Išsiaiškinti daugybę versijų bus labai nelengva bent jau todėl, kad dažnai savo verslo santykių Š.Kalmanovičius neįformindavo, rašo „Kommersant“, remdamasis žinomo politiko, buvusio Valstybės Dūmos deputato Aleksejaus Mitrofanovo žodžiais.
Jis pažymėjo, kad verslininko santykiai su partneriais „neretai buvo įtempti ir nebuvo įforminami dokumentais, bet apie konfliktus, susijusius su verslu, aš iš jo negirdėjau“. Kad Š.Kalmanovičius nekonfliktuodavo, vienu balsu teigia beveik visi jo draugai ir partneriai. Pasak jų, jis galėjo patekti į kokią nors konfliktinę situaciją arba įsivelti į dar vieną avantiūrą.
Trijų šalių piliečio Š.Kalmanovičiaus verslas buvo daugelio profilių ir daug kur uždaras ne tik plačiajai visuomenei, bet ir draugams. Kaip sako pažįstami, jis dirbo farmacijos, nekilnojamojo turto, prekybos srityje (kurį laiką vadovavo Tišinkos turgavietei), sėkmingai investavo į sportą, pirmiausia į krepšinį. Jis buvo Rusijos krepšinio moterų rinktinės generalinis direktorius ir Pamaskvio krepšinio klubo „Spartak“, žaidžiančio Rusijos čempionate ir Europos lygoje FIBA, vadovas. Š.Kalmanovičius – vienintelis krepšinio komandos vadovas, kuriam pavyko laimėti Europos lygą su „Žalgirio“ vyrų komanda ir moterų komandomis UKMK bei „Spartak“.
Farmacija
Farmacijos verslą Š.Kalmanovičius pradėjo su Josifu Kobzonu, kuriam, kai kuriais duomenimis, jis dėkingas už išlaisvinimą iš Izraelio kalėjimo, kur atliko bausmę už šnipinėjimą Sovietų Sąjungai. Vėliau jų keliai išsiskyrė. 1993–1994 metais su J.Kobzonu Š.Kalmanovičius įsteigė kelias akcines bendroves, pavadintas „Liat-Natali“ (vaikų vardais).
Viena jų – „Lait-Natali Entertainment“ – organizavo gastroles: atvežė į Rusiją Michaelą Jacksoną, Lizą Minelly ir Jose Carrerą.
Maždaug prieš metus įvyko didelis Š.Kalmanovičiaus ir jo partnerio farmacijos versle konfliktas.Visų bendrovių steigėja buvo Lichtenšteino bendrovė „Rosides Establishment“, rašo „Vedomosti“, remdamasis Valerijumi Streleckiu, vadovavusiu dešimtajame dešimtmetyje prezidento saugumo tarnybos Kovos su korupcija Vyriausybėje skyriui.
Kaip laikraščiui pasakojo pažįstamas su Š.Kalmanovičiumi verslininkas, nenorintis skelbti savo pavardės, maždaug prieš metus įvyko didelis Š.Kalmanovičiaus ir jo partnerio farmacijos versle konfliktas: „Jie tiekė į Rusija dideles vaistų, insulino siuntas, turėjo didelį vaistų verslą. Šis partneris, kaip papasakojo Šabtajus, apgavo jį, bet kaip jų reikalai baigėsi, aš nežinau.“
Sostinės turgavietės
Po bendro su J.Kobzonu verslo Š.Kalmanovičius ėmėsi rekonstruoti sostinės Tišino turgavietę, ji iš sendaikčių turgaus tapo prekybos kompleksu „Tišinka“, kur dabar, be kita ko, prekiaujama antikvariniais daiktais ir prabangiais baldais.
Pasak V.Streleckio į „Tišinką“ buvo investuota milžiniški tais laikais biudžeto pinigai. „Tai buvo pinigai, kuriuos Nacionalinis sporto fondas (NSF) gavo iš neapmuitintos prekybos alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais“, – pažymėjo V.Streleckis, tada ėjęs NSF prezidento pareigas. Pastatęs „Tišinką“, Š.Kalmanovičius ją pardavė. Operatyviniais duomenimis, pasikėsinimo metu Š.Kalmanovičius buvo Dorogomilovo turgavietės direktorius.
