– Daug kalbate apie kosmopolitizmą, ypač iš skandinavų šalių perspektyvos. Koks Jūsų asmeninis kosmopolitizmo apibrėžimas?
– Vietos už mano šalies ribų man pradėjo kalbėti labai ankstyvame amžiuje. Jos kalbėjo apie gyvenimą, meną ir egzistenciją. Viena tų vietų buvo Kopenhaga.
Mano kosmopolitizmas prasidėjo tuomet, kai mano tėvas, meno mylėtojas, mane, dar nelankantį mokyklos, kiekvieną ketvirtadienį pasiimdavo į Kopenhagą, kurios aukcionuose pirkdavo meno kūrinius, įvairius gražius daiktus. Jis neturėjo daug pinigų, tačiau tiek, kiek turėdavo, išleisdavo šiems dalykams ir jais dekoravo mūsų butą. Tam tikra prasme po jo mirties tai aš bandžiau aprašyti romane „Europos šlamštas“.
Kopenhagoje mačiau pasaulį ir jis buvo kitoks. Malmė tais laikais buvo labai provincialus miestas su labai provincialiu mąstymu. Tai, mano nuomone, yra kosmopolitizmo priešingybė. Provincialumas – kai viskas, kas yra namuose, yra geriausia, o mus paaiškinantys dalykai neturėtų ateiti iš išorės, kadangi mes, neva, jau viską žinome.
Kai kalbėjau apie skandinavų kosmopolitizmą, norėjau parodyti, kad Švedijoje buvo menininkų ir rašytojų, kurie išvyko į Paryžių, Romą ar kitas vietas, ten atsivėrė jų protas. Kai kurie tapo pasaulinio garso menininkais, pavyzdžiui, (Henrikas – red.) Ibsenas. Vis dėlto jis apie 27 metų praleido užsienyje rašydamas apie mažus Norvegijos miestelius. Tačiau jį paveikė universalus jausmas, kurį jis juto Italijoje.
Kalbėdamas apie skandinavų kosmopolitizmą jaučiu, kad daugelis tų menininkų ir rašytojų netapo visiškai svetimi ir nepamiršo gimtosios šalies, jie nepamiršo savo šaknų. Jaučiu, kad jie pasisėmė patirčių ir tam tikru metu jas sugrąžino. Jų kosmopolitizmas apeina ratu: pasiimi tas patirtis ir grąžini ten, kur priklausei nuo pat pradžių.
– Diskusijoje susiejote nacionalizmą su užsibuvimu vienoje vietoje, teigėte, kad atsiranda pavojus, „jog ta vieta tampa atsakymų vieta“, mums nebekyla klausimai. Atrodo, kad fiziškai keliaujama daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau nacionalizmas Europoje auga. Kodėl?
– Nacionalizmo augimas susijęs su nesaugumu. Dažniausiai nesaugumu tų žmonių, kurie išgyveno pokyčius ir yra vyresnio amžiaus. Nacionalizmas auga tuomet, kai į mums kylančius klausimus bandoma suteikti lengvus atsakymus. Ypač į klausimus, susijusius su karais ar neturtu.
Nacionalizmas auga tuomet, kai į mums kylančius klausimus bandoma suteikti lengvus atsakymus. Ypač į klausimus, susijusius su karais ar neturtu.
Šis procesas vyksta ir dėl populiacijos maišymosi. Kai kurie bando pasakyti, kad galėsime išgyventi tik tuo atveju, jei eisime atgal ir užsidarysime nuo kitoniškumo, kuris neva mums grasina. Daug kas tuo tiki, nes tai atrodo lengva – tiesiog užsidarai, tai atrodo stabilu. Vis dėlto manau, kad yra priešingai.
Manau, kad mes, menininkai, rašytojai ir intelektualai, turime būti labiau įkvepiantys ir turime labiau priešintis, turime pasakyti politikams, kad Europa be kultūros – ne Europa. Pastatai Briuselyje taps griuvėsiais, jei nekursime Europos ant stiprių dialogo ir demokratijos vertybių.
Labai didžiuojuosi ilga Europos istorija, manau, kad ES turi įkvėpti pasaulį, jog Europa, kultūrinė Europa, reiškia jokio išnaudojimo nebuvimą, širdies dialogą, laisvę ir žmogaus teises. Tai mūsų visuomenę skiria nuo to, kaip sugyvena gyvūnai, ar to, kas vyko beždžionių ir dinozaurų laikais.
– Šiandien tokiose Europos šalyse kaip Lenkija ar Vengrija kyla pavojus demokratijai ir demokratinės vertybėms. Kokį vaidmenį turi suvaidinti menininkai, siekdami užkirsti kelią šiems žalingiems procesams?
– Tai – svarbus klausimas visiems Europos rašytojams, menininkams ir intelektualams. Visi turime priešintis tam, kas vyksta Lenkijoje ir Vengrijoje. Mums būtina grįžti prie to, ką Winstonas Churchillis 1948 metais pasiūlė Hagoje – Europos, paremtos vertybėmis ir žmogaus teisėmis.
Jei konstitucijose įrašytos vertybės ir žmogaus teisės ima keistis į blogą, ES turi imtis sankcijų. Europos bendruomenės įkūrėjai norėjo, kad Europa būtų paremta demokratija, dialogu, kvestionavimu ir kritišku protu, suformavusiu mūsų istoriją.
Tuo mes skiriamės nuo totalitarinių vyriausybių, nuo teroristinių organizacijų. Mes neteigiame, kad „tai, ką sakė Mahometas, yra vienintelė tiesa, o apie visa kita nebus kalbama“. Tai – labai siauras požiūris. Europos mintis išsivystė iš gražaus, meniško požiūrio į gyvenimą, jau gyvuojančio Sokrato rašiniuose, gyvuojančio „Ulise“.
