„Nuotaika Turkijoje – katastrofiška, – sako Stambule gyvenanti žurnalistė, publicistė, rašytoja Dilek Zaptcıoglu. – Palanki dirva skundikams, kurie dabar suskato įdavinėti jiems nepatinkančius kolegas, esą, jie priklauso uždraustai ir persekiojamai Gülen grupuotei.“
Šoko bangos ir baimė nutildė ir turkų intelektualus. Vieni atšaukia užsienio spaudai jau duotus interviu, kiti pasisako tik su anonimiško publikavimo sąlyga. Atvirai komentuoti prezidento R.T.Erdogano politiką išdrįsta tik Europoje dirbantieji ar dvigubą pilietybę turintieji.
„Tyli profsąjungos, tyli pilietinės visuomenės grupės, nes naujų pogromų ir geležinės valstybės rankos baimė šiuo metu – labai didelė.“ – aiškina visuomenėje įsigalėjusios tylos ir sąstingio priežastis politinės sociologijos profesorė iš Bazelio universiteto Bilgin Ayata.
„Turkijoje dabar vyksta civilinis perversmas“, – Vokietijos dienraščiui „FAZ“ konstatuoja politikos mokslų profesorius ir Turkijos ekspertas Savaşas Genças. O anonimišku likti panorėjęs Turkijos universiteto profesorius Vokietijos savaitraščiui „Die Zeit“ duotame interviu po žlugusio perversmo prasidėjusius procesus lygina su nacių veiksmais po 1933 metais inscenizuoto gaisro Reichstage: Erdoganas „tiesiog nušalina savo priešininkus. Iš naujo spaudimą patiria mokslininkai, sausio mėnesį pasirašę „taikos peticiją“. Nors mes absoliučiai smerkiame pučą“.
Saugus gali jaustis tik tas, kas pritaria valdančiajai partijai
Kritiški intelektualai Turkijos prezidentui jau ir anksčiau buvo tarsi rakštis. Šių metų sausio 10 dieną 1128 turkų mokslininkai paskelbė „taikos peticiją“, kurioje griežtai pasmerkė nuo 2015 vasaros kurdų gyvenamose srityse šalies pietryčiuose vykdomas karines operacijas.
Erdoganas išvadino pasirašiusiuosius „tamsiais nemokšomis pseudointelektualais“ ir davė signalą raganų medžioklei. Dalis jų buvo atleista iš darbo, keturi peticijos iniciatoriai patraukti teisminėn atsakomybėn už „terorizmo rėmimą“. Tačiau Stambulo teismui kaltinimus atmetus, juos teko paleisti, bent laikinai.
Dabar, „išvalius“ teismus, mokslininkų nebebus kam išteisinti. Po perversmo intelektualų, aukštųjų mokyklų dėstytojų padėtis tapo nepavydėtinai pavojinga. „Kaip politologas dėstau ir demokratijos teorijas. Tačiau kaip galiu remtis politologijos koncepcijomis apibūdinti tam, kas dabar vyksta? Tuomet turėčiau vadinti Erdoganą protototalitariniu vadu ar netgi išrinktu diktatoriumi. Tačiau viešumoje, o tai reiškia, ir seminaruose, negaliu to daryti – pernelyg rizikinga,“ – interviu „Die Zeit“ aiškino profesorius, papasakojęs ir neseną atvejį, kai iš darbo buvo atleista docentė, kritikavusi Erdoganą, – ją įdavė vienas iš studentų.
„Dabar kiekvienas kritinis pasisakymas tuoj gali būti interpretuojamas kaip pučo rėmimas. Saugus gali jaustis tik tas, kas 100 procentų pritaria AKP“, – apibendrino „Die Zeit“ kalbintas profesorius.
