„Pasirodęs su policininko uniforma tu turi tam tikrą valdžią“, – sakė Simenas Braendenas Mortensenas, liudydamas Oslo apygardos teisme, kuris jau 11 dienų nagrinėja B.A.Breiviko bylą.
Jaunajam apsaugininkui buvo patikėta tikrinti visus, kurie vyko į valdančiosios Darbo partijos jaunimo stovyklą Utojos saloje. Teisme jis prisiminė, kad B.A.Breivikas jam paaiškino, jog į salą yra siunčiamas dėl paprasčiausio atsargumo po sprogimo Oslo vyriausybės rajone, kuris nusinešė aštuonias gyvybes. Pastarąjį sprogimą taip pat buvo surengęs A.B.Breivikas.
B.Mortensenas prisipažino, kad nustebo pamatęs apsišaukėlį pareigūną, kuris išlipo ne iš policijos automobilio, o iš pilko „Fiat“ furgono, tačiau patikrinęs „pareigūno“ parodytą padirbtą PST žvalgybos tarnybos kortelę, kurią šis nešiojo ant kaklo, apsaugininkas nusiramino.
„Pamaniau, kad tai teisėtai išduotas policijos dokumentas“, – paaiškino apsaugininkas, girdint 33 metų teisiamajam, kurio veidas nerodė jokių emocijų ir liko abejingas.
Praleistas per pirmą patikrinimą A.B.Breivikas pateko į keltą „MS Thorbjoern“, kuris buvo prišvartuotas Utiojoje, tačiau po sprogimo Osle atplaukė pasiimti apsišaukėlio policijos pareigūno.
Kelto kapitonas Jonas Olsenas papasakojo, kad pats padėjo žudikui įnešti dėžę, kuri, kaip paaiškėjo, buvo pilna amunicijos.
Jis tai pat prisiminė, kaip spruko keltu, vos A.B.Breivikas paleido pirmuosius šūvius, kai jo partneris, kurį žudikas nušovė antrą, gulėjo ant žemės, o duktė buvo likusi saloje.
„Daug kartų klausiau savęs, ar galėjau pasielgti kitaip. Kiekvieną kartą prieidavau išvados, kad pasielgiau teisingai“, – pasakojo J.Olsenas.
Jis paaiškino, kad apsišaukėlis pareigūnas neatrodė įtartinas.
„Dėl uniformos ir visų kitų dalykų atrodė, kad viskas gerai“, – sakė jis.
Tačiau vos iškėlęs sunkiąją dėžę, kurioje, kaip paaiškino A.B.Breivikas, buvo sprogmenų nustatymo prietaisas, kapitonas savomis akimis išvydo, kaip buvo nušauta pirmoji auka – stovyklos apsaugininkas, policininkas Trondas Berntsenas, kuris tą dieną nebuvo tarnyboje.
Kapitonas iki šiol sunkiai prisimena, ar A.B.Breivikas atsuko ginklą į Monicą Boesei, kuri buvo laikoma stovyklos „vyriausiąja“.
„Pamaniau, kad čia vyksta pratybos, nors kita vertus, pagalvojau, kad mane būtų informavę“, – pasakojo J.Olsenas teisme.
Ištiktas panikos jis puolė bėgti, pasiekė keltą ir išplaukė su dar keliais išsigelbėjusiais žmonėmis.
„Turėjau nuvesti laivą kuo toliau“, kad jo nepasiektų A.B.Breiviko kulkos, paaiškino kapitonas.
„Buvo visiškai tylu. Pamaniau, kad netrukus danguje pasirodys sraigtasparniai, fiordą uždengs valtys ir žiburėlių šviesos, bet ne – nieko nebuvo“, toliau pasakojo jis.
Tu tarpu A.B.Breivikas daugiau nei valandą vaikštinėjo po nedidelę salą žudydamas savo aukas, daugiausia paauglius, kol pagaliau buvo suimtas.
Sužinojęs, kad jo duktė liko gyva, J.Olsenas prisidėjo prie gelbėjimo operacijos saloje, padėjo iš salos pargabenti sužeistuosius ir žuvusiuosius.
Ekstremistas A.B.Breivikas prisipažino įvykdęs abu išpuolius, tačiau nepripažįsta savo teisinės atsakomybės, sakydamas, kad šios atakos buvo „žiaurios, bet būtinos“, siekiant sustabdyti Darbo partijos „multikultūrinį eksperimentą“ ir musulmonų invaziją į Norvegiją bei Europą.
