2019-aisiais devyniose bloko šalyse atliktas „New York Times“ tyrimas atskleidžia neskaidrią paramos sistemą, kuri prieštarauja ES aplinkosaugos tikslams. Be to, šioje sistemoje įsišaknijusi korupcija.
„Briuselis užsimerkia prieš korupciją, kadangi bandymas su ja kovoti reikštų, kad reikia pakeisti programą, kuri leidžia išlaikyti trapią sąjungą drauge. Europos lyderiai nesutaria dėl daug dalykų, tačiau jie visi pasitiki dosniomis subsidijomis ir laisve sprendžiant, kaip jas išleisti“, – rašo „The New York Times“.
Nors ES giriasi subsidijų programa kaip sunkiai dirbančių žemdirbių apsauga, tyrimai rodo, kad 80 proc. pinigų nugula pas 20 proc. paramos gavėjų. Kai kurie jų pasinaudojo pinigais tam, kad įgautų politinę galią.
Pavyzdžiui, Čekijoje aukščiausio rango subsidijų gavėjas yra milijardierius žemdirbys, o šiuo metu – dar ir premjeras Andrejus Babišas.
Laikraštis „The Times“ išsiaiškino, kad pernai jam priklausančios kompanijos gavo mažiausiai 37 mln. eurų subsidijų. Prieš A.Babišą, neigiantį bet kokią nusikalstamą veiklą, šiemet atlikti du auditai dėl interesų konflikto.
Pastaraisiais metais Čekijos vyriausybė pakeitė taisykles taip, kad didelėms kompanijos būtų lengviau gauti daugiau subsidijų.
L.Wagenknechtas: „Europos Sąjunga moka tiek daug pinigų oligarchui, kuris yra ir politikas. O koks to rezultatas? Turime galingiausią politiką Čekijoje, kuris yra visiškai remiamas ES.“
„Europos Sąjunga moka tiek daug pinigų oligarchui, kuris yra ir politikas, – teigė Lukas Wagenknechtas, čekų senatorius ir ekonomistas, praeityje dirbęs A.Babišui. – O koks to rezultatas? Turime galingiausią politiką Čekijoje, kuris yra visiškai remiamas ES.“
Bulgarijoje subsidijos tapo žemdirbių elito ginklu. Bulgarijos mokslo akademija išsiaiškino, kad apie 100 subjektų gauna 75 proc. Europos skiriamų subsidijų žemdirbiams.
Šį pavasarį visoje šalyje vykdyti reidai atskleidė korupcinius ryšius tarp vyriausybės pareigūnų ir žemdirbių verslininkų. Vienam didžiausių miltų gamintojų šalyje buvo pateikti kaltinimai sukčiavimu įsisavinant paramą, jis šiuo metu laukia teismo.
Slovakijoje generalinis prokuroras pripažino „žemdirbių mafijos“ egzistavimą. Smulkūs ūkininkai tikina esantys išstumiami iš žemių, kurios naudingos dėl gaunamų subsidijų. Pernai buvo nužudytas tyrimų žurnalistas Janas Kuciakas, tyręs Italijos mafiją, veikiančią žemdirbystės srityje. Mafijos nariai pelnėsi iš subsidijų ir užmezgė ryšius su galingais politikais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paskutinis nužudyto slovakų žurnalisto J.Kuciako tyrimas veda į Italijos mafiją
Vis dėlto siūlomos reformos dažnai lieka neįgyvendintos.
Pavyzdžiui, ES pareigūnai atmetė 2015-ųjų ataskaitą, kurioje buvo rekomenduoja sugriežtinti subsidijų išmokėjimo taisykles, kad tokiu būdu būtų apsisaugota nuo žemės užgrobinėjimo Vidurio ir Rytų Europoje. Europos Parlamentas atmetė įstatymo projektą, kuris būtų uždraudęs politikams pelnytis iš subsidijų.
Nors auditų metu galima nustatyti sukčiavimo atvejus, panaikinti legalizuotą korupciją yra gerokai sudėtingiau. ES retai kišasi į nacionalinius reikalus ir taip atveria kelią išrinktiems lyderiams pelnytis.
„The New York Times“ rašo, kad tik keli politiniai lyderiai pasitelkė tokią plačiai paplitusią subsidijų išnaudojimo sistemą kaip Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.
Jis pasitelkia melagingą naratyvą, esą Briuselis nori atimti paramą iš žemdirbių ir panaudoti ją tam, kad į šalį atvežtų imigrantus. Pasak V.Orbano, jis vienintelis gali tai sustabdyti.