Nereikia būti aiškiaregiu, kad pasakytum, kas dabar užims atleistųjų vietas mokyklose, universitetuose, teisėsaugos struktūrose bei medijose: nulems ne kompetencija, o ištikimybė AKP bei Erdoganui. Atleistuosius pakeis lojalistai, įsigalės „islamiško Milli Görüs sąjūdžio, kuriam priklauso ir Erdoganas, dvasia. Tai tam tikra islamo atmaina, kurio pagrindinis požymis – kvailumas. Nukentės švietimo sistema, valstybės ir ginkluotųjų pajėgų efektyvumas. Visa tai ilgainiui turės neigiamas pasekmes“, – analizavo britų istorikas, studijos „Mažoji Turkijos istorija“ autorius Normanas Sonas, iki šiol dėstęs Ankaros Bilkento universitete. Šį antradienį jis spėjo palikti Turkiją dar prieš paskelbiant dekretą, draudžiantį iš šalies išvykti mokslininkams (draudimas galioja ir užsieniečiams).
Sociologė Necla Kelek: „Turkija tampa vis labiau islamiška“
Turkų kilmės vokiečių sociologę Neclą Kelek neramina šalyje vykstantys pokyčiai. Stambule, kur ji praleido pastaruosius mėnesius, kaip ir visoje Turkijoje, pasak jos, kaktomuša susiduria du pasauliai. Dalis žmonių nori gyventi laisvai, moderniai, europietiškai, o kita dalis, konservatyvios R.T.Erdogano partijos šalininkai, vis labiau orientuojasi į religinius ritualus bei gyvensenos formas.
Vyriausybinė AKP partija jau trylika metų stengiasi religiškai performuoti kasdienį gyvenimą: „Erdogano valdymo laikotarpiu buvo pastatyta 100 000 mečečių. Jos turi priminti, kad Turkija – islamiška šalis, – Vokietijos radijo kanalui „Deutschalandfunk“ sakė sociologė. – Mokyklos perorganizuojamos į islamo mokyklas. O tai reiškia, kad kiekvienas turi mokytis paklusti, gyventi ne pagal demokratinius principus, o pagal Alacho priesakus.“
Necla Kelek baiminasi, kad po nepavykusio perversmo priedanga bus suduotas lemiamas smūgis pasaulietinei inteligentijai. Masinius atleidimus ji vadina „viduriniosios klasės naikinimu“, „ekonominiu pasaulietijos griovimu“. Anot jos, visuomenė remiasi civilinį gyvenimą gyvenančiu viduriniuoju sluoksniu, o dabar pakertama jo egzistencija. Mokslininkė būgštauja, kad liberalios jėgos dabar paliks Turkiją: „Tada Turkijoje bus panašiai kaip Egipte ar kitose arabų šalyse. Ir tai būtų žiauri perspektyva.“
Netrukus tūkstančiai mėgins bėgti iš Turkijos
Panašias tendencijas Turkijos visuomenėje įžvelgia ir žurnalistė bei rašytoja Dilek Zaptcioglu. Ji patvirtino, jog daugelis žmonių iš pasaulietinio sluoksnio mėgina išvykti į užsienį. Ir ta tendencija buvo jausti dar prieš perversmą. Kas turėjo galimybių, siuntė į užsienį studijuoti savo vaikus ar pats mėgino ten įsidarbinti.
Vokietijoje dirbantis profesorius Savasas Gencas, beveik dešimtmetį privačiame Fatiho universitete Stambule dėstęs tarptautinę teisę, interviu dienraščiui „FAZ“ sakė: „Dabar universitetas suvalstybinamas, jo kolegos veikiausiai bus atleisti, o jų vieton priimti vyriausybei ištikimi asmenys. Atleistieji veikiausiai mėgins palikti Turkiją ir ieškoti politinio prieglobsčio Europos Sąjungoje“.
„Vakar gavau iš savo ilgametės ir labai stropios asistentės kartėlio pilną elektroninį laišką. Ji rašo, jog AKP ištikimi studentai per visą universitetą plyšauja „Allahu akbar“. Jų bijodama ji ir jos kolegos nebeišeina iš savo darbo kabinetų. Ji prašė manęs padėti išvykti į Vokietiją ir sakėsi esanti pasirengusi dirbti kad ir kūdikių aukle“, – sakė jis.
