– Matėme atakas prieš „Charlie Hebdo“ redakciją, išpuolius Paryžiuje pernai lapkričio 13-ąją, dabar – Briuselyje. Ar nuvertinome „Islamo valstybės“ (IS) grėsmę Europai? – „Der Spiegel“ paklausė P.Neumanno, saugumo studijų profesoriaus Karaliaus koledže Londone.
– Ilgai manėme, kad Vakaruose IS skirs didžiausią dėmesį pavieniams, nepriklausomiems užpuolikams, vadinamiesiems „vienišiems vilkams“. Tad daugelį saugumo tarnybų nustebino faktas, kad IS gali rengti gana sudėtingas atakas taip greitai ir agresyviai.
– Ar visos saugumo tarnybos suklydo nuvertindamos IS?
– Aukštas pareigas užimantis vienos žvalgybos tarnybos pareigūnas man teigė, kad niekas, išskyrus britus, nesitikėjo, kad gali įvykti tai, kas įvyko. Amerikiečiai, žinoma, buvo pasiruošę tokiam scenarijui, bet jie visada įspėja dėl tiek daug grėsmių, kad jie kartais čia net nebėra vertinami rimtai.
– Ar „vienišo vilko“ teorija – galimybe, kad asmuo vienas pats radikalizuojasi ir veikia be instrukcijų – dar tikima?
– Ne, bet niekada ir nebuvo realu, kad tai yra vienintelė IS strategija. 2015 metų sausį IS Sirijoje surinko kovotojų komandas, kurios buvo išsiųstos į Europą su užduotimi rengti smurtinius išpuolius. Tokia įvykių raida tiesiog liko nepastebėta.
– Ar Vokietijoje yra asmenų, kurie atvyko iš Sirijos su tokiomis misijomis?
– Žinoma.
– Kokio dydžio yra IS rezervai? Kiek savižudžių sprogdintojų laukia savo eilės?
– Prie IS Sirijoje ir Irake prisijungė 5-6 tūkstančiai Europos šalių piliečių. Maždaug 15 proc. jų greičiausiai žuvo, o 25-50 proc. jau sugrįžo į Europą. Ne kiekvienas iš sugrįžusiųjų nori tęsti kovą.
Bet, skirtingai nei teroristų tinklas „al Qaeda“, prieš dešimtmetį rėmęsis galbūt 200 kovotojų, IS reeksportuotų džihadistų skaičius keturženklis. Tarp jų – ne tik asmenys, sugrįžę iš Sirijos, bet ir IS rėmėjai Europoje. Toks yra Salahas Abdeslamas, kuris jau sulaikytas.
– Keitimasis informacija apie įtariamuosius Europoje galėtų būti efektyvesnis, nors Europole įkurtas Europos kovos su terorizmu centras, bendradarbiauja žvalgybos tarnybos.
– Taip. Nėra centrinės duomenų bazės, kurioje būtų visų asmenų, galinčių kelti grėsmę visuomenės saugumui, ir įtariamųjų pavardės. Pernai po Vokietijos partijos „Kairė“ užklausos paaiškėjo, kad duomenų apie vakariečius džihadistus bazėje tėra 2 tūkst. pavardžių.
Vadinasi, nėra nė pusės visų europiečių džihadistų, išvykusių kovoti svetur. Be to, duomenis pateikusios vos penkios valstybės. Europos šalys retai naudojasi net Interpolo pavogtų ir dingusių pasų baze.
Kalbame ne apie techninę, o politinę problemą. Jei norime, kad Šengeno erdvėje nebūtų sienų, būtina jos viduje bendradarbiauti. Per mažai nuveikusi net Vokietija.
P.Neumannas: „Jei norime, kad Šengeno erdvėje nebūtų sienų, būtina jos viduje bendradarbiauti. Per mažai nuveikusi net Vokietija“.
– O svarbu ir tai, kad policijos ir saugumo tarnybos skirtingais būdais renka ir vertina duomenis.
– Iš dalies tarnyboms net draudžiama dalintis duomenimis. Vokietijoje galioja duomenų atskyrimo taisyklė (po Antrojo pasaulinio karo priimtas įstatymas, atskiriantis policijos ir žvalgybininkų darbą, – red.), kuri istoriškai yra pagrįsta.
Vis dėlto šiuo metu didžioji dalis informacijos apie džihadistus yra slaptųjų tarnybų rankose. Būtų protinga, kad prie duomenų prieitų ir policija. Dabar situacija tokia, kad žvalgybos tarnybų antiteroristiniai daliniai nedirba su Europolo kovos su terorizmu departamentu. Grėsmės akivaizdoje tai absurdiška.