Juk (Berlyno – red.) siena griuvo todėl, kad jautėme optimizmą, paremtą faktu, jog tokia žiauri totalitarinė sistema gali subyrėti į šipulius tik todėl, kad ėjo prieš žmogaus vertybes.
Praeituose dešimtmečiuose ES buvo daugiau kultūrinės įtakos, dabar pasimetusios politiniame aparate, kuriame daugiau dėmesio skiriama ekonomikai.
Nesakau, kad rinka nėra vertinga – ji svarbi, kaip ir laisvas prekių judėjimas. Tačiau jei po sugriuvusių totalitarinių režimų tai yra vieninteliai ES sprendimai, situacija – bloga. Juk (Berlyno – red.) siena griuvo todėl, kad jautėme optimizmą, paremtą faktu, jog tokia žiauri totalitarinė sistema gali subyrėti į šipulius tik todėl, kad ėjo prieš žmogaus vertybes.
Likus metams iki Berlyno sienos griuvimo praleidau Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tuomet nesutikau nė vieno, nuoširdžiai tikėjusio, kad situacija pasikeis. Žmonės, priklausę rezistenciniams judėjimams, likus keturiems mėnesiams iki griuvimo man sakė, kad „tai – ledkalnis, kuris niekada neištirps“.
Po keturių mėnesių siena griuvo, nes (Gunteris – red.) Schabowskis, paklaustas, kada leis žmonėms keliauti, pasakė: „Na, gal nuo dabar“. Ir tada tiesiog įvyko tas gražus pokytis. Tačiau nežinojome, kad tų šalių istorijoje turime juodųjų skylių, kurios greitai sprogs.
Tuomet vyko Balkanų karai, rugsėjo 11-osios išpuolis, Europą krečia terorizmas. Šiuo metu turime karą Sirijoje ir iš jos pas mus atvykstančius žmones.
Jaučiu, kad šioje situacijoje turime atsimerkti ir pasakyti: „Tai – sudėtinga, tačiau suvaldoma“. Jaučiu, kad Angela Merkel buvo puikus atvirumo simbolis. Aš tikrai neapkenčiu Marine Le Pen ir tų šiurkščių Švedijos socialdemokratų, rėkiančių, kad reikia uždaryti sienas ir juos (pabėgėlius – red.) išvaryti.
Šiandien mums reikia tikro optimizmo ir tiesos. Žinoma, reikia reguliacijos, nuspręsti, kokius pajėgumus turime kiekvienas. Labai svarbu atverti ES kaip kultūrinius Europos namus.
Negali tik investuoti į technologijas, skaitmenizaciją, ir galvoti, kad tai nuves Lietuvą pirmyn. Ne. Tai nenuves Lietuvos į žmogišką istoriją, į vertybes, kurias reprezentuoja menas ir kultūra.
Tiesa, mūsų standartai turi galioti ir tiems žmonėms, kurie pas mus atvyksta. Nes tie standartai remiasi demokratija ir dialogu. Jie negali būti paremti vienu tikėjimu ar manymu, kad egzistuoja tik vienas dievas ir t.t. Tai – ne Europa.
Turime galimybę stipriai daryti įtaką kasdieniam gyvenimui, politikai, jei tik pažiūrėsime į tai rimtai. Galime sugrąžinti energiją į politiką, priversti politikus įrašyti meną ir literatūrą į darbotvarkės viršų. Turime politikams sakyti, kad jie, privilegijuotieji, turi dalintis tomis privilegijomis su menu ir literatūra.
Negali tik investuoti į technologijas, skaitmenizaciją, ir galvoti, kad tai nuves Lietuvą pirmyn. Ne. Tai nenuves Lietuvos į žmogišką istoriją, į vertybes, kurias reprezentuoja menas ir kultūra.
– Minėjote juodąsias istorijos skyles. Pavyzdžiui, mes Lietuvoje tik neseniai garsiai pripažinome, kad lietuviai holokausto metu bendradarbiavo su naciais. Kaip teisingai tas skyles „užpildyti“?
– Vienintelis būdas užpildyti tas istorijos skyles – atverti archyvus, bandyti kiek įmanoma labiau priartėti prie tiesos, suprasti, kas įvyko. Manau, kad tai jau vyksta. Matau jaunimą, tiriantį, mezgantį dialogą su vyresniais žmonėmis, kurie tuos laikus išgyveno.
Juk istorija – ne tik daug gerų vyrukų ir daug hitlerių. Istorija – tai kiekvieno iš mūsų geros ir blogos pusės.
Vis dėlto tarp siaubus išgyvenusių žmonių egzistuoja tendencija, susijusi su traumomis. Tai – tarsi blokas, tamsa: atsisakai matyti, nes manai, kad žinojimas tave pribaigs.
Europietiškas gyvenimo būdas visada buvo susijęs su šviesa – reikia apšviesti tas juodąsias skyles. Tačiau nekalbu apie kaltinimus, o apie ieškojimus. Juk istorija – ne tik daug gerų vyrukų ir daug hitlerių. Istorija – tai kiekvieno iš mūsų geros ir blogos pusės.
Susidūrę su siaubingiausiu dalyku Žemėje, nežinome, kaip pasielgsime. Pavyzdžiui, ką kiekvienas iš mūsų būtų daręs, jei karo metu į namų duris būtų pasibeldęs žydų berniukas ir prašęs priimti.
Mūsų tapatybė sudaryta iš pasirinkimų. Jei darome neteisingus pasirinkimus ir neatidarome durų žydų berniukui, pagarba istorijai reiškia pasakyti tiesą. Pasakyti, kad tų durų neatidarėme.
