Visi politikai kartais pakeičia nuomonę. Tačiau M.Romney galėtų už tai gauti olimpinį medalį. Ir labai gaila. Nes „The Economist“ mėgsta šį necharizmatišką, bet atkaklų vyrą dėl jo verslininko gyslelės, dėl to, kaip jis dirbo būdamas gubernatoriumi ir įvykdė sveikatos reformą bei sumažino biudžeto deficitą. Kodėl gi neleidus į valdžią daugiau žmonių, galinčių taip puikiai sutvarkyti finansus?
Bet, tiesą sakant, kompetencija yra bevertė be krypties ir, kalbant atvirai, be charakterio. Gaila, kad kandidatas į JAV prezidentus nepristatė savęs kaip solidaus viršininko, įvykdančio, ką užsibrėžęs. Vietoje to, jis prisistatė kaip pataikaujantis viešųjų ryšių specialistas, norintis pasakyti liaudžiai tik tiek, kad ši jį išrinktų. Kai kuriose sferose, ypač socialinės politikos ir užsienio reikalų, jis yra įsipareigojęs atlikti pernelyg ekstremalius veiksmus, kurių jau negali atsisakyti. Kitur, pavyzdžiui, ekonomikoje, detalių trūkumas reiškia, kad patrauklūs pasiūlymai pasirodė beverčiai išnagrinėjus juos atidžiau. Už viso šito slypi žmogus, kuris neturi savo idėjų. Amerika už tokį žmogų nebalsuos.
Kai kuriose srityse M.Romney visiškai be reikalo pasuko į dešinę. JAV kultūrų karuose jis vadovavosi respublikonų pozicija nustatyti kuo konservatiškesnes taisykles. Dabar jis žada neleisti moterims darytis abortų ir uždrausti tos pačios lyties santuokas.
Pirmą savo prezidentavimo dieną M.Romney žada paskelbti, kad Kinija manipuliuoja valiuta. Nors ir neaišku, kokios būtų to pasekmės, rizikuoti ir prarasti vieną didžiausių JAV užsienio prekybos partnerių atrodo kvaila. Visgi yra nuomonių, kad įvairių kultūrų supriešinimas šiuose rinkimuose nėra svarbus. Rinkimuose karaliaus ekonominiai klausimai ir tai būtent yra sritis, kur M.Romney yra stiprus. Tačiau tai dar jis turės įrodyti, nes bent jau kol kas jis kartais elgiasi kaip ekstremistas.
Teoriškai M.Romney turi pasiruošęs 59 punktų ekonomikos planą. Praktikoje jis vengia nepatogių klausimų apie skaičius („Romney ekonomikos atsigavimo programa“ yra lyg „50 pilkos atspalvių“, tik be sekso). M.Romney pradėjo aiškindamas, kad reikia sumažinti biudžeto deficitą, o baigė kalbomis apie mokesčių mažinimą. Abu yra trokštini tikslai, tačiau prieštarauja vienas kitam. Taigi kuris bus prioritetinis?
M.Romney mano, kad jam apsimoka tylėti. Silpstanti ekonomika esą ir taip atves rinkėjus pas jį. Tačiau labiau tikėtina, kad jo išsisukinėjimas sunaikins jo pagrindinį pranašumą. Verslininkas be įtikimo plano, kaip išspręsti problemą, tampa nebepatikimu verslininku. Taip pat nepatikimas yra ir tas, kuris pusryčių metu pareiškia vieną dalyką, vakarienės – visai tam priešingą sumanymą.
Niekas iš tikrųjų nežino, kas yra šis vyras. Jau praėjo penkeri metai nuo tada, kai jis kažkam vadovavo. Kodėl jis nekalba atvirai? Kodėl taip dažnai keičiasi jo nuomonė?
Tačiau M.Romney dar ne vėlu parodyti Amerikai, kad jis gali vadovauti savo partijai, o ne partija jam.
