Per pastarąjį dešimtmetį joks kitas įvykis taip neišgąsdino Kremliaus kaip 2004-ųjų Oranžinė revoliucija Ukrainoje. Kijevo Nepriklausomybės aikštėje vėl susirinkus protestuotojams, reikalaujantiems, kad jų šalis judėtų ES link ir toliau nuo Rusijos, ima atrodyti, kad baisiausios Vladimiro Putino akimirkos gali virsti nuolatiniu košmaru.
V.Putinui demonstracijos Ukrainoje yra ir pažeminimas, ir grėsmė. Nors Rusijos prezidentas aukština gilius kultūrinius ir istorinius ryšius tarp Ukrainos ir Rusijos, jis pamatė, kad dešimtys tūkstančių ukrainiečių verčiau kęs šaltį ir policininkų lazdas nei liks Rusijos įtakos sferoje.
Be to, jei protestai gali dar kartą bandyti nuversti korumpuotą ir kartais despotišką Ukrainos vyriausybę, galima to pamoka Rusijai akivaizdi. Šiaip ar taip, prieš mažiau nei dvejus metus protestuotojai išėjo ir į Maskvos gatves, protestuodami prieš V.Putino grįžimą į valdžią ir vadindami jo „Vieningąją Rusiją“ „sukčių ir vagių partija“.
Proeuropietiškas sukilimas Ukrainoje kelia grėsmę ir V.Putino vizijai, kokią vietą Rusija turi užimti pasaulyje. Pagrindinis jo užsienio politikos tikslas yra sukurti Rusijai įtakos sferą, apimančią didžiąją dalį buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos. Ukraina, turinti 45 mln. gyventojų, didžiulę teritoriją, ekonominių išteklių ir senų ryšių su Rusija, būtų deimantas jo karūnoje. Ji daug svarbesnė už Moldovą ar Baltarusiją. Jei ukrainiečiai pasuktų į vakarus, o ne į rytus, V.Putino užsienio politika subyrėtų į šipulius.
Panašu, kad per du paskutinius V.Putino susitikimus su prezidentu Viktoru Janukovyčiumi šį pavyko įtikinti, kad jo interesus – taip pat jo šeimos ir artimų partnerių interesus – atitinka suartėjimas su Maskva.
Dėl tokia kryptimi pasisukusių įvykių Rusijos valdžia gali kaltinti tik save. Ji įsivėlė į šiurkščias imtynes su ES dėl savo kaimynės likimo, tačiau pamiršo akivaizdžią pirmosios Oranžinės revoliucijos pamoką – kad jei bandysi nuspręsti Ukrainos ateitį ignoruodamas jos žmones, jie gali išeiti į gatves ir jų bus tiek daug, kad jie pakeis savo šalies politinę kryptį.
Bandydami įtikinti Ukrainą rinktis Maskvą, o ne Briuselį, rusai į V.Janukovyčiaus vyriausybę kreipėsi su pinigais vienoje rankoje ir vėzdu kitoje.
Vasarą Maskva pradėjo prekybos embargo santykiuose su Ukraina, kad parodytų, jog šaliai teks brangiai sumokėti nusisukus nuo Rusijos. Tuo pat metu rusai tiesiogiai apeliavo į Ukrainos finansinius interesus. Tiksliau, Ukrainos elito finansinius interesus.
Panašu, kad per du pastaruosius V.Putino susitikimus su prezidentu Viktoru Janukovyčiumi jį pavyko įtikinti, kad jo interesus – taip pat jo šeimos ir artimų partnerių interesus – atitinka suartėjimas su Maskva. Ukrainoje ryšiai su politine galia dažnai yra tiesiausias kelias į turtus. Prezidento sūnus Aleksandras Janukovyčius, pagal profesiją dantistas, dabar yra nepaprastai turtingas ir gerus ryšius turintis verslininkas.
Kai tik Ukrainos lyderis paskelbė, kad nepasirašys asociacijos sutarties su ES, Maskva tikriausiai pajuto saldų pergalės skonį. Tačiau jos triumfas truko neilgai. Net jei agresyvūs V.Janukovyčiaus policijos metodai nutildys opoziciją, Ukrainos vyriausybė bus sunkiai sužeista, o Maskvos primetama Eurazijos sąjungos idėja – diskredituota.
V.Putinas galėjo apsiskaičiuoti, nes pats patikėjo savo propaganda apie Oranžinę revoliuciją. Jo manymu, tai buvusi ne Ukrainos visuomenės sukilimas, o Vakarų žvalgybos agentūrų surežisuotas įvykis, kuriame jie pasinaudojo JAV ir ES finansuojamomis nevyriausybinėmis organizacijomis.
V.Putinui vadinamosios „spalvotosios" revoliucijos atrodė grėsmingos dviem prasmėmis. Pirmiausia jos privertė kai kurias šalis išslysti iš Rusijos įtakos zonos ir pereiti į Vakarų sferą. Antra, jos gali tapti pavyzdžiu panašiems sukilimams ir pačioje Rusijoje. Juk kai 2011-2012 metų žiemą po abejotinų rinkimų Rusijoje prasidėjo demonstracijos, Kremlius reagavo suvaržydamas nevyriausybines organizacijas, kurios neva kurstė neramumus.
V.Putino vyriausybei sunku priimti mintį, kad masinis sukilimas išties gali kilti iš masių, o ne dėl užkulisinių manipuliacijų.
V.Putino vyriausybei sunku priimti mintį, kad masinis sukilimas išties gali kilti iš masių, o ne dėl užkulisinių manipuliacijų.
Iš dalies tai atrodo keista, prisimenant pačios Rusijos istoriją, nors galbūt ir nestebina, turint galvoje sąmokslų vaidmenį 1917-ųjų lapkritį, kai valdžią paėmė bolševikai.
Dėl tokio riboto ir visur sąmokslą reginčio Maskvos požiūrio į spalvotąsias revoliucijas ji nenumatė dar vienos nemalonios staigmenos Ukrainos gatvėse, kur eiliniai žmonės siekia pakeisti susitarimus, kuriuos virš jų galvų sudarė, jų manymu, korumpuoti ir neteisėti lyderiai.
Būdamas nacionalistas, V.Putinas mėgsta tvirtinti, kad Rusija yra unikali „civilizacija“, kuri nepriklauso Europai. Todėl jam varžybos dėl Ukrainos pranoksta turtinius ar politinius interesus – tai tarsi kova dėl civilizacijos.
Mintis, kad Ukrainos vidurinę klasę – bent jau sostinėje ir vakarinėje šalies dalyje – labiau traukia Varšuvos, Berlyno ir Londono civilizacijos, o ne Maskvos, yra tikras įžeidimas Rusijos nacionalistams Kremliuje ir kitur.
Vis dėlto galimybė, kad Ukraina suartėtų su likusia Europos dalimi – ir taptų turtingesne bei geriau valdoma – galiausiai išeitų į naudą ir Rusijai. Tai galėtų būti pavyzdžiu pačios Rusijos plėtrai. Tačiau dėl tos pačios priežasties įvykiai Ukrainoje nepaprastai gąsdina prezidento V.Putino bei jo aplinkos asmeninius interesus ir ideologiją.