Sportas
Kitas Š.Kalmanovičiaus verslas buvo sportas. Paleistas iš Izraelio kalėjimo dešimtojo dešimtmečio viduryje, jis atvyko į Lietuvą ir ėmėsi sporto projektų, priėmė po savo sparnu tituluotą šalies krepšinio klubą – Kauno „Žalgirį“, kuris tuo metu turėjo finansinių sunkumų. Buvęs žvalgybininkas tapo komandos dalininku ir vadybininku.
1999 metais „Žalgiris“ netikėtai laimėjo ULEB Eurolygą – prestižiškiausią Europos krepšinio klubų turnyrą. Šabtajus teigė, kad už šiuos nuopelnus Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus jam suteikė kunigaikščio titulą. Tiesa tai ar ne, nežinoma, bet po to oficialiuose dokumentuose prie savo pavardės Š.Kalmanovičius visada pridėdavo fon, rašoma tinklalapyje gzt.ru.
Praėjus metams po pergalės Eurolygoje prasidėjo trintis tarp Š.Kalmanovičiaus ir „Žalgirio“ direktorių tarybos. Verslininkas paliko Kauną, bet po dvejų metų ėmėsi naujo krepšinio projekto, šįkart Jekaterinburge su Uralo kalnų metalurgijos kompanijos moterų klubu UGMK.
Pasinaudodamas Šabtajaus ir Uralo kalnų metalurgijos kompanijos pinigais šis klubas greitai ėmė pirmauti šalyje ir 2003 metais laimėjo moterų Eurolygą. 2004 metais per olimpiadą Atėnuose Š.Kalmanovičius buvo Rusijos rinktinės vadovas. Moterų krepšinyje Šabtajus išgarsėjo gražiais gestais – jis dovanojo gėlių krepšininkėms ir apipildavo jas brangiomis dovanomis. Viena globotinių – Rusijos rinktinės ir UGMK įžaidėja Ana Archipova – tapo Š.Kalmanovičiaus žmona.
Kaip rašo laikraštis, Šabtajaus polinkis į avantiūras 2004 metais nutraukė jo karjerą Jekaterinburgo klube. Kilus skandalui dėl padirbtų Amerikos krepšininkių pasų, UGMK buvo pašalinta iš Eurolygos ir Š.Kalmanovičius buvo priverstas atsistatydinti. Tačiau jau po metų jis ėmė kelti kitą moterų krepšinio komandą – „Spartak“ iš Vidnojės.
Iš viso jis kasmet, žiniasklaidos priemonių duomenimis, išleisdavo komandai išlaikyti apie 7 mln. doleriųKlubas suklestėjo, žaidėjų gretas papildė Rusijos, Europos ir Amerikos krepšinio žvaigždės ir nuo 2007 iki 2009 metų jis tris kartus buvo stipriausias Europoje bei laimėjo Rusijos čempionatą. Praėjusią vasarą Senojo pasaulio pirmenybėse Š.Kalmanovičius vėl buvo Rusijos rinktinės generalinis direktorius.
„Spartak“ laimėjimai Europos arenoje, kaip mano ekspertai, be abejo, yra Š.Kalmanovičiaus, kuris negailėjo pinigų klubui, nuopelnas. Jo žaidėjos gavo kur kas daugiau nei kolegės iš moterų NBA – atlyginimai siekė neva pusę milijono dolerių per metus, o merginos turėjo gerą bazę. Iš viso jis kasmet, žiniasklaidos priemonių duomenimis, išleisdavo komandai išlaikyti apie 7 mln. dolerių, rašo „Vremia novostej“.
