– Olena, kur jūs šiuo metu esate?
O.Muradian: Esu toje pačioje vietoje, kur su jumis kalbėjomės praėjusį kartą. Esu Charkive, savo darbo vietoje. Ji yra Vasilio Karazino Charkivo nacionalinis universitetas. Tai miesto centre.
– Ar pastaruoju metu dažniau vyksta atakos – nuo pirmadienio?
O.Muradian: Ne nuo pirmadienio, ne, bet galiu pasakyti, kad nuo pirmos dienos, nuo vasario 24-osios, Charkivas bombarduojamas kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną, kartais dieną ir naktį, žinoma, baisiausi dalykai, kuriuos patyrėme Ukrainoje, buvo vasario 24-oji ir spalio 10-oji. Manau, kad tai dabar daugiau mažiau yra aptarta. Charkive po to mes turėjome tiesiog įprastus bombardavimus, bet tai nėra taip baisu, kaip buvo pirmadienį.
– Pirmadienį buvo blogiau, tiesa?
O.Muradian: Taip, pirmadienį, kaip žinote, Rusija surengė daugybę raketų atakų visoje Ukrainoje ir daugiau nei 14 regionų patyrė tai. Charkivo regionas taip pat patyrė keletą rimtų elektros energijos sistemos pažeidimų.
– Ar atakos vėlesnėmis dienomis tapo retesnės?
O.Muradian: Taip, jų mažiau. Pavyzdžiui, per pastarąją parą mieste bombardavimų nebuvo, tačiau Charkivo regione jų vis dar yra.
– Kada pastarąjį kartą girdėjote įspėjamąsias sirenas?
O.Muradian: Prieš 40 minučių.
– Kaip reaguojate į tuos dažnus sprogimus? Ar tai jau vyksta diena iš dienos ir nieko naujo, ar patiriate ką nors kita?
O.Muradian: Žinote, Charkivo regionui tai iš tiesų tapo rutina. Labai specifiniu, bet įprastu dalyku. Turime specialias programėles. Tikriname, ar bombarduojamas tik mūsų regionas, ar visa Ukraina. Jei tai tik mūsų regionas, žinome net kryptį, iš kur raketos atkeliauja. Stengiamės būti atsargesni. Bet po pirmadienio turime naują supratimo apie nepaprastąsias situacijas lygį. Turime saugią universiteto rūsio vietą. Todėl, kai reikia, stengiamės ten pasislėpti, bet paprastai tikriname situacijos rimtumą savo įspėjamojoje programėlėje.
– Matyti, kad pečius apsivyniojote šiltu šaliku.
O.Muradian: Tai švarkelis.
– Bet tai vis tiek atrodo kaip šiltas švarkelis. Ar universitete šalta?
O.Muradian: Taip. Kadangi ruduo, ryte buvo tik šeši laipsniai šilumos. Mūsų universitetas yra didelis, turime daug pastatų, bet dabar dažniausiai būname savo centriniuose rūmuose. Taigi šiame pastate visai gerai. Čia gana šilta. Bet kitų savo pastatų šiuo metu nenaudojame, nes mokome tik nuotoliniu būdu. Tik pagrindinis personalas ir administracija dirba gyvai.
– Ar mokymas ir studijos rugsėjo mėnesį vyko auditorijose?
O.Muradian: Ne, nes, kaip žinote, Charkivas yra pasienio regione su Rusija. Mes tikrai suprantame, kad šiais laikais svarbiausias klausimas yra saugumas. Todėl stengiamės užtikrinti kokybišką mokymąsi internetu. Turime internetinę auditoriją, pavyzdžiui, šiandien turėjau pamoką prieš tris valandas. Taigi, vedame internetinius seminarus ir internetines paskaitas. Nuo semestro pradžios esame internetiniame formate ir planuojame taip dirbti iki šio semestro pabaigos, iki karo pabaigos. Ypač dėl to, kad esame labai arti Rusijos sienos.
– O kaip dėl mokinių valios ir dvasios? Kaip jie reaguoja į mokymąsi internetu? Jūs tai darote per „Zoom“, tiesa?
O.Muradian: Mes pasiekėme tikrai aukštą supratimo lygį, nes visi rūpinasi savo saugumu. Daugelis jų yra kituose miestuose ir išvykę iš savo šalies. Taigi jiems gana patogu, nes mes esame sociologijos mokykla, esame humanitarai. Mūsų specialybė yra humanitarinė. Todėl mums visai patogu. Net nauji studentai, kurie pradėjo mokytis tik spalio 3 d., mokosi internetiniu režimu. Bet galiu pasakyti, kad visi laukia karo pabaigos ir tikrai nekantrauja atvykti į mūsų universitetą, o ne jungtis internetu.
– Ar manote, kad karo pabaiga jau arti?
O.Muradian: Mums reikia tai jausti. Taip, norėčiau taip pasakyti, nes matau, kad mūsų kariuomenė tikrai daro viską, ką gali.
