Iš tikrųjų norėčiau jums papasakoti laimingą istoriją. Esu transseksuali moteris ir aš mielai rašyčiau apie savo patirtį, susijusią su Amerikos sveikatos sistema, kurioje nebuvo teroro bei liūdesio momentų. Deja... Na, nebuvo taip blogai, tačiau dažniausiai istorijoje, kurią jums papasakosiu, jaučiausi toli gražu ne idealiai.
Dar 2013-ųjų spalį nusprendžiau, kad noriu pasidaryti lyties keitimo operaciją. Po trejų su puse metų aš pagaliau sulaukiau šios procedūros – šių metų sausio 24 d. Norėdama išgalėti mokėti nuomą, aš dirbdavau darbe, kuriame susidūriau su atviromis patyčiomis ir diskriminacija. Be to, 18 mėnesių iki operacijos turėjau gerti hormonus – jei jų negerčiau, mano draudimas pareikalautų, kad lyties keitimo operacija būtų atšaukta. Baiminausi planuoti keliones, leisti pinigus ar ieškoti kitų darbo galimybių, nes norėjau padaryti viską, kas būtina iki operacijos.
Ši iš pradžių buvo suplanuota gruodžio 5 d. Likus 14 valandų iki jos sulaukiau skambučio iš draudimo, kad operacija nebus daroma. Aš susmukau ant grindų – taip, kaip esu mačiusi tik filmuose. Likusį gruodžio laiką paaukojau kovai su draudimo kompanija; mano partnerė ir aš darbuotojai, kuri nusprendė mano nenaudai, skambinome daugiau kaip 100 kartų, tačiau ji į mūsų skambučius neatsakė.
Pakeičiau draudimo kompaniją – mano norui pagaliau buvo lemta išsipildyti. Buvo sausis, aš nedirbau nuo lapkričio. Iki tol dirbau du darbus vienu metu – abu buvo po dalį dienos, tačiau jie neteikė man didelių socialinių garantijų. Išėjau iš abiejų, norėdama rasti ką nors stabilesnio. Vis dėlto, kai sulaukiau preliminarios operacijos datos, mano darbo paieškos buvo nutrauktos.
Žinutė, kuri mums siunčiama, yra ta, kad mes neturime vietos šiame pasaulyje.
Tam, kad pasirengčiau operacijai, paaukojau man atsivėrusias galimybes. Praleidau momentą padaryti modelio karjerą. Beje, visomis išgalėmis stengiausi pakeisti operacijos laiką, tačiau nesėkmingai. Turėjau atsisakyti galimybės dirbti su menininkais ir dizaineriais, nes operacijos ir reabilitacijos laikas išsiplėtė nuo mėnesio iki trijų. Taip mūsų sveikatos sistema veikia transseksualams – tokiems, kaip aš. Ji sukelia mums panikos priepuolius tiesiog vidury gatvės, ji atšaukinėja susitarimus, priversdami mus išleisti paskutinius 100 dolerių ant vaistų. Tai verčia kovoti už mūsų išlikimą. Ši sistema diskriminuojanti: mes diskriminuojami būsto, švietimo, įdarbinimo srityse. Žinutė, kuri mums siunčiama, yra ta, kad mes neturime vietos šiame pasaulyje.
Į lyties keitimo operaciją dauguma žvelgia kaip į „paskutinį perėjimo žingsnį“, tačiau aš maniau, kad mano „perėjimas“ buvo užbaigtas, kai nusprendžiau pakeisti savo vardą ir lytį. Viskas, kas ėjo paskui, buvo tik žingsniai, kuriais ėmiau judėti per šį pasaulį su didesniu saugumo jausmu.
Beje, lengva paskęsti iliuzijoje, kad ši operacija įtvirtina mano identitetą aplinkinių akyse. Anaiptol. Ligoninėje buvau klaidingai identifikuojama mamos – tai žeidžia, net tada, kai esi paveikta morfijaus. Kai medicinos sesutė atėjo manęs apžiūrėti į namus pirmą vakarą, ji visą valandą neteisingai mane identifikavo – kaip vyrą. Man buvo uždavinėjami nemalonūs asmeniniai klausimai, kurie visai nesusiję su sveikatos sistema. Mano partnerė padarė viską, ką gali, kad man padėtų, tačiau medicinos sesutė atkakliai tęsė, ką pradėjusi. Jai išėjus, siaubingai verkiau – kaip niekada anksčiau.
Tai siaubinga, kai tie, kurie turėtų tavimi rūpintis, elgiasi priešingai – tuo metu, kai esi ypač pažeidžiamas, tai tiesiog priverčia skrandį veržtis per gerklę. Mane visa tai labai supykdė ir nuliūdino, ir man priminė, kad aš niekada nebūsiu iki galo priimta aplinkinių.
Vis dėlto mano partnerė ir aš tapome artimesnės nei kada nors anksčiau – mūsų ryšys labai sustiprėjo. Aš laiminga dėl sprendimų, kuriuos padariau – manau, kad jie buvo teisingi. Toliau gyvensiu savo gyvenimą, toliau augsiu ir klestėsiu, tačiau dabar turiu naujų randų ir prireiks laiko su jais susigyventi.
