Pagalbos organizacijos skambina pavojaus varpais – stovykloje trūksta visko: maisto, vandens, palapinių, pledų, higienos ir saugumo. Manoma, kad iki metų pabaigos vien Jordanijoje įsikurs milijonas sirų, o kruvinas konfliktas virs humanitarine katastrofa.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Gen. Husseinas Majali |
„Kai matai šaudomus žmones, ar gali pasakyti: nevažiuokite? Uždaryti sieną – ne išeitis“, – kovo pradžioje grupei Europos žurnalistų sakė Jordanijos vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo departamento vadovas, generolas Husseinas Majali.
Bet jis taip pat pripažino: šalies sveikatos apsaugos, energetikos ir švietimo sistemų pajėgumai jau pasiekė ribą. „Didžiausi iššūkiai dar laukia“, – įsitikinusi Europos Sąjungos humanitarinės pagalbos biuro (ECHO) atstovė Heinke Veit.
Iki sienos – tamsoje
„Kai netoli mūsų namų nukrito pirmoji bomba, bijojau taip, kaip negaliu apsakyti“, – prisimena 15-metė Hiba.
Prieš porą mėnesių ji su tėvais ir penkiais broliais bei seserimis dar gyveno Sirijoje. Šeima nuolat girdėdavo sprogimus ir šūvius, kartais slėpdavosi rūsyje. „Pabėgome naktį. Buvo šalta ir tamsu, nes važiavome be šviesų. Sunkvežimio priekaboje įsitaisėme trys šeimos, liepė sėdėti ir tylėti“, – pasakoja mergina.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Hiba |
Zaatari stovykloje įsikūrusi paauglė lanko mokyklą, bet jau pasiilgo saviškės ir mokslo draugų, močiutės namo, gėlių kieme. Paklausta apie vaikinus, Hiba šypteli – labiau nori mokytis ir tapti farmacininke.
Šioje stovykloje daugiau nei pusė gyventojų – vaikai, penktadalis jų – iki penkerių metų. Murzini mažyliai glaudžiasi prie manęs, liečia šviesius plaukus, keli berniukai pavadina sese – musulmonams taip įprasta išreikšti draugiškumą.
UNICEF įkurta mokykla jau dabar dirba pamainomis (ryte mokosi mergaitės, popiet – berniukai), todėl žadama statyti dar vieną. Kaip ir įprastame pasaulyje, vaikai skiepijami, yra žaidimų aikštelių, moksleiviams organizuojami užsiėmimai, teikiama psichologo pagalba ir mitybos specialisto konsultacijos.
Parduok arba badauk
Stovykla įkurta vos 15 km nuo Sirijos, todėl jos ir Jordanijos sieną nelegaliai kertantys žmonės pirmiausia atsiduria čia. Anksčiau pabėgėliai pasirodydavo naktimis, dabar jų srautas jau nenutrūksta niekada.
Zaatari stovykla auga kaip ant mielių. Pernai rugpjūtį čia buvo 500 palapinių, dabar – apie 18 tūkstančių.
Pabėgėlius pasitinka Jordanijos kariai, o specialūs autobusai atveža į stovyklą. Iš jų lipa mamos su kūdikiais ant rankų, senyvos moterys, paauglės, vyrai. Vieni namus palieka kaip stovi, kiti – atsiveža glėbį daiktų.
Užkandę, naujokai keliauja registruotis. Formalumai užtrunka, todėl šimtai pabėgėlių priversti laukti tarputvory. Žmonės rikiuojasi į ilgą eilę, kuri vis pavirsta į netvarkingą minią.
Šeima (vidutiniškai – penki asmenys) gauna ne tik kuklų būstą, bet ir šildytuvą, pledų, kas dvi savaites – po maisto paketą (kruopų, miltų, makaronų, aliejaus, konservuotos mėsos, cukraus, druskos – tiek, kad per dieną žmogui išeitų 2100 kcal), kas mėnesį – 34 dolerių vertės maisto kuponą. Kiekvieną rytą išdalijamos 28 t duonos.
Kam to nepakanka ir kas turi atliekamų grynųjų, gali apsipirkti turguje. Abipus pagrindinės gatvės pristatyta metalinių kioskų ir palapinių, kur verslūs sirai parduoda, ką tik išmano: vandenį, saldainius, batus, smulkią techniką, daržoves, vaisius.
„Parduok arba badauk“, – šią taisyklę žino net pabėgėlių vaikai. Ne vienas paskui save tampo sunkų arbatos termosą, cigarečių dėžę ar kaugę duonos papločių, kuriuos siūlo įsigyti.
Lietuvos pagalba – kukliausia
„Labai sunku – trūksta vandens, tvyro skurdas“, – atvirauja stovykloje gyvenanti 47-erių Fatimah. Sirijoje liko jos 18-metis sūnus sukilėlis, ir nėščia dukra, kurios vyras atsisakė išvykti.
„Norėčiau grįžti į Siriją ir vėl gyventi taikiai“, – susigraudina moteris. Tikėdamasi persikelti pas draugus, ji su vyru ir penkiais vaikais kas tris dienas susipakuoja daiktus, bet vėl iškrauna – draugams nesiseka sutvarkyti dokumentų.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Carlosas Afonso |
ECHO padalinio Jordanijoje vadovo Carloso Afonso teigimu, pagrindiniai pabėgėlių poreikiai stovykloje yra patenkinami, nors sąlygos nėra idealios.
