„Tikintieji globaliu džihadu ir Osamos bin Ladeno idėja keliaus bet kur, ypač jei „al Qaeda“ laimi, – interviu qantara.de sakė autorius ir pridėjo, kad tokia tendencija yra ypač pavojinga Europai. – Jau matote afrikiečių srautus, dėl ekonominės desperacijos per Sacharą nelegaliai plūstančius į Ispaniją ir Europą. Tai gali tapti proga islamistams žemyne surengti teroristinių išpuolių, ypač kai jis yra taip arti. Tokios šalys, kaip Muamaro Ghaddafi atsikračiusi Libija, vargiai gali išsilaikyti vienos pačios. Į silpną jų saugumo aparatą nesunku įsiskverbti, jei reikia priėjimo prie Viduržemio jūros.“
Paklaustas patarimo Europos vyriausybėms, A.Rashidas pabrėžė vieningą paramą Prancūzijos veiksmams Malyje. „Taip pat reikėtų patikrinti, ar “al Qaeda„ grupės gali būti izoliuotos bei atskirtos nuo vietos grupuočių, kad taptų įmanomas dialogas su tuaregais ir kitais“, – siūlė jis.
Ahmedas Rashidas: „Jau matote afrikiečių srautus, dėl ekonominės desperacijos per Sacharą nelegaliai plūstančius į Ispaniją ir Europą. Tai gali tapti proga islamistams žemyne surengti teroristinių išpuolių, ypač kai jis yra taip arti.“
Anot rašytojo, Afrikos šalys, kurias vienaip ar kitaip palietė kilęs konfliktas, – Libija, Alžyras, Malis, Nigeris – neturi pajėgų susitvarkyti su tarptautiniu terorizmu, mat stokoja patirties kovoti su „al Qaeda“.
Susidariusi situacija jam primena konfliktą Afganistane. Tiesa, yra vienas didžiulis skirtumas – „al Qaeda“ jau kontroliuoja šiaurinį Malį, o Afganistane to ji niekada nepasiekė, mat šalyje buvo įsitvirtinę talibai. „Taigi situacija Malyje yra prastesnė, o tarptautinė bendruomenė ištisus mėnesius svyravo ir svarstė.“
Teroristinės grupuotės esą jau seniai veikė Sacharoje, bet ilgą laiką buvo siejamos su kriminaline veikla. Dėl užsienio ekstremistų religinės įtakos prasidėjo sparti ideologinė radikalizacija. Jei šalis yra žlugusi, jei joje randasi valdymo, teisės ir tvarkos vakuumas, jį esą nesunku užpildyti ekstremistais. A.Rashido žodžiais, būtent valstybės silpnumas padėjo įsitvirtinti „al Qaedai“.
Kaip rašė „New York Times“, per pastaruosius ketverius metus JAV išleido 500 mln. dolerių, Vakarų Afrikoje kovodamos su terorizmu. Tai buvo neefektyvu. Esą nebuvo jokios nacionalinės ideologiijos, kuri būtų galėjusi motyvuoti Malio karius.
„Malio armija buvo tokia pažeminta, kad nebuvo įmanoma prašyti jų sustabdyti džihadistus. Ankstyvojoje stadijoje reikėjo pasitelkti tarptautinį tarpininkavimą. Jei prancūzai regione būtų surinkę patikimų, gerai žinomų musulmonų grupė, galbūt buvo įmanomos derybos. Su kuo? Iš pradžių nebuvo aišku, mat „al Qaeda“ ir tuaregai buvo susilieję. Nebuvo jokių pastangų atkurti tuaregų pasitikėjimą, vietoj to paskubėta įsivelti į dar vieną karinį konfliktą.“
Pasaulis esą nesuvokė, kaip neatidėiotinai reikia spręsti šią problemą, o nuo pradžių buvo dedama daug pastangų paruošti karių komandą, einama į JT Saugumo tarybą. Padėtį A.Rashidas palygino su situacija po Rugsėjo 11-osios. Prancūzai pagrįstai baiminosi, kad „al Qaeda“ gali perimti visą šalį, taigi teko skubiai imtis karinių veiksmų.