Žemdirbiai, kritikuojantys vyriausybę, tikina, kad jiems nebuvo skirtos išmokos, jų atžvilgiu vykdomi netikėti auditai ar aplinkosaugos tarnybų patikrinimai. Esą tokia gąsdinimo kampanija primena komunistinę erą.
Vengrijos atvejis
Pasak „The New York Times“, norint suprasti, kaip tokie lyderiai kaip V.Orbanas išnaudoja didžiausią Europos subsidijų programą, reikia grįžti 15 metų į praeitį, kai Vengrija buvo apimta optimizmo ir pokyčių.
2004-ųjų gegužės 1 dieną buvusi Sovietų Sąjungos satelitinė valstybė Vengrija, kaip ir dar devynios Vidurio ir Rytų Europos šalys, įstojo į ES.
Tačiau tuo metu V.Orbanas buvo atsidūręs politinėje skaistykloje.
Nors jis, būdamas premjeru, padėjo atvesti Vengriją į narystę ES, 2002-aisiais rinkėjai jam ir jo partijai „Fidesz“ atsuko nugarą. Tuomet V.Orbanas pamatė pirmąją protestuotojų grupę, iškilusią naujojoje Vengrijoje: žemdirbius.
Būtent žemdirbiai 2005-aisiais užpildė Budapešto gatves rengdami masines demonstracijas.
Jie nesipriešino narystei ES, tačiau, kaip naujieji Europos piliečiai, norėjo subsidijų, kurios jiems priklausė pagal Bendrą žemdirbystės politiką. Tuo metu išmokos dar nebuvo pasiekusios šalies, o Vengrijos kairiųjų vyriausybė buvo pernelyg neorganizuota ir nepasiruošusi.
Europos lyderiai suprato, kad buvusių SSRS satelitinių valstybių įstojimas kels iššūkių, tačiau niekada neįvertino korupcijos potencialo subsidijų programoje.
Iš esmės šią programą apibūdino paprastas apibrėžimas: žemdirbiai yra remiami pagal tai, kiek akrų žemės jie dirba. Tas, kuris kontroliuoja daugiausia žemės, gauna daugiausia pinigų.
Prieš palikdamas postą 2002-asiais, V.Orbanas pardavė 12 valstybei priklausiusių žemės ūkio įmonių, kurios vėliau buvo pramintos „Purvinuoju tuzinu“. Įmonės parduotos grupei politiškai su premjeru susijusių pirkėjų. Jiems buvo pasiūlytos itin mažos kainos ir išskirtinės teisės į žemę ateinančius 50 metų. Po dviejų metų Vengrijai tapus bloko dalimi, jie galėjo gauti ES subsidijas.
G.Rasko: „Tai – ekonomika, kurioje draugams ir politiniams sąjungininkams taikomas specialus elgesys. Orbanas neišrado sistemos. Jis tiesiog jai efektyviau vadovauja.“
„Tai – ekonomika, kurioje draugams ir politiniams sąjungininkams taikomas specialus elgesys. Orbanas neišrado sistemos. Jis tiesiog jai efektyviau vadovauja“, – „The New York Times“ teigė Gyorgy Rasko, buvęs Vengrijos žemės ūkio ministras.
Nebūdamas premjero poste, V.Orbanas stebėjo žemdirbių protestus Budapešte ir pamatė potencialią politinę ir ekonominę subsidijų galią provincijose. Jį taip pat suintrigavo žmogus, sėkmingai derėjęsis už protestuotojus: Jozsefas Angyanas.
Žlugus komunizmui, J.Angyanas padėjo žemės savininkams išlaikyti kaimus gyvus pasitelkiant tvarias praktikas. Jis viename prestižiškiausių šalies universitetų įsteigė aplinkosaugos programą ir padėjo įkurti 1 100 akrų dydžio organišką ūkį, pavadinimu „Kišantos“. Jame auginami kviečiai, kukurūzai ir gėlės.
Praėjus aštuoneriems metams, V.Orbanas vėl pretendavo į ministro pirmininko postą. Tuomet J.Angyanas buvo parlamento narys, o jo ryšiai su ūkininkais darė jį įtakingu kaimiškose vietose.
Su V.Orbanu susitikęs J.Angyanas pateikė pasiūlymą, kad vyriausybė padalytų jai priklausančius didžiulius žemės plotus ir išnuomotų juos smulkiesiems ir vidutinio dydžio ūkininkams. Tačiau V.Orbanas siekė didžiulius plotus išnuomoti mažai savo sąjungininkų grupei.
