Turime naują užduotį. Mūsų 4-oji kuopa atvyksta sustiprinti desantininkų. Iš kiekvieno būrio eina po septynis stipriausius karius. Išvykstame 16.00 val....
Prieš mums išvykstant perskaičiau maldą. Šią tradiciją pradėjome dar Chersono srityje prieš sunkias kovines užduotis.
Iš mūsų nepilno būrio išėjo aštuoni. Likusieji rezerve.
Jau pozicijose paaiškėjo, kad desantininkai laukia pakeitimo, o ne pastiprinimo. Per štabą susitarėme kartu praleisti naktį.
Dar nebuvo išaušęs rytas, kai „Wagner“ kariai pradėjo pirmąjį puolimą. Kartu su oro desantininkais vaikinai atsilaikė. Tada desantininkai pasitraukė, o mūsų vaikinai liko laikyti pozicijos.
Ir toliau puolimai vyko pagal schemą: „Wagner“ grupės telkimasis saulėgrąžų lauke – kryptingas pozicijų apšaudymas – puolimas.
Artilerija, minosvaidžiai ir tankas buvo naudojami nedideliems paskubomis iškastiems apkasams griauti. Vienas po kito ėmė plaukti pranešimai apie sužeistuosius. Sužeistieji buvo išvedami vienas po kito, o likę vaikinai laikėsi savo pozicijų ir nesitraukė.
Chanas ir Juristas – kontūzyti, Karosas – sužeistas skeveldra prie širdies. Šypsenėlė, Drakonas ir Grifas buvo sužeisti sprogusios minos. Grifas neteko dešinės rankos ir buvo sunkiai sužeistas. Gradas suteikė jam pagalbą, ištraukė į evakuacijos punktą ir padėjo įkelti jį į „Kirby“. Vėl prasidėjo apšaudymas. „Kirby“ išvyko. Gradas liko sužeistas lauke. Artiomą kitu reisu evakavo mūsų medikai.
Iš mano būrio ant kojų liko stovėti tik Šuchevičius, kuris buvo kontūzytas.
Laukdami įsakymo, geriausi kuopos kovotojų likučiai pasitraukė į aikštelę už kelių šimtų metrų. Mes, rezervas, jau buvome pakeliui ten, kad juos sustiprintume... Iš mano būrio keturių karių vienas buvo sužeistas jau pirmą valandą.
Jau temo. Kuopos vadas paskyrė po du karius iš kiekvieno būrio į priešakines išsilaipinimo pozicijas. Vasia ir aš buvome priskirti prie jų. Šeštoji kuopa laikė flangą. Mes turėjome kontroliuoti statmeną nusileidimą, iš kurio neseniai buvome pasitraukę.
Jau ėmė temti.
„Užimkite pozicijas!“. Kokias pozicijas, kai pozicijų nėra? Kai kurie iš mūsų rado nedidelius griovius. Aš pasirinkau storą medį ir duobę, kurią išrausė sprogmuo.
Mums pasirodžius, toje vietoje, kur 6-oji kuopa užėmė savo pozicijas, jau vyko mūšis. Aš atsiklaupiau, laikydamas šautuvą, ir meldžiausi. Supratau, kad esu be priedangos, ir žinojau, kas atsitiko mano bendražygiams, atvykusiems anksčiau. Tada ruošiausi mūšiui, o paskui susitikimui su Jėzumi Kristumi. Net negaliu pasakyti, kad buvo baisu. Tai buvo kažkoks kitoks jausmas. Mirties baimė – tai baimė pamatyti save, kuo galėjai tapti pagal Dievo planą ir kuo niekada netapai dėl savo silpnybių ir nuodėmių. Ką turiu pakeisti savyje, jei Dievas ketina pratęsti mano gyvenimą? Tada pažadėjau savo gyvenimą skirti tarnavimui Dievui.
...ir Dievas davė man kastuvą. Pastebėjau jį sutemose, netoli. Dievas nenorėjo manęs išgelbėti, bet suteikė galimybę tai padaryti pačiam. Taigi pradėjau kasti įšalusią žemę. Kasiau visą naktį ir kasdamas šildžiausi nuo šalčio.
Tą naktį kuopos vadas, kuopos technikas, grupė savanorių ir keli desantinio šturmo būrio kariai nuvyko į savo senąsias pozicijas, kad atsiimtų žuvusio bendražygio kūną. Jie ruošėsi šturmuoti poziciją, tačiau priešas jos dar nebuvo užėmęs. Kūnas buvo sėkmingai evakuotas, o bendražygis vėliau su pagarba palaidotas...
Kovos truko dvi dienas. Kitą dieną priešais mano poziciją esančiame lauke žemė pakilo į dangų. Pasijutau taip, tarsi man į galvą būtų trenkę plaktuku. Mano ausis nustojo girdėti. Šrapnelis įsirėžė į medį. Mane išgelbėjo Dievas, kastuvas ir tranšėja.
Tris dienas mūsų batalionas laikė tas prakeiktas pozicijas. Mus pakeitė vienos iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mechanizuotųjų brigadų batalionas. Jie prarado tas pozicijas mažiau nei per dieną.
Tie vaikinai iš mano kuopos, kurie liko rikiuotėje, toliau vykdė užduotis iki kovo vidurio. Keli kiti kuopos bendražygiai žuvo...
Ši istorija yra beveik metų senumo. Galbūt kai kas jau išbluko iš atminties, o mane papildys tie, kurie buvo ten 2023 m. sausio pabaigoje ir vasario pradžioje Blahodatnės, Paraskovivkos, Zaliznianskio, Bachmuto rajono teritorijoje. 4-osios kuopos jau nebėra, kai kurie pasitraukė, kai kurie dar atsigauna, bet dauguma tebetarnauja.
-
Rusija pigiai nukopijavo žudikišką ginklą: naudos kaip masalą Ukrainos pajėgoms
-
JAV ekspertas: šiemet karo Ukrainoje centru taps Krymas ir Juodoji jūra
-
Rusija pirmą kartą Ukrainai smogė reta 4 tonų svorio priešlaivine raketa P-35
-
Ukraina: Vakarų šalys turi sustabdyti ginklų dalių tiekimą Rusijai
-
Rusija iškvietė Prancūzijos ambasadorių dėl esą didėjančio įsitraukimo į karą Ukrainoje
Parašiau šį įrašą, nes tokių istorijų yra dešimtys, jei ne šimtai. Ir tikriausiai šiandien kažkas taip pat didvyriškai laikosi kokioje nors pozicijoje. Kažkas traukia savo bendražygį iš mirties gniaužtų. Kai kurie atsisveikina visiems laikams. Bet dauguma jų išlipa, atsigauna. Ir vėl kovos. Nes taip kovoja pėstininkai. Taip kovoja TRO.
Šį tekstą taip pat parašiau norėdamas priminti sau tas dienas ir savo pažadą Dievui. Ar aš jį vykdau?
