M.Pierini atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu Europos sostinių santykiuose su Ankara galima stebėti pozityvių pokyčių: Turkijos valdžia, atrodo, stengiasi suartėti su Europos Sąjunga. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiška: Turkijos ekonomikai sekasi nekaip, ji vis dar yra priklausoma nuo Europos rinkų bei finansinių srautų, liros vertė krenta, JAV neseniai įvedė skausmingas sankcijas ir gali jas dar išplėsti, o Sirijoje žaidimo taisykles diktuoja Rusija ir greičiausiai situacija pakryps ne taip, kaip norėtų Turkija.
Turkijos vyriausybė platina vieną pareiškimą po kito. Rugpjūčio 29 d. posėdžiavusi šalies ES reformų veiksmų grupė pažadėjo reformuoti teismų sistemą. Turkijos prezidentas rugsėjo pabaigoje nuvyko į Berlyną, o ekonomikos ir finansų ministras kiek anksčiau lankėsi Paryžiuje.
„Bet žodžiai ir vizitai – dar ne politika, tad atgiję Turkijos jausmai Europai nekelia didelio pasitikėjimo“, – rašo M.Pierini. Be to, kad juos lemia akivaizdi nemeilė JAV, autorius išskiria dar dvi priežastis būti skeptiškais.
Turkija kelyje į ten, iš kur negrįžtama
Pirma, pasak M.Pierini, prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas savo rinkimų strategiją ne vienerius metus grindė aštria Europos kritika. 2017 m. jis net ėmė įžeidinėti Europos šalių lyderius, nesibodėdamas Europos politikoje netoleruojamų aliuzijų į nacius ir dujų kameras. Berlyno, Paryžiaus, Hagos ar Vienos politikų lengvai neįtikinsi, kad tokie žodžiai Turkijos prezidentui išsprūdo atsitiktinai ir tėra bereikšmiai rinkimų kampanijos žodžiai. Autorius pabrėžia, kad tokie pasisakymai laikomi neatsiejama gerai apgalvoto nacionalistinio naratyvo dalimi ir turi ilgalaikių padarinių.
Antra, M.Pierini įsitikinimu, grįžimas prie teisės viršenybės Turkijoje nėra neįsivaizduojamas, bet jis neįvyks. Prezidento R.T.Erdogano galios sistema (naujoji konstitucija, kontroliuojami teismai, 50 tūkst. į kalėjimus susodintų žmonių, 150 tūkst. iš darbo atleistų tariamų Fethullah Güleno šalininkų, pažabota žiniasklaida, užsieniečių ėmimas įkaitais) yra kelias, į ten, iš kur negrįžtama.
Autorius įsitikinęs, kad, pvz., bet koks žingsnis link teismų nepriklausomybės arba tebus apgaulė, arba susilpnintų R.T.Erdogano galią. Be to, ES įšaldžius derybas dėl Turkijos stojimo į bendriją šalies valdžia išsilaisvino nuo „ES prievolių“ (t.y. jai nebereikia laikytis ES valdymo standartų), tad kad ir kiek toks sprendimas būtų kritikuojamas oficialiuose pareiškimuose, iš tiesų Turkijos vadovui jis naudingas.
Jei į šią istoriją žvelgtume iš Europos akimis, per pastaruosius metus požiūris į Turkijos priėmimą bendrijon pasikeitė neatpažįstamai. Dabar tokią galimybę atmeta ne tik Prancūzija, bet ir Austrijos, Nyderlandų ir Vokietijos valdantieji. M.Pierini nuomone, griežtas „ne“ Turkijos stojimui į ES tapo vienu iš atramos taškų formuojant šių šalių valdančiąsias koalicijas. Turint galvoje, kad visi sprendimai dėl ES plėtros turi būti priimami vienbalsiai, akivaizdu, kad Turkija į bendriją nebus priimta. Birželį Europos vadovų taryba pareiškė, kad sunku kalbėti net apie pasirengimą stojimui, – primena autorius.
Strateginė partnerystė įmanoma, bet ar Ankarai priimtina kaina?
Nepaisant to, M.Pierini pastebi, kad dėl įvairių priežasčių Europos šalių vadovai laiko Turkiją strategine partnere ir nori palaikyti su ja stiprius ryšius, ypač prekybos, ekonomikos, gynybos, kovos su terorizmu ir humanitarinių reikalų srityse. Net jei apie politinę sąjungą, kurią kadaise atspindėjo Turkijos siekis įstoti į ES, nebekalbama, nes Ankara pasuko autokratijos keliu, tvirta strateginė partnerystė tebėra įmanoma.
Autorius primena, kad Turkijos ES reformų veiksmų grupė neseniai apibrėžė bendradarbiavimo sritis – jos apima pirmiausia Muitų sąjungą bei vizas ir jau vien tai yra teigiamas poslinkis. Vis dėlto norint pasiekti pažangos net šiais klausimais Turkijai teks pademonstruoti teigiamus valdžios sistemos pokyčius.
Nepriklausomai nuo to, ar bus pasiekta pažangos, M.Pierini nuomone, tikėtina, kad ES ir Turkijos santykiai išliks įtempti – dėl priežasčių, daugiausia susijusių su Turkijos vidaus politika. Prezidento R.T.Erdogano politinė sėkmė dabar priklauso nuo Turkijos nacionalistinio judėjimo partijos (MHP) geranoriškumo, o ši partija nėra proeuropietiška ir remia dabartinę ultraprezidentinę sistemą. Tai, pasak autoriaus, reiškia, kad artimiausioje ateityje Turkijos politikoje toliau vyraus vienasmenis valdymas ir šalis nepasuks Europos demokratinių principų keliu.
M.Pierini įsitikinęs, kad didžiausias iššūkis Turkijai yra ne jos santykių su ES pobūdis, o faktas, kad šaliai žūtbūt reikia užsitikrinti prieigą prie ES rinkų, lėšų ir investicijų. Mainais, Turkija turi užtikrinti įstatymų, o ne savivalės viršenybę. Pasirinkti nelengva, bet kamuolys – Ankaros pusėje.