J.Angyanas jau tada nuspėjo, kad šių plotų savininkams bus skirtos subsidijos, tokiu būdu padidinant atotrūkį tarp turtingųjų ir skurstančių, esantiems viršūnėje taps lengviau susigriebti valdžią.
2011-aisiais naujoji V.Orbano vyriausybė pradėjo nuomoti valstybinę žemę. Nors iš pradžių buvo sakoma, kad ji bus skirta tik smulkiesiems ūkininkams, greitai žemė atiteko politinių ryšių turintiems asmenims. Kai kada jie būdavo vieninteliai aukcionų dalyviai.
2015-aisiais šimtai tūkstančių valstybinės žemės akrų buvo išnuomoti, dauguma jų atiteko V.Orbano partijai „Fidesz“ artimiems žmonėms.
Naujieji nuomotojai valstybei mokėjo itin mažai, net kai pradėjo gauti ES subsidijas. Tokie susitarimai sulaukė aršios kritikos vietos žiniasklaidoje, tačiau eiliniai ūkininkai tylėjo.
Modernus feodalizmas
2015-aisiais V.Orbanas pradėjo veikti dar greičiau. Jo vyriausybė pardavė šimtus tūkstančių dirbamos žemės akrų, daugiausia – politiniams sąjungininkams.
Techniškai žemė buvo pardavinėjama aukcionuose, tačiau daugybei vietos ūkininkų buvo pasakyta nė nesivarginti dalyvauti, nes laimėtojai nuspręsti iš anksto. Apskritai tik maža dalis jų būtų galėję įpirkti didelius žemės plotus, be to, daugybė smulkiųjų ūkininkų nė nežinojo apie pardavimus.
63 metų pensininkas Ferencas Horvathas per vėlai sužinojo, kad vyriausybė pardavė visą valstybinę žemę, supančią jo mažą sklypą.
F.Horvathas: „Viskas įvyko taip greitai. Nė nežinojome, kad galime čia pirkti žemę.“
„Viskas įvyko taip greitai. Nė nežinojome, kad galime čia pirkti žemę“, – F.Horvathas sakė „The New York Times“.
Iš beveik visų pusių F.Horvathas turėjo naują kaimyną – V.Orbano vaikystės draugą Lorincą Meszarosą. Per naktį jo įsigytose žemėse išdygo tvoros.
Remiantis „The New York Times“, J.Angyano ir kitų šaltinių duomenimis, L.Meszarosas ir giminaičiai vien Fejėro medėje įsigijo daugiau nei 3 800 akrų žemės. „The New York Times“ išsiaiškino, kad netoliese didelius žemės plotus nusipirko ir V.Orbano žentas bei draugas.
„Tai – modernaus feodalizmo tipas, kai smulkieji ūkininkai gyvena didelių, politiškai galingų interesų šešėlyje. O Europos Sąjungos subsidijos padeda tai finansuoti.
Pastaraisiais metais, remiantis „The New York Times“ atlikta analize, didžiausi privatūs subsidijų žemės ūkiui gavėjai yra L.Meszaroso kontroliuojamos kompanijos ir įtakingas verslininkas iš Budapešto Sandoras Csanyi“, – rašo „The New York Times“.
Lietuvos atvejo nepastebėjo?
„The New York Times“ dėmesio konkrečiai Lietuvai neskiria. Bet 15min vasarą rašė, kaip ES parama naudojasi valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Paaiškėjo, kad R.Karbauskio šeima 25 kartus pasinaudojo parama už pirmus hektarus, o išmokų gavo daugiau nei turi turto.
Ūkininkas kartą per metus gali gauti išmoką už pirmuosius 30 hektarų žemės. Ramūnas Karbauskis šią išmoką ėmė pats, ėmė jo sūnus ir tėvas, ėmė dvylika „Agrokoncerno“ bendrovių, viena politiko kontroliuojama bendrovė, ėmė ir 9 giminaičių kontroliuojamos bendrovės. Iš viso – 25 kartai pirmų 30 hektarų bent trejus metus iš eilės.
Negana to, dar 2018-aisiais 15min tyrimas atskleidė, kad R.Karbauskio verslai atsirėmė į viršutinę ribą, kiek gali gauti ES paramos investicijoms į žemės ūkio valdas 2014-2020 m. – tačiau po to paramą gavo jo sesers kontroliuojama įmonė, formaliai su „Agrokoncernu“ nesusijusi.
