Krymo aneksija ir Rusijos karinės iniciatyvos Rytų Ukrainos Donbaso regione smarkiai pakenkė JAV ir Rusijos santykiams, kurie dabar primena padėtį Šaltojo karo metais, o bet koks konstruktyvus dialogas tapo neįmanomas.
Per rinkimų kampaniją D.Trumpas žadėjo, kad tapęs prezidentu santykiuose su Rusija taikys visiškai naują požiūrį ir kad bendraudamas su Vladimiru Putinu ir jo artimojo rato žmonėmis remsis derybiniais įgūdžiais, kurių jis įgijo per savo karjerą versle. Straipsnio autoriai mano, kad dabar metas D.Trumpui pasinaudoti jo įspūdingos pergalės suteikta galimybe ir pasiūlyti V.Putinui iš esmės naują Ukrainos krizės sprendimą, taip pat sukurti prielaidas konstruktyviems Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykiams. Jei vis dėlto bus apsispręsta toliau tęsti dabartinę politiką, tai tik paskatintų destabilizaciją, pavojingas ginklavimosi varžybas ir vis didesnę karinę NATO valstybių ir Rusijos konfrontaciją.
Naujoji D.Trumpo administracija gali pagrįstai atsisakyti ankstesnės JAV politikos, kurią V.Putinas ir jo aplinka vertina kaip grėsmę Rusijos gyvybiniams saugumo interesams.
Naujoji D.Trumpo administracija gali pagrįstai atsisakyti ankstesnės JAV politikos, kurią V.Putinas ir jo aplinka vertina kaip grėsmę Rusijos gyvybiniams saugumo interesams. Kaip tokios politikos pavyzdžius galima paminėti NATO plataus masto plėtrą Rytų Europoje po Šaltojo karo pabaigos, kai NATO narių skaičius išaugo nuo 16 iki 29 valstybių narių; taip pat Billo Clintono, George'o W.Busho ir Baracko Obamos administracijų užsienio politikos iniciatyvas. Veiksmus Serbijoje ir Kosove 1999 m., Irake nuo 2003 m. ir Libijoje 2011 m., taip pat „spalvotąsias revoliucijas“ buvusiose sovietinėse respublikose V.Putinas įvertino kaip pastangas tiesiogiai ar netiesiogiai destabilizuoti Kremliaus režimą.
Ypač neigiamai Rusija įvertino Ukrainos stojimo į NATO perspektyvą. 2014 m. kovo 19 d. kalboje, pasakytoje Rusijos parlamentui Krymo aneksijos proga, V.Putinas teigė: „Tai būtų reiškę, kad Rusijos karinės šlovės mieste Sevastopolyje būtų atsiradęs NATO šalių karinis jūrų laivynas, todėl visai pietinei Rusijos daliai būtų kilusi ne kokia nors efemeriška, o visiškai reali grėsmė.“
Per rinkimų kampaniją D.Trumpas pirmiau minėtą JAV politiką apibūdino kaip iš esmės ydingą, todėl jis dabar turi puikią progą iš naujo kurti JAV ir Rusijos santykius. Pirmasis tarpusavio santykių klausimas – Ukraina. Šiuo atžvilgiu autoriai siūlo trijų žingsnių strategiją, kuri padėtų pradėti santykių pertvarkymo procesą.
Pirma, Rusija ir Vakarai turėtų susitaikyti su tuo, kad šalys neribotam laikotarpiui „sutaria, kad nesutaria“ dėl Krymo statuso. Iš esmės būtent taip diplomatiniu požiūriu buvo vertinamas trijų Baltijos šalių statusas nuo 1940 m. iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Vargu ar tai yra tinkamas ar net patenkinamas sprendimas, tačiau jis bent jau yra įmanomas, atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį.
Antra, šalys turėtų susitarti, kad Donbaso regionas ir toliau priklausys Ukrainai, ir užtikrinti ugnies nutraukimą.
Dabartinės Rusijos ir JAV valdžios požiūris į nacionalinius interesus labai skirtingas. Taip buvo ir Šaltojo karo laikotarpiu.
Trečia, Jungtinės Valstijos, Europa, Rusija ir Ukraina turėtų drauge įvertinti ir sukurti bendrą pagalbos priemonių rinkinį, kad užtikrintų Ukrainos ekonomikos atsigavimą, remiantis prielaida, kad ekonominis ir politinis Ukrainos stabilumas atitinka visų šalių, įskaitant Rusiją, interesus. Tokio pagalbos priemonių rinkinio rengimas gali tapti pagrindu šalims išspręsti ir sudėtingas politines problemas. Šios iniciatyvos turėtų imtis naujoji administracija, kuri taip Rusijos pusei leistų suprasti, kad V.Putinas nėra ignoruojamas ir kad išrinktasis prezidentas D.Trumpas yra pasirengęs bendradarbiauti, kad atkurtų konstruktyvius JAV ir Rusijos santykius.
Siekiant užtikrinti, kad ekonominė pagalba Ukrainai būtų pakankamai svari, būtina skirti milijardus dolerių, kurių paskirstymą reikėtų griežtai prižiūrėti. Tai būtų lėšos infrastruktūrai atkurti ir kompensacijos dešimtims tūkstančių pabėgėlių ir regione likusių civilių už jų finansinius nuostolius ir patirtus sužalojimus.
Vienas iš tokio požiūrio privalumų būtų tai, kad kiekviena šalis galėtų parengti savo formulę ir pagrįsti, kodėl ji skiria dalį lėšų, kurios yra būtinos norint finansuoti įvairius projektus.
Ukraina pinigus iš Rusijos galėtų apibūdinti kaip reparacijas už Krymo aneksiją ir nuostolius Rytų Ukrainoje. O Rusija tokį finansavimą galėtų pristatyti kaip išmokas, kurios padėtų Rusijai įgyti patikimą prekybos partnerį ir (arba) kompensuoti Ukrainai už tai, kad ji atsisakytų Europos Sąjungos siūlomų prekybos lengvatų. Ukrainos santykių su Europos Sąjunga statusas galėtų būti atidėtas kitam etapui.
Dabartinės Rusijos ir JAV valdžios požiūris į nacionalinius interesus labai skirtingas. Taip buvo ir Šaltojo karo laikotarpiu. Po to, kai 2017 m. sausio mėn. išrinktasis JAV prezidentas pradės eiti pareigas, pasiūlytoji ar panaši iniciatyva galėtų tapti pagrindu siekiant rasti išeitį iš dabartinės aklavietės, kurioje atsidūrė abi šalys ir dėl kurios kyla egzistencinė grėsmė visam pasauliui.
