2023 metų vasario 6-osios rytą, 4 val. 17 min. vietos (3 val. 17 min. Lietuvos) laiku, įvykęs 7,8 balo žemės drebėjimas, po kurio sekė stiprūs pakartotiniai smūgiai, Turkijoje nusinešė daugiau kaip 53 tūkst. gyvybių ir beveik 6 tūkst. gyvybių Sirijoje.
Lygiai po metų nuo žemės drebėjimo nukentėję žmonės susirinko Antakijos griuvėsiuose – senoviniame mieste, virtusiame apleistomis dykvietėmis.
Išvakarėse daugelis iš jų klausėsi vietos simfoninio orkestro atminimo koncerto centrinėje aikštėje, apsuptoje didžiulių tuščių erdvių, kuriose kadaise buvo šurmuliuojantys rajonai.
Pernai įvykęs žemės drebėjimas sulygino su žeme miestų dalis 11 Pietryčių Turkijos provincijų ir dalis Sirijos miestų, ir tapo didžiausia per šimtmečius katastrofa šiame didelio seisminio aktyvumo regione.
Milijonai žmonių buvo priversti palikti savo namus, o šimtai tūkstančių – persikelti gyventi į laikinas stovyklas, kur pastaruosius metus juos persekioja praeities šešėlis.
Pasak įvykio vietoje buvusių naujienų agentūros AFP žurnalistų, traumuoti ir pikti žmonės trumpam susigrūmė su policija, bandžiusia sustabdyti vieną Antakijos procesiją užtvaromis.
Tačiau bendra nuotaika buvo beveik tokia pati, kaip ir tada, kai įvyko nelaimė – didžiulis sielvartas ir užsitęsęs beviltiškumo jausmas.
Susirinkusieji apsikabino vieni su kitais ir padėjo žvakutes ten, kur gyvybės neteko jų artimieji.
„Neatrodo, kad tai įvyko prieš metus. Man atrodo, kad tai buvo vakar“, – sakė dabar Ankaroje gyvenanti 44-erių Eda Boz.
„Šiame pastate gyveno mano vaikystės draugai ir bendraklasiai, – pro ašaras kalbėjo E. Boz. – Mes visi vieni kitus pažinojome.“
„Nebėra milijonų mūsų kaimynų“
58-erių Gulhan Baklavaci (Giulchan Baklavaci), atėjusi pasiklausyti vietos simfoninio orkestro atminimo koncerto apleistoje aikštėje, sakė, kad nelaimės mastą ir žmonių sielvartą sunku įvertinti.
„Anksčiau, kai kas nors mirdavo, mes jo gedėdavome metų metus“, – sakė G. Baklavaci.
„Dabar nebėra milijonų mūsų kaimynų“, – sakė ji, taip pat turėdama omenyje iškeldintus žmones.
Maždaug tuo pačiu metu panašus minėjimas vyko toliau į šiaurės rytus esančiame Kachramanmaraše – provincijos sostinėje, esančioje vos už 50 km nuo pirmojo stipraus drebėjimo epicentro.
Pirmasis žemės drebėjimas truko 65 sekundes, po jo sekė tūkstančiai požeminių smūgių, įskaitant ypač galingą 7,5 balo stiprumo smūgį tą pirmąją lemtingą dieną.
Socialiniuose tinkluose paskelbtoje žinutėje, raginančioje žmones apsilankyti Kachramanmarašo renginyje, šis laikas buvo pavadintas „65 sekundėmis, kurios buvo vertos amžinybės“.
Turkų prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas), kuris vėliau antradienį planuoja atvykti į Kachramanmarašą, apie 4 val. 17 min. vietos laiku socialiniame tinkle paskelbė žinutę, kurioje teigė, kad ši tragedija „tebedegina mūsų širdis taip pat kaip ir pirmąją dieną“.
R. T. Erdoganas atlaikė pirminę kritiką, kad gelbėtojai vangiai reaguoja į rimčiausią ekstremalią situaciją per jo du dešimtmečius trunkantį valdymą, ir praėjus mažiau nei keturiems mėnesiams po žemės drebėjimo buvo perrinktas.
„Miestas vis dar sugriautas“
R. T. Erdoganas žadėjo atkurti regioną ir ragino siekti nacionalinės vienybės – tai jis pakartojo ir antradienį.
„Tokios didelės nelaimės ir didelės kančios taip pat yra lūžio taškai, kai išbandoma tautų vienybės, solidarumo ir brolybės stiprybė“, – teigė R. T. Erdoganas savo įraše socialiniame tinkle.
„Ačiū Dievui, mūsų tauta sėkmingai išlaikė šį skausmingą ir istorinį išbandymą“, – sakė jis ir pridūrė, kad jo vyriausybė nesustos, „kol nepastatysime ir neatgaivinsime savo miestų ir nesugrąžinsime į saugius namus paskutinio piliečio, kurio namas buvo sunaikintas ar sugriautas“.
Devyniolikmetis Esatas Gulas (Esatas Giulas) sakė, kad prezidentu nebetiki.
„Praėjo metai, o miestas vis dar sugriautas“, – sakė E. Gulas.
„Aš nebeturiu daug vilčių dėl ateities. Daugelis mano amžiaus jaunų žmonių nori išvykti iš šalies“, – pridūrė jis.