Snaiperis buvo ne Ukrainos karys, o 58 metų britas, buvęs jūrų pėstininkas Alanas, „The Guardian“ specialiai iš Dnipro rašo žurnalistas Luke'as Hardingas.
Iš Plimuto, pietvakarių Anglijoje, kilęs Alanas yra vienas iš nedidelės grupės užsienio savanorių, kovojančių Ukrainoje, praėjus daugiau kaip 16 mėnesių nuo Rusijos invazijos pradžios. Alanas (jis atsisakė nurodyti savo pavardę) atvyko praėjusių metų rugsėjį. Netrukus jis grįš į fronto liniją.
„Reikia nuolat treniruotis“, – sakė jis, gestais rodydamas į eilę taikinių, į kuriuos visus pataikė. „Rusai apskritai nėra labai geri kariai, bet jie nėra kvaili. Būtų kvaila manyti, kad nėra padorių dalinių ar motyvuotų karių. Jie galingi, labai pavojingi, gerai valdo artileriją.“
Šių metų pradžioje Alano batalionas „Da Vinčio vilkai Gonoras“ kelis mėnesius praleido kovodami su „Wagner“ kovotojais. Bataliono užduotis buvo išlaikyti atvirą „gyvybės kelią“ – svarbų tiekimo maršrutą į Bachmuto miestą, kur tuo metu Ukrainos pajėgos kovėsi su Jevgenijaus Prigožino samdiniais. Kovos vyko gatvė po gatvės.
Alanas, karo buvusioje Jugoslavijoje veteranas, buvo atsakingas už plataus masto priedangos ugnį. Jis dirbo kartu su kitu angliškai kalbančiu savanoriu Steve'u, 44 metų buvusiu JAV jūrų pėstininku ir rezervistu iš Teksaso, Ukrainą atvykusiu 2022 m. kovą.
„Iš esmės buvome bunkeriuose ir apkasuose kaip Pirmajame pasauliniame kare. Buvo labai sunku. Iš rusų pusės be perstojo šaudė artilerija. Ji buvo tiksli. Reikėjo laikyti galvą nuleistą žemyn“, – prisimena Alanas.
Balandžio mėnesį vieno mūšio vaizdinė medžiaga išplito internete. Ukrainiečių kariai žengė į priekį per Somos stiliaus medžių kraštovaizdį, naudodami granatas, kad išvalytų priešo griovius. Pasigirdo sprogimai, sviedinių švilpimas ir kulkosvaidžių ugnies tratėjimas. Visi rusai žuvo. „Kas ten, orkai? Tai mūsų laukas. Pasitraukite“, – pasakė vienas bataliono kovotojas, kai šaudymas nutilo.
„Kai kurie jų yra visiškai netreniruoti. Jie bėga į tave be jokio savisaugos supratimo. Jie tarsi apsvaigę nuo narkotikų.“
Alanas tikina, be jokių skrupulų šaudęs į rusų samdinius. „Šie žmonės ketina nužudyti mano draugus. Jei mano kulkos pataikys į juos, tegul taip ir būna.“
Jis pridūrė: „Kai kurie jų yra visiškai netreniruoti. Jie bėga į tave be jokio savisaugos supratimo. Jie tarsi apsvaigę nuo narkotikų. Dauguma ukrainiečių vaikinų fronte yra jauni, dvidešimtmečiai. Jie yra labai, labai geri kariai.“
Medikas, buvęs parašiutininkų pulko narys Alanas dalyvavo įvairiuose konfliktuose ir dirbo privačiu kariniu rangovu Irake ir Afganistane. Jis retai lankosi Jungtinėje Karalystėje, nes gyvena Kroatijoje. Keliauti į Ukrainą jį paskatino praėjusiais metais Rusijos karių įvykdyta civilių egzekucija Kyjivo srities Bučos ir Irpinės miestuose. „Net ir būdamas tokio amžiaus turėjau kažkuo padėti“, – sakė jis.
Rusijos valstybiniai televizijos kanalai karą vaizduoja kaip kovą prieš NATO ir Vakarus. Praėjus kelioms savaitėms po rusų invazijos, karinės patirties turintys vyrai iš viso pasaulio skubėjo prisijungti prie Ukrainos užsienio legiono. Kai kurie jų pasakojo „skambias istorijas“ apie savo kovinius sugebėjimus, sakė Alanas. Vėliau dauguma jų išvyko. Keletas jų žuvo. Šiandien Ukrainoje kovojančių užsieniečių skaičius nėra didelis, kiekviename batalione jų yra „kelios dešimtys“, sakė jis.
