Politika ir psichologija, bet ne karyba
Gynybos analitikas dr. Egidijus Papečkys mano, kad Lysyčanskas, deja, tėra dar vienas okupuotos Ukrainos teritorijos lopinėlis, neturintis didesnės karinės reikšmės.
Jo teigimu, Donbase kiekvienas toks miestelis yra vienodai svarbus karine prasme, nebent jame yra itin svarbūs kelių, geležinkelių ar kitų komunikacijų mazgai. Šiuo atveju taip nėra, o net ir užėmus miestą jokio reikšmingo tolesnio puolimo Rusijos pajėgos negali vystyti.
Įprastai pralaužę priešo gynybą kariai bando veržtis tolyn, išeiti į užnugarį, užimti paruoštą gynybinę liniją ir priversti priešą trauktis, tačiau čia taip nevyksta – Rusijos kariai užima miestelį, prieš tai jį sugriovę ir tokią formulę kartoja toliau, tačiau taktinių laimėjimų operacinėmis pergalėmis nepaverčia.
„Be emocijų žiūrint, objektyviai – jokios didelės karinės pergalės čia nepasiekta. Nedidelis taktinis laimėjimas, labiau užimta vietovė, nei kažkaip išsprendžianti sudėtingas rusų aprūpinimo problemas ar sudaranti kažkokių sudėtingų problemų ukrainiečiams“, – 15min sakė jis.
Paskutiniojo Luhansko srities miesto praradimas turi daugiau moralinio ir politinio svorio, mano E.Papečkys.
„Viena – ukrainiečiai turėjo palikti dar dalį savo teritorijos okupuotos, kuri, tikėtina, ateity bus aneksuota, jei nepavyks jos atsiimti jėga arba politinių derybų metu. Antra – labai svarbu, kad Rusijos propaganda tai išnaudos. Šiandien Sergejus Šoigu jau raportavo Putinui, kad išvaduota visa Luhansko sritis“, – teigė analitikas.
Pasikeitusi Rusijos žinutė šiuo atveju yra svarbus politinis momentas – iki šiol kalbėjęs apie „specialiąją karinę operaciją“, Kremlius pakeitė dainelę ir pradėjo kalbėti apie „išvadavimą“, tiesa, neaišku nuo ko.
„Kalbama viena, o vyksta tiesiog elementari, primityvi okupacija, turint tikslą vėliau šias teritorijas aneksuoti“, – pabrėžė E.Papečkys.
Tikslai regione tokie patys tolimi
Tai, kad nereikėtų koncentruotis į nedidelius teritorijos užėmimus Donbase, pažymi ir tyrimų centro „Center for Naval Analyses“ Rusijos studijų direktorius Michaelas Kofmanas.
„Tai tereiškia, kad jie atsirems į kitą ukrainiečių gynybos liniją, kuri tęsiasi nuo Bachmuto iki Siversko“, – kalbėjo jis.
Anot jo, dabartinis Rusijos tikslas Donbase yra pasiruošti mūšiui dėl Slovjansko ir Kramatorsko, puolant šiuos miestus nuo Iziumo ir iš rytų, tačiau kol kas jiems nepavyko prasiveržti pro Bachmutą, tad tikslas yra „geriausiu atveju – viltingas“.
„Dėl didelių nuostolių pirmosiomis karo savaitėmis ir sunkumų koordinuojant pajėgas Rusijos kariuomenė negali vykdyti didesnių apsupimų. Vietoje to ji yra priversta vangiai žengti pirmyn, sutelkti ugnį, sulyginti su žeme miestus, išstumti Ukrainos pajėgas iš jų pozicijų“, – pažymėjo M.Kofmanas.
„Rusai čia ima plika jėga, artilerijos ugnimi lygindami, lygindami, lygindami, kol jau nebėra prasmės gintis. Jie lygina, kol dėl artilerijos ugnies kažkur susilpnėja gynyba ir prasiskverbia tokiais nedideliais, bet geriau parengtais ir patirties turinčiais padaliniais“, – pritarė ir E.Papečkys.
Meistriški atsitraukimai ir iniciatyvos stabdymas
Anot jo, ukrainiečiai kiekvieną miestą atiduoda rusams tik priversdami juos patirti didelius nuostolius, sulaikydami ir neleisdami išvystyti platesnės iniciatyvos. Būtent įsibėgėjantys Rusijos kariai ir kėlė didžiausią grėsmę, sako analitikas.