Solncevo grupuotė
Kai kuriais duomenimis, artimi Š.Kalmanovičiaus draugai buvo Solncevo organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderis Sergejus Michailovas (Michasius) ir įteisintas vagis Viačeslavas Ivankovas (Japončikas), neseniai nužudytas Maskvoje. 2002 metais neva jie abu, tai pat žinomi Rygoje „autoritetai“ buvo pastebėti Š.Kalmanovičiaus vyresniosios dukters vestuvėse. Be to, jis neva bendradarbiavo su oligarchu Grigorijumi Lučianskiu, kartu įgyvendino kažkokį didelį projektą Kazachstane. Š.Kalmanovičius taip pat buvo žinomas porceliano ir paveikslų kolekcininkas, rašo leidinys.
Tačiau tyrėjai neturi duomenų apie Š.Kalmanovičiaus ryšius su nusikalstamu pasauliu, agentūrai „Interfax“ pranešė Tyrimų komiteto prie Rusijos prokuratūros Maskvos valdybos vadovas Anatolijus Bagmetas. Tačiau „šiandien kiekviena versija turi teisę egzistuoti ir mes jas visas būtinai patikrinsime“, – pažadėjo jis.
Dvigubas agentas
Iš Š.Kalmanovičiaus biografijos žinoma, kad 1988 metais jis buvo nuteistas Izraelyje už žvalgybinę veiklą Sovietų Sąjungai. Kai kurios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad jis neva bendradarbiavo ir su „Mossad“.
Pasak „Vedomosti“ šaltinio, SSRS specialiųjų tarnybų veterano, pageidavusio neskelbti savo pavardės, nuosprendyje buvo kalbama apie šnipinėjimą komerciniu pagrindu: Š.Kalmanovičius gaudavo naujausius biotechnologijų ir elektroninių karinių vadovavimo sistemų pavyzdžius, kurių reikėjo sovietinei pramonei.
Š.Kalmanovičius gaudavo naujausius biotechnologijų ir elektroninių karinių vadovavimo sistemų pavyzdžius, kurių reikėjo sovietinei pramonei.Pats Š.Kalmanovičius laikraščiui pasakojo, kad jį išdavė kolega – sovietų žvalgybininkas, prašęs prieglobsčio Izraelyje. „Kelerius metus išsėdėjau vienas visiškoje tamsoje, – prisiminė jis. – Pradėjau pamažu kraustytis iš proto. Nuo to laiko negaliu užmigti be migdomųjų.“
Remiantis gandais, Š.Kalmanovičius Izraelio kalėjime naudojosi įvairiomis privilegijomis, dėl to vėliau neva už grotų atsidūrė ir kalėjimo viršininkas.
1993 metais Š.Kalmanovičius buvo pirma laiko išleistas į laisvę ir atvyko į Rusiją, be to, buvo pranešta, neva už jį laidavo daugelis žymių SSRS bei Rusijos politikų, visuomenės veikėjų.
Š.Kalmanovičius savo šnipinėjimo praeities neslėpė, bet išsamiau apie šį biografijos tarpsnį neskubėjo pasakoti ir motyvavo tuo, kad paleidžiamas pirma laiko įsipareigojo neskelbti informacijos penkerius metus. Visas tos istorijos paslaptis verslininkas žadėjo atskleisti savo būsimoje knygoje.
Vairuotojo būklė nekelia susirūpinimo
Verslininko automobilis buvo apšaudytas Raudonosios Presnios krantinėje. Nežinomi asmenys, važiavę sidabrinės spalvos automobiliu „Lada Priora“ be valstybinių numerių, susilygino su „Mercedes-Benz“ ir atidengė į jį ugnį. Š.Kalmanovičius nuo žaizdų mirė iš karto.
Verslininko vairuotojas Piotras Tumanovas dėl šautinių žaizdų nuvežtas į vieną Maskvos ligoninių. Jo sveikatos būklė nuogąstavimų nekelia. Kaip nurodo Tyrimų komitetas, nagrinėjamos kelios nusikaltimo versijos, taip pat susijusios su verslininko Š.Kalmanovičiaus veikla.
Rusijos Federacijos prokuratūros Maskvos valdybos vadovas Anatolijus Bagmetas pirmadienį sakė, kad pagrindinė versija – užsakyta žmogžudystė.
