Nauja versija apie suvaidintus skrydžius į Mėnulį: oro turėjo tik tiek, kiek naras?

Šis koliažas pasirodė socialiniuose tinkluose „X“ (buvęs „Twitter“), „Threads“ ir „Facebook“. Viršutinėje koliažo iliustracijoje matome narą su dviem suspausto oro balionais. Prie jų pridėtas užrašas anglų kalba „deguonis vienai valandai“.

Apačioje pavaizduotas 1972 metais Mėnulį aplankiusios misijos „Apollo 17“ įgulos narys Harrisonas Haganas „Jackas“ Schmittas, renkantis Mėnulio grunto pavyzdžius. Nuotraukoje į jo „kuprinę“ nuvesta rodyklė ir pridėtas angliškas užrašas „deguonis 22 valandoms“.

Ekrano nuotr. iš „Facebook“/Koliažas, kuriame mėginama palyginti narų ir astronautų kvėpavimo įrangą

Niekada su šia tema nesusidūrusiems žmonėms iš karto kyla pagrįstas klausimas, kaip daugmaž tokiame pačiame tūryje galima sutalpinti 22 kartus daugiau deguonies? Būtent to ir siekia nusileidimo Mėnulyje skeptikai ir sąmokslo teorijų autoriai.

O kaip yra iš tiesų? Pradėkime nuo nardymo. Pirmiausia narai savo balionuose labai dažnai naudoja anaiptol ne gryną deguonį, o suspaustą įprastą orą, kuriame deguonis sudaro 21 proc., o 78 proc. – azotas.

Naudoti gryną deguonį nardymui yra pavojinga gyvybei, nes jau ties 1,4 atmosferos slėgiu (o tai yra vos 4 metrų gylis po vandeniu) kvėpuojant grynu deguonimi prasideda neigiami reiškiniai: galūnių ir veido raumenų traukuliai, galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, ima trikti klausa ir rega, netenkama sąmonės.

Kvėpuojant įprastu oru su 21 proc. deguonies tokie patys reiškiniai prasideda panėrus į kiek mažiau nei 60 metrų gylį, kai slėgis priartėja prie 7 atmosferų.

Įprastas didelis azoto kiekis kvėpuojamame ore taip pat sukelia nepageidaujamų reiškinių neriant į didesnį gylį. Panėrus į 40 ar daugiau metrų gali prasidėti azotinė narkozė, kai sutrinka reakcija, mąstymas ir atmintis – poveikis panašus į tokį, koks būna smarkiai apsinuodijus alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis.

Be to, kai oro mišinyje yra daug azoto, negalima staigiai išnirti, nes gali ištikti dekompresinė liga, kilti į viršų reikia pamažu, darant pauzes.

123RF.com nuotr./Nardymas Raudonojoje jūroje

Dėl išvardytų priežasčių narai neretai naudoja kitokius oro mišinius. Jei nardoma negiliai, bet norima išvengti neigiamo azoto poveikio ir dekompresijos periodų, naudojamas nitroksas – mišinys, kuriame dalis azoto pakeičiama didesniu deguonies kiekiu.

Norint išvengti deguonies toksiškumo ir azotinės narkozės neriant į didesnį gylį, naudojamas trimiksas, kuriame deguonies kiekis yra standartinis, bet dalį azoto pakeičia helis. Dar didesniems gyliams naudojamas helioksas, kuriame visas azotas pakeistas heliu, ar hidroksas – deguonies ir vandenilio mišinys.

Interneto socialiniuose tinkluose platinamame koliaže naras turi du balionus, užpildytus nitroksu. Apie tai galima spręsti iš žalios ir geltonos spalvos etikečių, ant kurių matyti standartinių užrašų „ENRICHED AIR NITROX“ fragmentai.

Pramoginiam ir sportiniam nardymui paprastai naudojami nitrokso mišiniai su 32 ir 36 proc. deguonies. Maksimalus gylis, į kurį galima saugiai nerti su šiuo oro mišiniu, nepatiriant toksiško deguonies poveikio, – 34 ir 29 metrai.

Wikipedia.org nuotr./Balionų su nitroksu žymėjimo variantas

Nardymo balionų įvairovė yra labai didelė: dažniausiai gaminami plieniniai ir aliuminiai skirtingos talpos balionai, o priklausomai nuo jų tūrio ir pasirinkto darbinio slėgio, jie gali būti užpildomi skirtingu oro kiekiu.

Kokie konkrečiai balionai naudojami nuotraukoje pavaizduoto naro, nustatyti sudėtinga. Sprendžiant iš dydžio, tikėtina, kad jis panėrė su populiariausios 11,1 arba 12 litrų talpos balionais.

Dviejų 12 litrų talpos balionų, užpildytų taip pat gana standartiniu 230 barų slėgiu, patyrusiam narui, gerai kontroliuojančiam savo kvėpavimo dažnį, saugiame 30 metrų gylyje valandai turėtų pakakti. Mažesniame gylyje oro balionuose užtektų dar ilgesniam laikui, nes kuo gylis didesnis, tuo oro suvartojimas dėl didesnio vandens slėgio yra taip pat didesnis.

Tad galima sakyti, kad prierašas nuotraukoje prie naro atitinka tiesą, jei atlaidžiau pažiūrėsime į žodžio „deguonis“ vartojimą ir sutiksime, kad jis čia pavartotas tiesiog kaip sinonimas orui, kadangi iš visų ore esančių dujų būtent deguonis yra būtinas žmogaus gyvybei palaikyti.

Shutterstock nuotr./Nardymas Maldyvuose

Dabar susipažinkime su įranga, kurią „Apollo“ programos astronautai nešiojo ant savo nugaros pasivaikščiojimų Mėnulyje ir po atvirą kosmosą metu. „Kuprinė“, kurią matome nuotraukose ant astronautų nugarų, nėra vien balionai su deguonies atsargomis.