„Kad ir kaip bežiūrėsi, Lysyčanskas pakankamai greitai buvo paimtas, manau, kad daug kas tikėjosi, kad jis ilgiau laikysis. Kiekvienoje kovoje būna, kad priešininkas perima iniciatyvą, sėkmė tokia, greičiau pasiekia tuos rezultatus. Panašu, kad visgi ukrainiečiai neleis jiems taip įsibėgėti“, – teigė jis.
Lysyčansko, o prieš tai ir Sjevjerodonecko gynyba iš ukrainiečių reikalavo didelių pastangų, nes šie du miestai buvo kone iš trijų pusių supami rusų kontroliuojamos teritorijos, tad dabar bendras fronto linijos ilgis šiek tiek sutrumpės, o iš Lysyčansko atitraukti daliniai galės sustiprinti kitus gynybos ruožus.
„Ukrainos kare gynyba remiasi lauko tipo fortifikaciniais įtvirtinimais mieste. Aišku, rusai bet kurį ginamą miestą tuoj pat paverčia griuvėsiais, bet ukrainiečių atsitraukimas galbūt jiems leis tai pristabdyti“, – svarstė E.Papečkys.
Gynybos analitiko nuomone, būtent ukrainiečių atsitraukimo operacijos yra vertos pagyrimo, o ne Rusijos puolimo veiksmai.
„Matome, kad ukrainiečiai tiesiog meistriškai išlaukia momento ir išeina be didelių nuostolių iš galimo apsupimo. Jų atsitraukimai labai tvarkingi, labai karine prasme „raštingi“, jei taip galima pasakyti“, – tvirtino jis.
„Nė vienas ukrainiečių atsitraukimas nevirto bėgimu. Jie atsitraukia, neleidžia ant kulnų lipančiam priešui įsiveržti, užimti kitas pozicijas įsibėgėjus. Atsitraukia, užima dar vieną gynybos liniją, dar vieną gynybos rajoną ir ten kietai ginasi“, – sakė E.Papečkys.
Vakarietiškos ginkluotės svarba
Karui Ukrainoje perėjus į antrąją fazę, Rusija visas pajėgas permetė į Donbasą ir sugebėjo išvystyti šiokią tokią sėkmę. Tarp deklaruotų jos dabartinių tikslų yra ir visa Donecko sritis bei Zaporižia.
M.Kofmano nuomone, mūšis dėl Donbaso nėra toks pats reikšmingiausias Ukrainai.
„Gal jis yra reikšmingas dėl to, kad tai yra minimalus Rusijos išsikeltas tikslas, tačiau iš tiesų svarbi teritorija yra prie Chersono. Jeigu ukrainiečiai kada nors ateityje įvykdys kontrpuolimą, o turint omenyje jų praradimus, jis greičiausiai bus šiek tiek vėliau, turbūt jis bus nukreiptas į Chersoną“, – teigė M.Kofmanas.
Anot jo, pirmiausia, tai yra ta vieta, kur ukrainiečiai turi daugiausiai šansų pasiekti sėkmę, nes būtent ten vietovės yra atviros – apsunkinančios gynybą ir palengvinančios puolimą.
Donbase Rusijos pasiekimai turėtų apsiriboti tik Luhansko sritimi, mano „Center for Naval Analyses“ analitikas, skeptiškai žiūrintis į Rusijos galimybę užimti Slovjanską, Kramatorską ar Donecko sritį.
Tuo metu ukrainiečiai, jei bus pakankamai apginkluoti, ateityje turėtų sugeneruoti pajėgas, kad įvykdytų kontrpuolimą, sako jis.
Būtent didesnius kiekius vakarietiškos ginkluotės, kaip raktą į sėkmę mato ir E.Papečkys. Anot jo, kol kas gaunamos ginkluotės, tokios kaip amerikietiškos salvinės ugnies sistemos HIMARS, yra tiesiog per mažai – ukrainiečiai nespėja naikinti visų taikinių, kuriuos reikėtų.
„Rusai gali buka artilerijos ugnimi, panaudodami ir aviaciją bei sparnuotąsias ir balistines raketas, atakuoti daug daugiau taikinių vienu metu. Jie ir to nesugeba daryti, nes, net ir turėdami tokią kiekybinę persvarą, jie vis dėlto nesugeba sutrikdyti visiškai ukrainiečių tiekimo“, – teigė jis.
„Aš manau, kad ukrainiečiai turėdami tokią persvarą, tikrai izoliuotų visą mūšio rajoną, neleisdami nei tiekti pastiprinimų, šaudmenų, nei manevruoti daliniais, ir tikrai rusus palaužtų. Rusai neišnaudoja vis dėlto tos savo persvaros taip, kaip galėtų“, – sakė E.Papečkys.