Bene didžiausia problema – vanduo. Zaatari iškilo dykumoje. Vandens reikia atsigerti, maistui ruošti, sanitarinėms reikmėms ir pavalyti nuolat smulkaus smėlio nugulamus paviršius. Pasak JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) biuro atstovės Aoife McDonnell, kasdien į stovyklą atvežama 2,5–3 mln. litrų vandens – tiek telpa į olimpinio dydžio baseiną.
ES kartu su valstybėmis narėmis konflikto padariniams švelninti suteikė 600 mln. eurų. Trečdalis šios sumos – ECHO pinigai (daugiausia išleista pačioje Sirijoje – 82 mln. eurų, Jordanijai skirta 38 mln. eurų, kiek mažiau – Libanui). Jungtinė Karalystė atseikėjo 86 mln. eurų, Vokietija – 56 mln. eurų.
Lietuva (14 481 euras) šiame sąraše – paskutinė. Net Latvija skyrė 43 tūkst. eurų, duobėje atsidūrusi Graikija – 100 tūkst. eurų, Estija – 420 tūkst. eurų.
Kasdien – 10 naujagimių
Tik penktadalis Zaatari gyventojų – vyrai. Daugelis moterų – našlės ar sukilėlių žmonos, tapusios pagrindinėmis šeimų maitintojomis. Stovykloje įrengtos specialios patalpos, kur moterys gali išsikalbėti, sulaukti socialinės ir psichologinės pagalbos.
Daugiau nei pusė stovyklos gyventojų – vaikai, penktadalis jų – iki penkerių metų.
Vienoje palapinėje veikia moterų klinika, kurioje įkurtas gimdymo kambarys. Stovykloje gyvena apie 2,5 tūkst. nėščiųjų, kasdien gimsta po 10–11 kūdikių, o neseniai pasitaikė dar ir penki cezario pjūviai.
Šios klinikos nebeužtenka, planuojama atidaryti naują. Be to, veikia Maroko, Italijos ir Prancūzijos ligoninės. Vienas Prancūzijos ligoninėje gimęs kūdikis taip ir buvo pavadintas – Faransi (arab. Prancūzas).
Milijonas Sirijos pabėgėlių
Zaatari stovykla auga itin sparčiai. Pernai rugpjūtį čia buvo 500 palapinių, dabar – apie 18 tūkstančių (stovyklos plotas viršija 4 kv. km). Kasdien atvyksta bent po 2 tūkst. pabėgėlių. Kiek iš viso žmonių šioje stovykloje apsistoję – nežino niekas. Spėjama, kad mažiausiai 90 tūkst., o gal ir 140 tūkst.
6,2 mln. gyventojų turinčiai Jordanijai teko didžiausia pabėgėlių iš aplinkinių valstybių našta. Skaičiuojama, kad vien sirų sulaukta 320 tūkst., nors dažniau minimi trečdaliu ar pusantro karto didesni skaičiai. Naujas mėnuo – naujas rekordas: gruodį atvyko 22 tūkst. sirų, vasarį – apie 70 tūkst.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Sirijos pabėgėlių stovykla |
UNHCR duomenimis, iš 21 mln. Sirijos gyventojų daugiau nei milijonas pasitraukė į užsienį, daugiausia į Jordaniją ir Libaną, taip pat – Turkiją, Iraką, Šiaurės Afriką. Karo siaubiamą kraštą kasdien palieka per 7 tūkst. žmonių – sužalotų, praradusių namus ir artimuosius, be pinigų ir daiktų.
Iš pradžių sirai kurdavosi pas Jordanijoje įsikūrusius artimuosius ir vietos gyventojus. Pernai birželį srautas taip padidėjo, kad prireikė stovyklų – dabar jų veikia keturios, Saudo Arabija žada pastatyti dar vieną.
Gilėjantis konfliktas
Kruvinas konfliktas tarp Sirijos prezidentui Basharui al Assadui lojalios armijos ir opozicijos prasidėjo prieš dvejus metus, atvilnijus Arabų pavasario bangoms. Vieną dieną Deraa miesto šalies pietuose gyventojai išėjo į gatves, protestuodami prieš 15 paauglių areštą ir, įtariama, kankinimą už tai, kad ant mokyklos sienos paliko antivyriausybinį užrašą. Demonstracijos buvo taikios – žmonės reikalavo paleisti vaikus. Valdžia atsakė armijos šūviais į protestuotojus ir keturis iš jų nužudė.
Kasdien į stovyklą atvežamas apie 3 mln. litrų vandens – tiek, kiek telpa į olimpinio dydžio baseiną, bet jo vis tiek trūksta.
Netrukus šalį apėmė neramumai. Raudonojo Kryžiaus teigimu, per dvejus metus žuvo daugiau nei 70 tūkst. žmonių, pusė jų – civiliai, dar 28 tūkst. laikomi dingusiais.
Dėl sankcijų stipriai nukentėjo pagrindiniai Sirijos ekonomikos sektoriai – turizmas ir naftos gavyba, smuko valiutos kursas, tvyro nedarbas, trūksta vandens, maisto, elektros, medikamentų, kuro.
Tarptautinė bendruomenė desperatiškai ieško būdų nutraukti konfliktą. Rusija ir Kinija, kurios palaiko tvirtus ryšius su Sirijos vyriausybe, prieštarauja karinei intervencijai. Opozicija lieka susiskaldžiusi – politinės grupės, išeivijos disidentai, vietos aktyvistai ir kovotojai nesutaria dėl daug ko. Ekspertai tvirtina, kad tik laiko klausimas, kada prezidentas bus priverstas trauktis, ir dabar svarbu, kas jį pakeis bei kokia situacija susiklostys.
