Šį kartą Afganistanas ir JAV turi dar dvi priešininkes – Rusiją bei Iraną.
Palikti be kontrolės, Rusijos ir Irano rėmėjai galėtų padėti Talibanui ilgam laikui užimti provincijos sostinę. Tokiu atveju ir toliau silpnėtų Afganistano vyriausybės legitimumas.
Rusijos sprendimo būdai neveikia
Norėdama išvengti tokių padarinių, naujoji Donaldo Trumpo administracija turėtų dar kartą apsvarstyti metodą, sėkmingai suveikusį po 2001-ųjų JAV invazijos: atstatyti regioninę pusiausvyrą ne tik su Rusija ir Iranu, bet ir su Kinija, Indija, Pakistanu bei Persijos įlankos valstybėmis.
Susitarimas turėtų apimti statytinių finansavimo sustabdymą ir stabilumo Afganistane rėmimą.
Rusijos parama Talibanui jau pakeitė regiono dinamiką ir pakurstė karą. Nuo 2016-ųjų pabaigos Rusija nuolat tiekia ginklus Afganistano šiaurėje veikiantiems talibams, o Rusijos valdžios pareigūnai susitinka su Talibano atstovais Rusijoje ir Tadžikistane.
Praėjusiais metais Rusija bendrus interesus dėl paramos Talibanui aptarė su Islamabadu ir Teheranu.
Staigus Rusijos ryžtas bendradarbiauti su Talibanu stebina, ypač dėl devintajame dešimtmetyje vykusių žiaurių kovų tarp sovietų ir modžahedų.
Staigus Rusijos bendradarbiavimas su Talibanu stebina, ypač dėl devintajame dešimtmetyje vykusių žiaurių kovų tarp sovietų ir modžahedų.
Rusija paramą Talibanui pateisina siekiu kovoti su „Islamo valstybės“ sparnu Afganistane. Be to, rusų tikslas – užkirsti kelią tokioms Vidurio Azijos teroristų grupuotėms kaip „Uzbekistano islamo judėjimas“, destabilizuoti padėtį regione.
Taip pat esą norima sustabdyti narkotikų gabenimą iš Vidurio Azijos į Rusiją.
Vis dėlto tikroji paramos Talibanui priežastis gali būti noras sukelti problemų JAV.
Nors šiaurinėje Afganistano dalyje neabejotinai yra užsienio kovotojų, grėsmė pernelyg išpūsta, o Rusijos reakcija atneša priešingus rezultatus.
Iš esmės užsienio teroristų grupuotės Afganistane gali veikti todėl, kad jas pridengia chaotiškas Talibano bandymas užimti valdžią.
Praeitos savaitės ataka Mazari Šarife tik padidino riziką. Todėl Rusijos valdžia turėtų ne finansuoti Talibaną, o palaikyti Kabulą, bandantį atkovoti Talibano, „Uzbekistano islamo judėjimo“ ir „Islamo valstybės“ užimtas teritorijas.
Iranas stiprėjančią paramą Talibanui grindžia panašia logika. Nuo 2014-ųjų Teheranas, esą siekdamas pakenkti „Islamo valstybei“, teikia ginklus netoli Irano ir Afganistano sienos veikiančioms Talibano grupuotėms.
Be to, Iranas tyliai leido Talibano biurams veikti šalies viduje.
Iranas taip pat atsargiai vertina Afganistane dislokuotas JAV pajėgas. Teheranas baiminasi, kad iš čia amerikiečiai gali imtis prieš Irano branduolinę programą nukreiptų karinių veiksmų.
Iranas nepasitiki bendru NATO ir Afganistano planu neutralizuoti sukilėlius, taip pat – sumažinti terorizmo riziką, pabėgėlių bei narkotikų srautus.
Iranas nepasitiki bendru NATO ir Afganistano planu neutralizuoti sukilėlius, taip pat – sumažinti terorizmo riziką, pabėgėlių bei narkotikų srautus.
Paramą Talibanui Teheranas esą galėtų sustabdyti tik tuo atveju, jei būtų užtikrintas ilgalaikis sukilėlių sutramdymo planas, o JAV įsipareigotų iš Afganistano nepulti Irano ar kaimyninių valstybių.
