa pietvakarinė Pirano įlankos dalis.
Teisėjai išaiškino, kad jūrinė siena „turi eiti tiesia linija, einančia nuo Šv. Odoriko kanalo vidurio“, paskelbė teisėjas Gilbertas Guillaume'as.
„Komunikacijos laisvė užtikrins laisvą navigaciją, skrydžius virš teritorijos ir povandeninių kabelių ir vamzdynų tiesimą“, – pridūrė jis.
Teritorija, dėl kurios kilo ginčas, yra rami įlanka šiaurinėje Adrijos jūros dalyje, prie kurios yra viduramžių architektūra garsėjantis Slovėnijos Pirano uostamiestis.
Tačiau šia įlanka Slovėnija turi dalintis su Kroatija. Abi šalys nesutaria, kurioje vietoje turi būti pažymėta jūrinė siena, ir šis ginčas tęsiasi nuo pat jų atsiskyrimo nuo Jugoslavijos 1991 metais.
2009 metais, tarpininkaujant ES, Slovėnija ir Kroatija susitarė leisti Nuolatiniam arbitražo teismui išspręsti jų ginčą dėl 13 kvadratinių kilometrų daugiausiai negyvenamos teritorijos ir Pirano įlankos.
Vos 46 kilometrų pakrantės turinti Slovėnija tikina, kad jai labai svarbu turėti susisiekimą su tarptautiniais vandenimis, o Kroatija, kurios pakrantė driekiasi 1,7 tūkst. kilometrų, reikalavo, kad demarkacijos linija eitų per patį įlankos vidurį.
Kroatija leido aiškiai suprasti, kad ji nepaisys ketvirtadienį paskelbto Hagos tribunolo sprendimo.