Steve'as sakė, kad atvykęs į Ukrainą neužsiregistravo JAV ambasadoje Kyjive ir stengėsi vengti kitų amerikiečių. „Esu nepriklausomas žmogus. Aš nebuvau čia atsiųstas. Gyvenu laisvoje šalyje ir galiu be jokių klausimų išvykti iš Ukrainos“, – sakė jis. O kaip dėl Maskvos teiginio, kad jis buvo amerikiečių NATO samdinys? „Jei NATO čia siunčia mano seną užpakalį, jie, matyt, turi didelių problemų“, – juokavo jis.
Nė vienas savanoris nėra pasirašęs oficialios sutarties su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Jų vadas padengė kasdienes išlaidas, sakė Alanas. Kremlius teigia, kad jo „specialioji karinė operacija“ reikalinga Ukrainai „denacifikuoti“, ir tvirtina, kad batalionas „Da Vinčio vilkai“ yra kraštutinių dešiniųjų nacionalistų grupuotė. Batalionno lyderis Dmytro Kociubaila-Da Vinci žuvo kovo mėn. kovodamas netoli Bachmuto.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir kiti aukšti vyriausybės pareigūnai dalyvavo Kyjive vykusiose D.Kociubailos laidotuvėse, jos buvo tiesiogiai transliuojamos per nacionalinę televiziją, o atviras kario karstas iš auksu tviskančio Švento Mykolo vienuolyno buvo nugabentas į sostinės Maidano nepriklausomybės aikštę. V.Zelenskis žuvusį karį pavadino didvyriu.
Alanas sakė: „Vaikinai, su kuriais esu, yra patriotai. Šioje fronto pusėje dar niekur neradau nacisto.“
Alanas optimistiškai nusiteikęs, kad Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, nors kol kas jo pažanga ir lėta. Ukrainos karinė vadovybė ieško „silpnosios vietos“ Rusijos įtvirtintose gynybinėse pozicijose. „Jei atsiras lūžis, Ukraina į jį įlies visas jėgas. Tai panašu į 1944 m. „gyvatvorių karą“ po išsilaipinimo Normandijoje. Įvyko lūžis, ir Sąjungininkų kariai beprotiškai veržėsi prie Reino. Anksčiau ar vėliau Rusijos logistika žlugs.“
Taip dar neįvyko. Gegužės mėnesį rusai po 11 mėnesių trukusių kruvinų kovų perėmė Bachmuto kontrolę, miestas virto griuvėsiais, o tai kainavo daugybę žuvusiųjų ir sužeistųjų. „Nemanau, kad buvo klaida toliau ten kariauti. Tai buvo didžiulis mūšis. Padarėme didžiulę žalą „Wagner“ grupuotei. Ji nebeatlieka kovinio vaidmens. Tai buvo Pyro pergalė Rusijai“, – sakė jis.
Dabar Alano savanorių korpusas turi pertrauką nuo pareigų fronte. Rytais jie treniruojasi šaudykloje už Dnipro miesto arba sporto salėje. Alanas sako, kad tikisi perduoti dalį savo žinių pradedantiesiems Ukrainos kariams.
„Aš juos mokau, kaip patruliuoti, šaudyti ir išlikti gyviems – jei sustojate ilgiau nei penkioms minutėms, turite iškasti duobę“, – pasakoja Alanas.
Jis pataria kariams apkasuose nesinaudoti mobiliaisiais telefonais, nes rusai gali juos perimti ir nustatyti jų buvimo vietą. Ir nesinaudoti „TikTok“ – kanalu, kurį kai kurie neatsargūs užsienio savanoriai naudoja sutelktinėms aukoms rinkti.
Nei Alanui, nei Steve'ui dar nepavyko išmokti ukrainiečių kalbos. Restoranuose ir kavinėse maistą jie užsisako naudodamiesi vertimo programėle. Dauguma jų bataliono karių nekalba angliškai, išskyrus radijo operatorių.
Kaip ilgai Alanas ketina tęsti kovą? „Didžiąją savo suaugusiojo gyvenimo dalį gyvenau Rytų Europoje. Žmonės čia fantastiški“, – atsakė Alanas. Ir pridūrė: „Man jau beveik 60 metų. Tikriausiai atėjo laikas pakabinti šautuvą ant vinies.“
Kada tai gali įvykti? „Tai mano paskutinis karas. Kai jis baigsis, grįšiu namo.“