„Kai kanclerė Angela Merkel pasirašė susitarimą dėl pabėgėlių, sakiau savo kolegoms: „Ką darysim, jei dešimt milijonų turkų nuo AKP valdžios bėgs į Vokietiją ar Europą?“ Esu įsitikinęs, kad netrukus tūkstančiai žmonių, pirmiausia jaunų, bandys bėgti iš Turkijos“, – pranašavo Savasas Gencas.
Bet kol kas prezidentas R.T.Erdoganas pareikalavo, kad visi užsienyje esantys turkų mokslininkai grįžtų į Turkiją, kur būtų tikrinamas jų lojalumas. Tuo būdu Erdoganas pastato juos prieš sunkų pasirinkimą: kas negrįš, bus automatiškai priskirtas perversmininkams. Nežinia ir kas laukia sugrįžusiųjų. S.Genças vis vien mano, kad užsienyje tinkamą darbą turintys mokslininkai nerizikuos ir tikrai negrįš.
Žmones kausto baimė – tarsi siaubo filme
Apie šalį palikti skatinančią atmosferą Vokietijos radijo kanalui „Deutschland Radiokultur“ šiomis dienomis liudijo ir vokiečių bei turkų rašytoja, detektyvų autorė Esmahan Aykol. Pastaruoju metu ji gyveno Turkijos metropolyje Stambule. „Kiekvieną vakarą Taksimo aikštėje renkasi žmonės ir šaukia: „Allahu akbar“. „Nebedrįstu išeiti į gatvę,“ – prisipažino jauna rašytoja.
Net draugai ir šeimos nariai nebegali laisvai reikšti nuomonės, „nes mūsų pokalbių mobiliaisiais telefonais gali būti pasiklausoma, – sakė Aykol. – Iš tiesų, jaučiamės tarsi kokiame siaubo filme. Negali patikėti, kad tai – 2016 metai!“
Pučo naktį Turkijos gyventojai gavo Erdogano siųstas SMS žinutes, iš to žmonės daro išvadą, kad jų mobilusis ryšys yra valstybei prieinamas. Pagaliau ne paslaptis, jog telekomunikacijos bendrovės glaudžiai bendradarbiauja su vyriausybe, – gyventojų nepasitikėjimą telekomunikacijomis aiškina dienraščio „Suddeutsche Zeitung“ korespondentas Turkijoje Denizas Aykanatas.
Be to, daugelio šaltinių liudijimu, policija savavališkai sulaiko asmenis ir kontroliuoja jų „Whatsapp“ bei SMS žinutes, tikrinami išvykstančiųjų iš Turkijos planšetiniai kompiuteriai, ieškant juose „išdavikiškų“ pokalbių socialiniuose tinkluose.
Vis dėlto rašytoja Esmahan Aykol yra pasiryžusi likti Stambule taip ilgai, kaip tik galės. „Bet jei gyventi darysis nebeįmanoma, vyksiu į Vokietiją arba Italiją. Nors palikti Turkiją nėra mano tikslas. Juk tai – mano šalis!“, – pabrėžė ir vokišką pasą turinti detektyvų autorė. Kaip tik tas pasas pavertė ją karštai geidžiama nuotaka: „Kasdien man pasiperša vienas arba du potencialūs jaunikiai, tikėdamiesi, kad išvešiu juos iš šalies.“
„Kol žmonės nepraras vilties, kad padėtis pagerės, jie liks savo šalyje“, – rašytojai antrina ir Vokietijos „Pro Asyl“ organizacijos vadovo pavaduotojas Berndas Mesovicas. Tačiau jei visų opozicinių jėgų raganų medžioklė Turkijoje ir toliau tęsis, Europos pusėn risis nauja pabėgėlių banga. Bet tai galėtų nutikti tik po keleto mėnesių, spėja B.Mesovicas.