Galiausiai Irano religinė ideologija nesutampa su Talibano, be to, Iranas buvo vienas iš pirmųjų JAV sąjungininkų 2001-ųjų derybose dėl naujos Afganistano vyriausybės įsteigimo.
Būtina paspausti Pakistaną
Tiesą sakant, Irano ir Rusijos parama Talibanui nebūtų tokia strategiškai reikšminga be dar didesnės Pakistano paramos šiems kovotojams.
Parama teikiama pinigais, ginklais, kariuomenės apmokymais ir talibams suteikiama galimybe laisvai judėti po Pakistaną.
Pasiekti, kad Pakistanas neberemtų Talibano – sudėtinga užduotis, kurios nepavyks greitai atlikti. Tačiau stiprus regioninis frontas šiek tiek „paspaustų“ Pakistaną.
Teoriškai pasiekti tokią sąlyginę vienybę neturėtų būti sudėtinga, kadangi Iranas, Rusija ir JAV siekia stabilumo bei taikos Afganistane.
Be to, šios šalys jau bendradarbiavo 2001 metais, kai rengė planą dėl naujos Afganistano vyriausybės įsteigimo. Todėl tokio aljanso atkūrimas turėtų atsidurti JAV strategijos Afganistanui centre.
Trijų žingsnių planas
Pirmiausia JAV turėtų aiškiai įvardyti, kad pagrindinis jų tikslas Afganistane yra taika ir stabilumas. Kartu su sąjungininkėmis JAV turėtų užtikrinti šiam tikslui pasiekti būtiną karinę, diplomatinę ir ekonominę paramą.
Toks pareiškimas padėtų atsikratyti baimės, kad JAV gali staiga nutraukti pagalbą Afganistanui taip, kaip padarė 1991-aisiais.
Toks veiksmas Afganistane pakurstė dar vieną pilietinį karą, su kurio pasekmėmis reikėjo tvarkytis kaimyninėms šalims.
Taip pat JAV turėtų pabrėžti, kad jei sumažės terorizmo grėsmė ir Afganistano vyriausybei nebereikės tiek daug paramos, JAV pajėgų pasilikimas Afganistane yra derybų klausimas.
Taip pat JAV turėtų pabrėžti, kad jei sumažės terorizmo grėsmė ir Afganistano vyriausybei nebereikės tiek daug paramos, JAV pajėgų pasilikimas Afganistane yra derybų klausimas.
Antras žingsnis – JAV turėtų skirti papildomą karinę paramą, kad būtų sustabdytas vasarą numanomas Talibano puolimas.
Afganistano saugumo pajėgos turi neleisti Talibanui užimti dar daugiau šalies teritorijos. Taip kaimyninėms šalims būtų įrodyta, kad jos turėtų paremti Afganistano vyriausybę.
Galiausiai Afganistano ir JAV valdžia turi sukurti patikimą taikos palaikymo planą. Keletas tarptautinių forumų, bandžiusių pradėti derybas su Talibanu, tarpusavyje varžosi dėl dėmesio ir teisėtumo.
Paskutinis Rusijos inicijuotas dialogas su Iranu, Pakistanu ir Afganistanu buvo surengtas nepasitarus su JAV. Gera naujiena yra bent jau ta, kad tokiomis pastangomis atkreipiamas dėmesys į susitarimo būtinybę.
Tiesa, susitarimas bus efektyvus tik tuo atveju, jei visos šalys sutars dėl vienodo proceso.
Prieš nutardama, kaip kalbėti, D.Trumpo administracija Afganistano taikos procesui turėtų paskirti pagrindinį derybininką. Taip, kaip Jaredą Kushnerį paskyrė Vidurio Rytams.
Logiška, kad JAV nori apsisaugoti nuo teroristinių išpuolių Afganistane ir visame regione tokiu būdu, kuris reikalauja kuo mažiau pinigų ir kelia mažesnę grėsmę ir amerikiečių pajėgoms, ir civiliams.
Geriausia išeitis būtų galingesnių Afganistano kaimynių palaikomas politinis susitarimas, suteikiantis teisėtumo Afganistano vyriausybei ir kartu leidžiantis apsaugoti aplinkines šalis.