Gydytoja Irkutske dirbančios J.Kudirkaitės artimieji, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, Sibire atsidūrė ne savo noru – Šakių rajone Miknaičių kaime gyvenusi jos močiutė ir tėtis buvo ištremti.
Močiutė mirė Sibire, o tėvui nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Čia jis vėliau susituokė ir susilaukė Julijos.
Anot J.Kudirkaitės, ją ir garsų Lietuvos rašytoją, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėją Vincą Kudirką sieja giminystės ryšiai, tačiau kokie jie – moteris negali tiksliai įvardyti.
Nors dabar pašnekovė šiek tiek kalba lietuviškai, taip buvo ne visada.
„Šeimoje lietuviškai nekalbėjome. Tačiau kai 1994 metais mirė tėvas, supratau, kad iš mūsų šeimos Sibire lieku visai viena. Vėliau išvykau į Lietuvą, susipažinau su giminaičiais.
Man čia taip patiko, labai pamilau Lietuvą, jos tradicijas, todėl sugrįžusi į Irkutską pradėjau ieškoti lietuvių bendruomenės, mokytis kalbos“, – 15min pasakojo J.Kudirkaitė.
Pirmą kartą savarankiškai į Lietuvą ji atvyko 1999 metais, kai šalis jau buvo išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos.
„Iš pradžių labai bijojau, tačiau atvykusi pamačiau labai gražią šalį, sutikau giminaičius, kurie mane priėmė ir pasakė, kad esu tokia pati kaip ir jie“, – prisimena pašnekovė.
Iš pradžių labai bijojau, tačiau atvykusi pamačiau labai gražią šalį, sutikau giminaičius, kurie mane priėmė ir pasakė, kad esu tokia pati kaip ir jie.
J.Kudirkaitė teigia, kad ją labai maloniai nustebino lietuvių paslaugumas ir širdingumas.
„Pamenu, laukiau stotyje su tokia močiute iš Tadžikistano. Dar nebuvome išsikeitusios pinigų – neturėjome nė vieno lito. Mus pamatęs kavinės savininkas paklausė, ar norime kavos. Kai atsakėme, kad taip, jis mus pavaišino. Aš taip nustebau! Tai buvo pirmas tokio širdingumo pavyzdys“, – sakė ji.
Gelbėja apdegusius kryžius
J.Kudirkaitė teigia, kad, remiantis oficialiais duomenimis, Irkutske gyvena 1049 lietuvių kilmės asmenys, tačiau iš tiesų jų yra daugiau. Tuo tarpu organizacijos „Švyturys“ veikloje aktyviai dalyvauja apie 200 Sibiro lietuvių.
Pašnekovės teigimu, viena svarbiausių organizacijos užduočių – Sibire mirusių lietuvių tremtinių kapų tvarkymas, paminklų statymas.
„Kapus tvarkome nuolat, tuo užsiimame laisvu nuo darbo metu, už savo pinigus. Tik vasaromis galime sau leisti išvažiuoti tvarkyti kapų“, – 15min teigė J.Kudirkaitė.
Tiesa, jau ketverius metus Lietuvos užsienio reikalų ministerija „Švyturiui“ skyrė lėšų. Vis dėlto jų ne visada pakanka.
„Žinoma, tų pinigų galėtų būti daugiau. Visų pirma tie pinigai skirti kryžių gamybai, medžiagoms ir degalams. O kai tenka toli važiuoti, perkame ir kitus dalykus, pavyzdžiui, maistą. Tam pinigų neužtenka, naudojame savo lėšas“, – sakė ji.
Anot J.Kudirkaitės, ten, kur buvo palaidoti lietuviai, daugiausia stovi mediniai kryžiai, kurie kasmetinių miškų gaisrų metu apdega.
„Todėl dirbame, restauruojame kryžius. Negalime visų naujų paminklų pastatyti, nes tai labai daug kainuotų. Todėl tam, kad atmintumėme šioje žemėje palaidotus lietuvius, pastatome vieną ar du bendrus kryžius“, – teigė pašnekovė.
Vietinių požiūris – teigiamas
J.Kudirkaitė tikina, kad vietos gyventojai tokią „Švyturio“ veiklą vertina teigiamai. Juk Sibire gyvena tremtinių iš įvairiausių Sovietų Sąjungos kraštų palikuonys, todėl jie puikiai supranta lietuvius.
Anot pašnekovės, Sibiro regionų valdžia taip pat nėra nusiteikusi priešiškai – „Švyturys“ visada gauna leidimus statyti paminklus.
„Pernai vykome į labai tolimą gyvenvietę. Mums neužteko žmonių, todėl vietos valdžia surado darbininkų, kurie mums padėjo“, – 15min sakė J.Kudirkaitė.
Maskvos požiūrio į organizacijos veiklą ji nekomentuoja. „Žinote, politika yra politika“, – sakė ji.
Pasak J.Kudirkaitės, Sibiro lietuviams tremtinių kapų tvarkymas – itin svarbus.
„Žmogus, kuris nepamena savo šaknų, nežino savo istorijos – neturi ateities. Labai svarbu tą daryti (išsaugoti atmintį – red.), kad nepasikartotų tai, ką išgyveno lietuvių tauta“, – tikino „Švyturio“ pirmininkė.
Žmogus, kuris nepamena savo šaknų, nežino savo istorijos – neturi ateities.
Nepamiršta kalbos ir kultūros
J.Kudirkaitė pasakojo, kad „Švyturys“ rūpinasi lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimu.
„Svarbiausi mūsų tikslai – lietuviškų tradicijų, gimtosios kalbos išsaugojimas. Siekiame neužmiršti tų visų tragiškų Lietuvos valstybės įvykių – juk dauguma Irkutske gyvenančių lietuvių yra palikuonys tų, kurie Sibire atsidūrė ne savo noru. Kiekviena šeima išgyveno savo tragediją“, – 15min sakė J.Kudirkaitė.
Pašnekovės teigimu, Irkutske veikia šeštadieninė lietuvių kalbos mokykla: čia protėvių kalbos mokomasi dviem lygiais – pradedančiųjų ir pažengusiųjų. „Tačiau problema yra ta, kad neturime profesionalaus mokytojo“, – pridūrė ji.
J.Kudirkaitė tikino, kad Irkutsko lietuviai švenčia pagrindines lietuviškas šventes.
„Kiekvienais metais minime nepriklausomybės dieną – Vasario 16-ąją. Tuomet aptariame metų rezultatus, apdovanojame aktyviausius organizacijos narius, veteranus. Tai – pagrindinė mūsų metų šventė“, – teigė pašnekovė.
Anot J.Kudirkaitės, Irkutske veikia ansamblis „Gintaras“, atliekantis lietuviškas dainas, lietuvių liaudies šokių kolektyvas „Perliukai“. Abu jie dalyvauja įvairiuose festivaliuose Irkutsko srityje.
Paklausta, ką jai reiškia Lietuva, pašnekovė atsakė lakoniškai.
„Lietuva – tai džiaugsmas mano širdyje“, – teigė ji ir pridūrė besitikinti vieną dieną čia gyventi.