Nešiojama gyvybės palaikymo sistema (angl. – Portable life support system arba PLSS) vadinamas sudėtingas įrenginys atlikdavo daug daugiau užduočių, kad astronautas išgyventų nedraugiškoje aplinkoje.

NASA nuotr./„Apollo 17“ misija: astronautas Harrisonas H.Schmittas pozuoja Mėnulio modulio, Mėnulio roverio ir JAV vėliavos fone. 1972 m. gruodžio 13 d.

PLSS reguliavo slėgį ir temperatūrą hermetiško skafandro viduje, užtikrino astronautui deguonies atsargas, šalindavo iškvepiamą anglies dvideginį ir perteklinę drėgmę. PLSS taip pat buvo sumontuota komunikavimo įranga ir astronauto sveikatos būklės telemetrijos prietaisai.

Astronautai iš tiesų kvėpuodavo grynu deguonimi, nes PLSS buvo skirti naudoti atvirame kosmose ir ant Mėnulio paviršiaus, t. y. vietose, kuriose nėra jokio išorinio atmosferos slėgio. Skafandruose darbo metu būdavo palaikomas 0,3 atmosferos vidinis slėgis. Taigi tokiomis žemo slėgio sąlygomis kvėpuoti grynu deguonimi buvo saugu.

Wikipedia.org nuotr./„Apollo“ nešiojamos gyvybės palaikymo sistemos vidaus sąrangos vaizdas

Pagrindinis veiksnys, lemiantis tai, kad astronautas su PLSS gali ilgiau išbūti beorėje erdvėje nei naras su dviem nitrokso balionais po vandeniu, yra ne balionų talpa ar slėgis juose ir net ne tai, kad astronautai kvėpuodavo grynu deguonimi (vadinasi, PLSS balionuose nebuvo jokio pašalinių dujų balasto, užimančio didesniąją dalį talpos), o tai, kad PLSS buvo sumontuota uždaro ciklo kvėpavimo sistema.

Visi žinome, kaip plaukiantis naras po savęs palieka oro burbuliukų debesėlius: jis įkvepia oro iš baliono ir iškvepia į vandenį. Tokius oro burbuliukus matome ir aptariamoje nuotraukoje. Balionai palaipsniui tuštėja ir galiausiai išsenka tiek, kad narui tenka iškilti į vandens paviršių.

PLSS naudojantis astronautas įkvėpto deguonies neiškvepia į beorę aplinką. Sistema, naudodama ličio hidroksidą (LiOH), iš jo pašalina anglies dvideginį ir išvalytą deguonį grąžina į kvėpavimo ciklą. Taip tą patį deguonį galima naudoti daugybę ciklų, bet tik tol, kol išseks cheminei anglies dvideginio pašalinimo reakcijai naudojama ličio hidroksido kasetė. Vėliau ją galima pakeisti nauja.

NASA nuotr./Šioje nuotraukoje matome ličio hidroksido kasetę (žalias cilindras), kuri iš astronautų iškvepiamo oro šalindavo anglies dvideginį.

Aptariamoje nuotraukoje, be kita ko, nurodytas neteisingas 22 valandų laikas, kurį astronautas su PLSS neva gali praleisti beorėje erdvėje. „Apollo“ 11–14 misijose naudoti PLSS buvo apskaičiuoti maksimaliam 4 valandų darbui. Paskutinėse „Apollo“ misijose, nuo 15-osios iki 17-osios, buvo naudojama patobulinta PLSS, leidusi astronautams ant Mėnulio paviršiaus išbūti iki 8 valandų.

„Apollo 17“ astronautams Gene'ui Cernanui ir jau minėtam H.Schmittui priklauso ilgiausio pasivaikščiojimo Mėnulyje rekordas. Per antrą iš trijų savo pasivaikščiojimų jie kosminio aparato išorėje praleido 7 valandas ir 37 minutes. Tai maždaug tris kartus mažiau, nei teigia koliažo autorius.

VIDEO: „Apollo 17“ astronautai Mėnulyje

„Apollo 17“ astronautai Mėnulyje

Grįžtant prie nardymo, egzistuoja ir sudėtingesnės uždaro ciklo kvėpavimo sistemos narams, kuriose oras neiškvepiamas į vandenį, bet išvalomas ir vėl grąžinamas į kvėpavimo ratą. Šios sistemos leidžia narams ilgiau išbūti po vandeniu, kelia mažiau triukšmo, greta naro nebūna jį išduodančių būdingų oro burbuliukų debesėlių.

Dėl to šią brangesnę ir specifinę nardymo įrangą paprastai naudoja tik kariškiai ar povandeninį pasaulį tyrinėjantys mokslininkai, besistengiantys kuo mažiau atkreipti dėmesį į save.

Wikipedia.org nuotr./Naras su uždaro kvėpavimo ciklo nardymo įranga

15min verdiktas: melas. Dviejų nuotraukų koliaže netiksliai sugretinama narų naudojama atviro ciklo kvėpavimo sistema ir „Apollo“ astronautų uždaro ciklo kvėpavimo sistema, akcentuojant tik panašų jų išorinį dydį. Šios dvi sistemos veikia skirtingu principu, o grynas deguonis naudojamas tik astronautų sistemoje. Antra, užrašas ant nuotraukos klaidingai teigia, kad „Apollo 17“ astronautų naudota nešiojama gyvybės palaikymo sistema galėjo tiekti deguonį 22 valandas. Iš tiesų „Apollo 17“ astronautų naudota PLSS galėjo užtikrinti maksimalų 8 valandų veikimą, t. y. veikė maždaug tris kartus trumpiau.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.